Rašytojų virsmas paminklais: net nusipelnę gali išprovokuoti pasipriešinimą

Garsių asmenybių įpaminklinimo klausimas vis dar tarsi „gyvas nervas“. Naujų skulptūrų atsiradimas miestų erdvėse – problematiškas, ne visi sprendimai sulaukia visuomenės pritarimo, nors profesionalai ir teigia, kad konkursus laimi tik patys tinkamiausi, būtent tai aplinkai pritaikyti autorių darbai. Tačiau taip jau susiklostė, kad kone kiekviena naujo paminklo idėja neapsieina be didesnio ar mažesnio sujudimo. Na, o dar didesnė žaizda, kurią pajudinus ypač skauda – vadinamieji „balvonai“, skulptūros, likusios iš sovietmečio. „Rašytojas paminklą pats sau pasistato, rašydamas knygas – arba ne“, – sakė poetas ir vertėjas Antanas A. Jonynas, pridurdamas, kad didingi monumentai, kaip dar tebestovintis Petrui Cvirkai – jau atgyvenęs požiūris. Visgi, A. A. Jonyno manymu, yra didelių rašytojų, kuriems paminklus pastatyti vertėtų, tačiau, kaip pastebėjo jis, tai dažnu atveju, išprovokuotų susipriešinimą.

Paminklai neranda savo vietos

Norėdamas išsiaiškinti pamatinius dalykus, Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykusią diskusiją „Rašytojų virsmas paminklais: estetikos, istorijos ir politikos skersvėjuose“ moderavęs kultūros istorikas, doc. dr. Aurimas Švedas, klausimus pašnekovams formulavo remdamasis kanono sąvoka: kokios literatūros pasaulio asmenybės ir reiškiniai Nepriklausomybės epochoje nepelnytai užmiršti, o į kuriuos reikėtų vėl atsigręžti? Ką daryti, kad XXI amžiuje Vilnius neatrodytų kaip baudžiavos panaikinimo laikus menantis miestas, kuriame ant pjedestalų stovintys politikai ir rašytojai atrodo tarsi pasiuntiniai iš kito laiko, nerandantys savo vietos mieste?

Literatūrologė, dr. Solveiga Daugirdaitė pastebėjo, kad pats kanono apibrėžimas yra kintantis, nuo pat Antikos laikų. „ <...> Įdomumas mūsų laiko tame, kad daugelis dar atsimename literatūros kanonų virsmą. Nėra kanono apibrėžimo iškalto akmenyje – sakyti, kad autorius kanoninis ar ne – gan sudėtinga. Kas yra literatūros kanonas? Mes neturime jokios tradicijos, kur galėtume aiškiai pasitikrinti. Kai žmonės kalba apie kanoną, jie dažniausiai remiasi mokykline patirtimi. Nesunku pasižiūrėti, nuo tada, kai atsirado lietuviški vadovėliai ir pradėta mokyti lietuvių literatūros – kas įėjo į programas, kas vėliau buvo keičiama. Nesiliaujantys debatai dėl mokyklinių programų, didžiąja dalimi, yra debatai dėl kanono“, – sakė mokslininkė.

Geroji žinia ta, anot S. Daugirdaitės, kad pagaliau po trisdešimties metų pradedama kvestionuoti kanono sudarymo prielaidas – tiek estetines, tiek ideologines. „Mes pagaliau pradedame diskusijas. Kaip sudaromas kanonas, kokias vertybes propaguojame. <...> Negirdėjau, kad būtų apsibrėžta, esame ideologiniai mišrūnai: kanonas – tarp to, kas amžina, ką pasirenkame šiuo metu vertinti“, – įvertino esamą padėtį ji.

Sostinėje – gyvas santykis su rašytojų kūryba

A. Švedas pasidžiaugė, kad sostinėje gyvas santykis su rašytojų kūryba – Vilniuje atsirado skulptorės Ksenijos Jaroševaitės „Katinas“, Aguonų gatvės gale, Jurgos Ivanauskaitės skvere. Praturtinančios Literatų gatvės atminties vietos, prasminga Dž. D. Selindžerio romanui „Rugiuose prie bedugnės“ pagerbti skirta skulptūra Sudargo krašte. Tai, anot A. Švedo, įdomi, atminties nenužudanti, stabais garsenybių nepaverčiančianti praktika.

A. A. Jonynas pritardamas priminė ir paminklą Romain'ui Gary „Berniukas su batu“, Mindaugo ir J. Basanavičiaus gatvių sankryžoje.

„Kai keliauji per pasaulį, įvairius miestus, eini ir matai – lentos, lentos, lentos. Čia gyveno toks ir toks, čia rašė tą ir tą. Atminimo lentos neturi būti didingos, išskirtinai meniškos, užtenka netgi, kad būtų standartinės. Tokie ženklai svarbūs pačiai aplinkai, bendruomenei, gali kelti savivertę. Mūsų naujieji rajonai yra pakankamai kultūriškai nykūs, bet jei pagalvojus – Žirmūnuose gyveno Jonas Strielkūnas, Henrikas Čigriejus, Savanorių prospekte – Romualdas Granauskas, Karoliniškėse – Ričardas Gavelis. Viršuliškėse – Valdemaras Kukulas, Ona Baliukonytė, Justiniškėse – Sigitas Geda“, – vardijo įžymybes A. A. Jonynas.

Paminklų statymas, supriešinantis visuomenę – neprasmingas

Jo manymu, toks atminties įprasminimas būtų iš tikrųjų vertingas. „Kai pirmininkavau Rašytojų sąjungai, buvo pora minčių kilę. R. Gavelis – Vilniui svarbus autorius. Jei viename ant tų raudonų blokų atsirastų grafitis ar Algimanto Aleksandravičiaus garsioji nuotrauka, kita kokia nors forma – būtų gražu. Važiuoji Laisvės prospektu ir matai – čia gyveno Gavelis. Galbūt ši idėja ir bus realizuota. Su S. Gedos įamžinimu Justiniškėse, ačiū Dievui, pavyko! Jo vardu įvardinta alėja. Įkalbinėjau skulptorių Petrą Repšį, kad ten pastatytume obeliskėlį – viskas dėliojosi... Dabar žadama tą paminkliuką pastatyti Užupyje, tai irgi gerai. Visgi jei atsirastų Justiniškėse, tai sukurtų rajonui kultūrinę erdvę“, – samprotavo rašytojas.

„<...> Yra mintis statyti paminklą Justinui Marcinkevičiui. Įsivaizduokime, jei iškelsime šį klausimą, jis iškart supriešins visuomenę. Toks paminklų statymas yra neprasmingas. Kaip tik, reikia, kad visuomenę vienytų, jungtų“, – kėlė aikštėn problemą rašytojas.

A. Švedas, reaguodamas į A. A. Jonyno pastebėjimą, kad naujos atminties vietos dažnai tampa visuomenei proga susipykti, klausė, ką gi tokiu atveju reikėtų daryti? „Patirtis rodo, kad demokratiniai mechanizmai ne visada veikia. Iškeliame iniciatyvą, tada susitrariame dėl taisyklių, kaip rinksime kokį nors projektą konkurso metu, tada pykstamės, skundžiame iniciatyvas, jas stabdome. Ką daryti, jei norime mirtinai nesusipykti? – ieškojo išeities jis.

Kultūros istorikės, prof. dr. Violetos Davoliūtės manymu, norint įgyvendinti didingą iniciatyvą, atminties projektą, svarbu atkreipti dėmesį, su kokiomis erdvėmis tai susiję, kaip jos apibrėžiamos.

„Jei kalbama apie valstybiškai, politiškai reikšmingas erdves, kyla, be abejo, ne diskusijos, o deja, batalijos. <...> Galbūt tik pradedame mokytis diskutuoti, o galbūt dar tik mokysimės. Kiekviena iniciatyva, iš tikrųjų, tampa ne tik politinio susipriešinimo, bet skirtingų ideologijų, patirties grupių susipriešinimo erdve. Susidaro įspūdis, kad yra atminčių archipelagas – žmonės gyvena skirtinguose salynuose, kaunasi dėl tos vienintelės projekcijos, kurią nori matyti. Tai tęsiasi ir tęsiasi. Ką daryti, kad kažkaip išmoktume diskutuoti, o ne kautis, taškyti vienas kitam dantis? Gal tai yra natūralu, po tokių lūžių, išskaidymo, susipriešinimo įvairiausiomis formomis, tai pirmiausia, susiję su istorine patirtimi“, – darė išvadą ji.

Įprasminimas – ne per didingus paminklus, bet per gražias iniciatyvas

V. Davoliūtė pasakojo eidama į renginį ant Vytauto Kernagio suolelio pastebėjusi sėdinčius tris pagyvenusius vyrus, dainavusius maestro dainas.

„<...> Pagalvojau, tai tikrai yra įdomi įpaminklinimo forma, taki, gyva. Manau, žmonės patys įvairiausiomis formomis tą atmintį įprasmina. Kalbant apie Marcinkevičių – jam paminklas pastatytas per polemiką tų, kurie jį analizuoja, demaskuoja ar kritikuoja, ir tų, kurie dievina, garbina. Bet kokiu atveju, jie sukūrė jam paminklą, kuris bus labiau pastebimas, nei tas, kurį jam pastatys – su lyra, arkliu ar su kardu, nežinau, kaip ten susitars“, – pajuokavo kultūros istorikė ir pridūrė, kad yra du keliai. Vienas per kivirčus, diskusijas bei skundus, o kitas – ne per didingus paminklus, bet per gražias iniciatyvas: stipendijų sukūrimą studentams ir pan. Kai kuriais atvejais, anot jos, tai netgi ilgaamžiškiau.

„Nepaisant politinės ideologijos skirtumų, visiems režimams buvo priimtinas konservatyvus, portretiškas herojaus ant pjedestalo vaizdinys,“ – cituodamas menotyrininkės, meno istorikės Rasos Antanavičiūtės pabaigos žodį iš jos knygos „Menas ir politika“, A. Švedas pasidžiaugė, kad J. Ivanauskaitei nebuvo sukurtas panašus paminklas kaip Žemaitei, kuri rymo pasislėpusi nuo praeivių, Gedimino prospekto užuovėjoje.

R. Antanavičiūtė pastebėjo, kad per trisdešimt metų nelabai kas pasikeitė.

„Ruošdamasi naujam projektui, turėjau progą grįžti į paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį ir pasižiūrėti, kokios batalijos vyko dėl paminklo statymo tuomet. Iš tiesų, viskas panašiai, skirtumas tik tas, kad 1988-1992 m. tais paminklais menininkai dar tikėjo. Daugelis dalyvavo konkursuose, manė, kad galima kažką pakeisti, pastatyti kitokius įamžinimo ženklus, labiau interaktyvius, pavyzdžiui, Kernagio suolelis. Profesionalų, užsakovų ir visuomenė nuomonė nesutampa – lūkesčiai skirtingi, ženklų perskaitymo galimybės skiriasi. Gebėjimo, perskaityti gilesnius ženklus – neatsirado, todėl ir kyla tokie paminklai, kuriuos pamatęs žiūrovas nepadarys klaidos (vertindamas – aut. past.). Užsakovai, finansuotojai vengia rizikuoti. Per mažai įdedama pastangų, kad kitokie ženklai būtų suprantami“, – sakė R. Antanavičiūtė.