– Ne vienas spektaklyje pas Agatą Dudą-Gracz vaidinantis aktorius sakė, kad dirbti su ja yra išsipildžiusi profesinė svajonė. Kas būdinga šiai režisierei?
– Režisierius yra aukščiausia instancija ir mes įpratę, kad jis sau gali leisti labai daug, esame pasiruošę ir ne visada maloniems dalykams. A. Duda-Gracz išsiskiria nepaprasta pagarba šalia esančiam žmogui. Taip pat dirbdami su ja neklystame. Ji akcentuoja, kad ateiname ne į egzaminą – ateiname kurti ir kuriame kartu. Jei pasijunti suklydus – ji žengs kartu žingsnį atgal, pradės nuo tos vietos, kur žinojai kelią. Ji labai gerai išmano žmogaus psichologiją. Lengva jai pasiduoti ir atsiduoti.
Ruošdamiesi spektakliui aktoriai visada ieško papildomos medžiagos, skaito, analizuoja – atliekame tam tikrus namų darbus, kad žinotume kaip geriausiai prieiti prie savo personažo. Bet galvoju, kad taip giliai ties personažo kūrimu dar nesame dirbę. Šiam spektakliui pradėjome ruoštis ne tiek gilindamiesi į pjesės tekstą, kiek į laikmetį, personažų aplinką, buitį, politinę padėtį, tradicijas, architektūrą, dailę. Režisierės asmenyje turime neįtikėtiną vedlę.
– Turbūt toks gilinimasis į istorines laikmečio aplinkybės nėra įprastas. Kuo jums tai įdomu ir kokia tokio įsižiūrėjimo reikšmė?
– Visai kitaip pradėjau žiūrėti ir į baroką. Man tai buvo beprotiškai gražios muzikos, dailės, architektūros laikotarpis. Dabar atsirado suvokimas, kad šalia egzistavo ir žemiškas gyvenimas – labai brutalus ir negailestingas, vyko intensyvi išgyvenimo kova, kiekvienas kovojo dėl mažos savo mažo gyvenimo vagos. Apie tai tiesiog nebuvau pagalvojus. Lyginant su XVII a., esame visai kito pasaulio žmonės. Iš šiandienos perspektyvos sunku suprasti, ką mūsų personažai galėjo sau leisti, kaip juos veikė jų gyvenimo aplinkybės.
Praktinį gyvenimą tarsi uždengdavo baroko spindesys. Labai įdomu kaip šalia brutalumo, sudėtingų sąlygų klestėjo ir augo, iki šiandien išliko ir dar nežinia kiek gyvuos neįtikėtini baroko meno kūriniai.
– Kiek jums buvo žinomas ir įdomus Caravaggio prieš šį spektaklį?
– Vaidinsite iš pažiūros skirtingiems poliams priklausančias moteris – šventąją ir nusidėjėlę. Papasakokite, kaip jas matote, talpinate savyje?
– Tai vis dar vykstantis procesas. Kol kas negaliu atsakyti apibendrintai. Bet dabar šventais laikomi žmonės savo gyvenimo laiku buvo daugiau nei šventieji. Iki mūsų atėję jų istorijos yra labai nutrupėję, daug kas pamiršta. Gal Lena ir Marija labai skirtingos, bet abi ir žmogiškos – turėjusios savo norus, troškimus, gyvenusios. Man įdomu, kaip susidėliojo aplinkybės, kas nutiko, kad jos elgėsi vienaip ar kitaip, tapo tuo, kuo tapo. Skirtingi poliai yra kiekviename žmoguje. Troškimas ir dvejonė. Tikėjimas ir pyktis. Skirtingos spalvos vaikšto mūsų galvose, širdyse. Žiūrėsim, kokiu keliu mane nuves šios dvi moterys.
– A. Duda-Gracz yra sakiusi, kad paprastai nebūna pilnai sukūrusi personažų linijų – jas išplėtoja kartu su aktoriais. Kaip šis procesas vyksta ir ar jums patinka tokia aktyvi kūryba?
– Tiesa, dažniausiai režisieriai turi labai aiškią viziją, o aktoriai ją mėgina įgyvendinti per save, savo plastiką, balsą, visas raiškos galimybes – ne visada pavyksta. Darbas su šia režisiere kitoks. Ji nereikalauja įgyvendinti jos vizijos. Kartu einame į bendrą finalą. Dirbame kartu, ir režisierė naudojasi mūsų asmenybėmis, tuo kaip matome savo personažus.
Svarbu užduoti teisingą klausimą, tada gausi teisingą atsakymą – A. Duda-Gracz labai gerai moka paklausti. Tad gal man atrodo, kad padariau kažkokį atradimą, bet iš tiesų tiesiog gavau teisingą klausimą.
Labai labai norėčiau, kad ši patirtis liktų manyje ir būtų pritaikoma kituose spektakliuose, kituose darbuose. Susipažinimas su tokia mokykla, su tokia režisiere, jos pagarba yra laimė ir garbė. Gal tai skambūs žodžiai, bet šiai dienai, kitų nerandu.
– Esate sukūrusi daug įvairių vaidmenų. Papasakokite, kaip vystosi jūsų personažai, kada juos perprantate, jie tampa savais?
– Net nežinau ar yra toks konkretus lūžis tarp nežinau ir žinau. Bet būna labai keistų dalykų – karma ar moiros – kuomet informacija personažo kūrimui ateina iš pačių netikėčiausiu vietų.
Negaliu klausytis muzikos eidama ar važiuodama autobusu – aplink tiek daug inspiracijų, pačių įvairiausių personažų. Mes esame riboti, mūsų reakcijos sąlygotos to, kas esame.
Bet personažai spektakliuose nėra mes – jų reakcijos kitokios. Kad galėtume jas suvaidinti mums reikia labai daug informacijos. Ne viskas scenoje išgalvota. Kai kurie dalykai pastebėti, nužiūrėti – kūno judesiai, kalbėjimo maniera. Kai statėme „Mamą Drąsą“ sena pažįstama su kuria nebuvau bendravus kelis metus atsiuntė anekdotą apie kareivius ir šauktinius.
Galvoju – kaip, kodėl, juk niekam nieko nepasakojau. Yra buvę, kad personažas įlipa į autobusą. Statant Jono Vaitkaus „Mums viskas gerai“, labai sukau galvą, kaip tą savo personažą sudėlioti ir staiga įlipa į autobusą moteris ir matau, kad čia ji. Negalėjau atplėšti akių, žinau, kad spoksoti negalima, bet kaip susilaikyti, man juk reikia įsidėmėti, kokios jos manieros, kaip ji kalba, ką pasakoja.
Gal tuo metu kai dirbi su spektaklio medžiaga išryškėja uoslė tam tikriems dalykams, gal dar kas. Dar neišsiaiškinau, kaip tai veikia.
– Ką pasiimate iš savo vaidmenų, kaip jie lieka su jumis?
– Tas pats kaip su kiekvieno naujo žmogaus sutikimu – jis veikia tave, kažką tavyje suformuoja. Negaliu sakyti, kad mano vaidmenys radikaliai keistų mano gyvenimo normas ir nuostatas – taip nėra. Bet jie tikrai mane veikia. Juos kurdama skaitau, domiuosi, stebiu ir tokiu būdu nuolat mokydamasi tobulėju.
Darbas su įvairiais personažais suteikia galimybę į įvairias situacijas pažiūrėti kitu kampu. Tuomet ir gyvenime lengviau į įvairius dalykus imti ir pažiūrėti kito akimis. Lengviau suprasti, kad ne visada tavo tiesos yra teisingos, kad kito tiesa nebūtinai turi sutapti su tavo tiesa. Tas gebėjimas žiūrėti iš daugiau kampų manau praverčia ir sprendžiant konfliktines situacijas.
Man labai patinka tas perspektyvos pokytis. Grįžtant prie vaidmenų kūrimo – man labai patinka, kad tai yra kolektyvinis procesas. Nestatau monospektaklių, nerežisuoju savęs. Labai patinka, kai vyksta teksto analizė, visi susėdame ir kalbame apie savo personažus – jau įsivaizduoji savo saviškį, bet labai smagu išgirsti kaip jį mato 10 ar 15 kolegų. Kartais visai kitaip. Suvoki, kad ir gyvenime, pati save galiu matyti vienaip, bet nebūtinai taip mane matys aplinkiniai.
– Aktoriai scenoje labai įvairialypiai, ne visi jų personažai patrauklūs, įvairios ir jų vaidinamos situacijos. Ar darbe dažnai tenka išeiti už savo komforto zonos ribų – kaip jas apibrėžtumėte?
– Mano komforto zona nesusijusi su personažais, jų charakterio savybėmis. Ji susijusi su techniniais režisūriniais sprendimais: nuogybėmis ar radikaliai gašliomis scenomis.
Personažo sprendimai man gali būti nepriimtini, bet visada bandau jį suprasti. Grįžtu prie skirtingų perspektyvų. Man svarbu surasti pasekmės priežastį. Kodėl ji taip pasielgė? Kas ją tokią suformavo? Kas jai atsitiko, kad ji tokia? Kai pažįsti personažą, jis tau nebekelia diskomforto.
Tai, kaip aktoriai supranta savo personažą, kaip jį pažįsta gali keistis. Kartais po kokio penkto ar dešimto spektaklio rodymo staiga supranti dar vieną personažo asmenybės pusę. Tai įdomu.
Žiūrovas personažo taip gerai nepažįsta, jam ir nereikia jo tiek pažinoti. Po „Elzės žemės“ sutinku ką nors ir bara mane, kad aš bloga dukra. Dar nustebdavau iš pradžių – automatiškai galvoju, ką aš tai savo mamai padariau. Tada suprantu, kad apeliuoja į mano personažą. Tai reiškia, kad man tikrai pavyko.
Nereikia, kad kalbėtų apie Idzelytę, noriu, kad kalbėtų apie Olgą ir visus kitus personažus. Scenoje pasakoju ne apie save – pasakoju juos.
Spektaklio „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ premjera birželio 8-9 dienomis.
Spektaklio sukūrimo partneris Adomo Mickevičiaus institutas.
Parengta pagal meno ir kultūros žurnale „Durys“ publikuotą interviu.