Aktyvi, reaguojanti, drąsi, rašanti, kurianti, keliaujanti, auginanti, besistebinti, besijuokianti ir labai giliai rimta. Ironiška, tiesa, ir tiesmuka. Bet dėl to su ja labai paprasta ir gera bendrauti – viskas labai teisinga.
Žurnalistė ir rašytoja Audronė Urbonaitė tik ką grįžo iš vienos didžiausių Azijos knygų mugių - Taipėjaus knygų mugės, kur pristatė savo knygą „Cukruota žuvis“. Ir iškart meta tūzus ant stalo: „Taipėjaus knygų mugė – tai modernus, bet kitoks pasaulis“.
Štai keli klausimai ir atsakymai, visai necukruoti.
- Praleidote gerą laiko gabalą knygų pasaulyje, bet kitam pasaulio gale. Kaip ten atsidūrėt?
- Ką tik grįžau iš tarptautinės knygų parodos (TIBE) Taipėjuje. Taivano kultūros ministerija ir Taipėjaus misija Rygoje sudarė man galimybę pristatyti romaną „Cukruota žuvis“.
Jį pradėjau rašyti 2006, kai Taivane viešėjau kaip žurnalistė. Kiniškojo pasaulio kitoniškumas tada mane ir stebino, ir glumino.
Supratau, kad rašysiu „Cukruotą žuvį“, nes skirtingumai kaitino kraują. Romano provokuojanti idėja -- apie tai, kad kinai pranašesni už europiečius, nes darbštesni ir tikslingesni.
- Kas domina kinus, kai mato rašytoją lietuvę? Ko jie klausinėja?
- Dažniausiai manęs klausdavo, ar labai supyko lietuviai už pašaipą jų adresu.
Važiuodama į mugę tikėjausi, kad tokia kinų pasaulį girianti idėja Taivano skaitytojus turėtų intriguoti. Tačiau knyga labiausiai domėjosi japonai.
Dideliame ekrane buvo rodomos ištraukos iš mano romano anglų kalba ir nuotraukos iš Vilniaus kinų gyvenimo. Taivaniečiai apie kinus Lietuvoje paklausinėdavo, bet tikro susidomėjimo nerodė.
Užtat japonai klausinėjo visko – ir apie Lietuvą, ir apie lietuvių literatūrą, ir apie romano siužetą. Kai vienas įkyruolis grįžo šeštą kartą, pamaniau, kad jis neturi ką veikti.
Paskui paaiškėjo, kad jis yra vienos japonų leidyklos agentas, išsistudijavęs visą informaciją, apie ką knyga, ir vis sugrįžtantis pasitikrinti, ar neapsiriko.
Ar ta leidykla tikrai turi rimtų ketinimų, paaiškės po pusmečio – dabar jie man davė namų darbų. Kokių – nesakysiu, nes dar nelabai suvokiu, nuo kurio galo pradėti jų užduotis atlikinėti.
- Ar galėtume knygų muges vadinti sesėmis – tarkim, dėl jų panašumo, bendros struktūros, aiškaus vienodo stuburo, tokio pat nežmoniško lankytojų srauto ir pan. Ar vis dėlto jos tik iš pirmo žvilgsnio vienodos?
- Taipėjaus knygų parodoje (mūsų Vilniaus knygų mugės analogas) dalyvauja itin daug leidyklų iš Japonijos, Korėjos, Australijos, Singapūro, Tailando, Naujosios Zelandijos, Europos ir Amerikos.
Knygų mugės organizuojamos tuo pačiu principu visame pasaulyje, tik atkreipiau dėmesį, kad Taipėjuje labai populiarūs ekranai šalių dalyvių stenduose. Įsivaizdavau, kad būsiu vos ne vienintelė gudruolė, kuri informaciją apie knygą pateikinės dideliame ekrane.
Tačiau tokių buvo daug – ir su mikrofonais šalia ekranų, ir be jų. Šalia Lenkijos ir Lietuvos stendų buvo įsikūrusi Honkongo krikčioniškoji leidykla. Jie leido klipus apie tai, kokią labdaringą veiklą organizuoja Azijos krikščionys, suburdavo lankytojus į grupes ir versdavo klausyti giesmių ir rinko labdarą skurstantiems Afrikos vaikams.
Beje, honkongiečiai moka viską daryti mandagiai, tikslingai ir nekalta veido išraiška – net iš manęs nulupo labdaros pinigėlį -- 80 Taivano dolerių (apie 8 litus). Juokauju: daviau pati, nes į sukčius jie panašūs nebuvo.
Lankytojams jie aiškino, kad už tuos 80 Taivano dolerių kažkurios Afrikos šalies vaikas galės būti maitinamas pusę metų.
Taipėjaus knygų mugėje buvo gerokai daugiau leidyklų, spausdinančių spalvingas mokymo priemones moksleiviams ir studentams – nebūtinai tekstines, garsių Europos autorių kūrinių santraukas, komiksus. Labai daug dizaino, architektūros knygų ir jas leidžiančių leidyklų iš viso pasaulio.
Apskritai apstulbino, kad Taipėjaus knygų parodoje išvydau į kinų kalbą išverstus klasikus ne tik iš Vakarų Europos ir iš JAV, bet ir iš Rusijos. Beje, išversti keli lenkų autoriai. Bet čia ne Taipėjaus nuopelnas – Lenkijos valstybės.
- Ar lietuviai rašytojai turi šansų būti pastebėti ir įvertinti kūrybos prasme, ar mes jiems įdomūs tik kaip egzotiškieji europiečiai, kaip kad mus dažnai traukia egzotiški Azijos veidai?
- Rytų Europa taivaniečiams yra egzotika, bet dauguma lankytojų puikiausiai žinojo, kad trys Baltijos šalys anksčiau priklausė Sovietų sąjungai. Dažno lankytojo klausimas -- kokiai kalbų grupei priklauso lietuvių kalba.
Lenkija ir Čekija jų knygų mugėse yra dalyvavę ir anksčiau, o Estija ir Lietuva – pirmąjį kartą. Lenkai atsivežė nemažai knygų, išverstų į kinų kalbą.
Labai buvo smagu žiūrėti, kaip Taipėjuje domimasi Linos Žutautės knyga vaikams "Ferdinandas ir Pū" -- dėl labai gražių iliustracijų. Tiesa, pasakė, kad joje galėtų būti mažiau teksto, kad tiktų Taivano rinkai.
Kinai taip pat degė noru pamatyti ir pačiupinėti estų knygas vaikams. Lietuvos stende irgi daugiausia klausimų susilaukėme apie lietuviškas knygas vaikams. Primygtinai siūlė daugiau jų atvežti į būsimas Taipėjaus muges.
Apie jas sprendė iš katalogų, kuriuos man buvo įdavusios “Lietuviškos knygos”.
Taivaniečių autoriai didžiausia garbe laiko, jeigu jų kūryba susidomi japonų arba amerikiečių leidyklos.
„Kalbi vokiškai? Na, būtum man daug įdomesnė, jei būtum atvažiavusi iš Japonijos arba JAV, -- tiesiai pasakė vienas draugiškas Taivano žurnalistas. -- Mūsų prioritetas yra būtent šios šalys“.
- Ir galiausiai, prašome Jūsų pabūti kompasu jaunimo skaityklose. Ką rekomenduojate šiandien perskaityti paaugliams?
- Man pasirodė įdomus jaunos autorės Vaivos Rykštaitės romanas „Kostiumų drama“ apie emigraciją ir Justino Žilinsko detektyvas „KGB vaikai“. Gali būti, kad jaunimui patiktų Andriaus Tapino “Vilko vaikai” , nors rizikuoju taip sakydama – dar tik tyrinėsiu šią knygą.
…..
Audronė Urbonaitė, be romano „Cukruota žuvis“, yra parašiusi ir novelių romaną „Posūkyje – neišlėk“ (2005 m.). Šis trumpas novelių romanas pelnė Augustino Griciaus literatūrinę premiją.
Taipėjaus knygų mugė (Taipei International Book Exhibition) vyksta nuo 1987 m. ir pritraukia visas didžiausias pasaulio leidyklas.