Rašytojas mirė rugpjūčio 1 d., eidamas 63-iuosius metus. Tai, kad šalis neteko žinomo literato, feisbuke pranešė poetas Antanas A. Jonynas.
Atsisveikinti su velioniu buvo galima sostinės M. K. Paco gatvėje esančiame Laidojimo paslaugų centre. Amžinojo poilsio L. Jakimavičius atgulė Vilniaus Rokantiškių kapinėse.
Lietuvos rašytojų sąjungos paskelbtame nekrologe rašoma, kad L. Jakimavičius gimė 1959 m. rugpjūčio 21 d. Kuliuose, Plungės rajone.
1985 m. baigė lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete, o 1991 m. – Lietuvos muzikos akademijos scenaristų kursus. 1988–1998 m. dirbo „Šėpos“ teatre, kultūros mėnraščių „Sietynas“, „Metai“ redakcijose. Nuo 1998 m. dirbo „7 meno dienų“ redakcijoje, prodiuserių firmose, taip pat Baltijos TV scenaristu bei režisieriumi, vėliau „Literatūros ir meno“ redakcijoje, 2007–2008 m. – laikraščio „Verslo žinios“ redakcijoje, 2009–2011 m. – interneto dienraščio „Bernardinai.lt“ redakcijoje, nuo 2011 m. – laisvas menininkas. Nuo 1993 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
L. Jakimavičius išleido eilėraščių rinkinius: Kitoj miško pusėj (1989), Dusenos (1998), eilėraščių rinktinę Medinė-Wooden, (lietuvių ir anglų kalba, 2001), eilėraščių apysaką Elio (2007), Paliktos paletės (2021). Kartu su poetais Eugenijum Ališanka bei Sigitu Geda sudarė almanachą Poezijos pavasaris 2002, parengė Vilniaus universiteto Sarbievijaus kiemo poetų antologiją Mylėjau (2012).
Liudviko poezija spausdinta almanachuose Poezijos pavasaris, Poetinis Druskininkų ruduo, kitose rinktinėse, antologijose. Jo kūrinių išversta į anglų, prancūzų, vokiečių, italų, lenkų, rusų, latvių, slovėnų, albanų kalbas.
Liudvikas parašė keletą pjesių – Milžino širdis (1985), Gaisrininkų legendos (1989). Pastaroji knygos pavidalu pasirodė tik 2011 metais ir, anot jos leidėjų. ji „yra puikus, chrestomatinis sovietizmo saulėlydžio kūrinys, prisodrintas ironijos, grotesko ir absurdo elementų, kurie labai prasmingai žaižaruoja ir šiandien. Ypač išpopuliarėjęs po to, kai 1988 metais šią pjesę Lietuvos televizijoje ekranizavo Augustinas Gricius, o pagrindinius vaidmenis suvaidino Donatas Katkus, Ingeborga Dapkūnaitė, Arūnas Sakalauskas bei kitos nūdienos žvaigždės. Spektaklis tapo LRT klasika... Įdomu ir tai, kad spektaklio įrašas stebuklingu būdu išliko ir per LRT Sausio 13-osios užgrobimą. Okupantai, matyt, nesuprato, apie ką ši absurdo drama pasakoja. Kūrinys dar sovietiniais laikais buvo apdovanotas keturių šimtų rublių Nacionaline gaisrininkų premija“. 1989–90 kūrė tekstus „Šėpos“ teatro tęstiniams vaidinimams Revoliucijos lopšinės ir Komunistinės nostalgijos. 2002 m. su dailininku Mindaugu Šnipu Vilniuje surengė akciją „Viešoji knyga“ (į knygą-skulptūrą visi rašė, ką norėjo).
Liudvikas rašė ir literatūros kritikos straipsnius, ir recenzijas, ir publicistiką (knyga Vamzdis: rašinėliai: esė (2010)), ir humoro kupinas knygas vaikams: labai smagiai parašyta ir suaugusiųjų skaitoma eiliuota pasaka Sargo nuotykis (2005), pasaka, anot kritikų, tapusi ne tik šmaikščiu ir nuotaikingu skaitiniu vaikams, bet ir groteskiška šiandienos aktualijų parabole Lapė ir kaliošai: miniatiūros vaikams (2008), linksma kalėdinė istorija vaikams skaityti ir vaidinti Katinėlis ir gaidelis Kalėdų ieškojo: pasaka (2009), pasaka, pagal kurią Lėlių teatras yra sukūręs spektaklį Žiogas Zigmas Žalgirio mūšyje (2010), knyga išeivių vaikams „Vytuko Lietuva“ (2014).
Už savo kūrybą L. Jakimavičius pelnė ne vieną premiją. 2003 m. jam buvo paskirta LR kultūros ministerijos premija už aktualiausius ir ryškiausius publicistinius kūrinius kultūros temomis, 2007 m. eilėraščių apysaka Elio įrašyta į kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką, o 2008 m. už šią knygą skirta Lietuvos rašytojų sąjungos premija. 2011 m. už knygą Vamzdis paskirta Juozo Tumo-Vaižganto premija, o 2021 m. už poezijos knygą Paliktos paletės Liudvikas buvo apdovanotas Ukmergės rajono savivaldybės įsteigta, literatūrine Vlado Šlaito premija.
Šiais metais L. Jakimavičius tapo Poezijos pavasario laureatu – jam buvo įteikta Maironio premija už poezijos rinkinį Paliktos paletės.
Apie jį Liudvikas yra sakęs: „mano poezija ir gyvenimas yra susisiekiantys indai. Turbūt tekstas nėra svarbiausias dalykas. Žodžiai įnoringi, neklauso, kai nori apsakyti, kaip mes čia būname. Kur kas svarbesnės yra tylos zonos, kurios veriasi ir plevena tarp žodžių, pauzių, nutylėjimų, nebaigtų sakinių, nuspėjamų ir nenuspėjamų siužetų, kurie vienas kitą papildo, vienas kitą sukelia, glaudžiasi ir kuria nuotaiką bei poteksčių pasakojimą. Esu laimingas, galėdamas tomis gyvenimo ir poetinėmis patirtimis su jumis pasidalyti“.
Labai gaila, kad tai paskutinė knyga, kuria Liudvikas su mumis pasidalijo. Nepaisydamas jį alinančios sunkios ligos, rašė: „Buvau laimingas žmogus. / Net kai juodai nesisekė, / žemės skonis burnoj / buvo skanus,“ (sau). Bet kartu ir atsisveikino: „ir pasiutusiai dilgina nuojauta – // kad tik trakšt / pieštuko grafitas, / ir eilėraštis / apie gyvenimo drobulę / baigsis.“ (Šiurkšti ta gyvenimo drobulė).
Nesinori su juo sutikti, kad Anapusybėn išėjusieji lieka bevardžiai: „Kam berūpi dabar / tos paliktos senos paletės?“ (Paliktos paletės).
Liudviko paliktos „paletės“ tikrai daug kam rūpės, daug kas, ne tik literatūros mokytojai prie jų sugrįš, nes ir menine, ir idėjine prasme, jos yra ir bus aktualios.
***
Kviečiame skaitytojus pabūti su mylimu rašytoju, prisimenant interviu, skelbtą portale „Delfi“ birželio mėnesį, L. Jakimavičiui tapus Tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ 2022 laureatu: