Istorijos fakulteto fasadas slėpė XVII a. saulės laikrodžius
Vienas iš netikėčiausių VU tvarkybos darbų atradimų – ant VU Istorijos fakulteto pietinio fasado atrasti po tinko ir dažų sluoksniu ilgą laiką besislėpę XVII–XVIII a. tapytų saulės laikrodžių fragmentai.
„Iki šių restauracijos ir tvarkybos darbų buvo nežinoma, kad po tinku ir dažais slėptųsi tokie istoriniai lobiai – jų atradimas gerokai pakoregavo darbų eigą. Restauratoriams įvertinus radinio vertę, buvo nutarta šiuos elementus atidengti visuomenei, – sako Rasa Rožanskienė, VU Turto valdymo ir paslaugų centro projektų vadovė. – Antrajame aukšte atidengtas saulės laikrodžio fragmentas išlikęs iš XVII a. – skalės likučiai ir keli skaitmenys, trečiajame – iš XVIII a., mat šis aukštas buvo pristatytas tik vėliau. Ankstesnių rekonstravimų metu saulės laikrodžiai, matyt, neatrodė svarbus elementas, tad jie buvo uždažyti – greičiausiai tai įvyko XIX a.“
Anot projektų vadovės, išsamesnių tyrimų laukiantys saulės laikrodžiai turėjo skirtingą paskirtį – trečiame aukšte vaizduotas saulės laikrodis su mėnesių grafiku, lentelės kraštuose – astrologiniai ženklai, trečio aukšto dešiniajame kampe – „nelygių valandų“ laikrodis. Tam, kad saulės laikrodžiai vėl būtų „įdarbinti“, reikalingi kruopštūs gnomonikos skaičiavimai – laikrodžių atkūrimo ir tikslaus jų centro matavimo darbai.
Po dažų sluoksniu atrasti renesansiniai sienų tapybos elementai
Centrinių rūmų Bibliotekos ir Filologijos fakulteto S. Stanevičiaus kiemų fasadai taip pat nustebino tvarkybos darbų vykdytojus – atrasti sieninės tapybos elementai – renesanso stiliaus dekoratyvi tapyba – langų apvadai.
„Iš istorijos šaltinių ir ikonografijos galime spręsti, kad langų angos XVI a. pabaigoje – XVII a. buvo visai kitokios. Polichromijos ir architektūrinių tyrimų metu rasti duomenys leidžia tiksliai nustatyti buvusias langų angas ir jų apvadų dekorą, kiek jo yra išlikę iki šių dienų. Dalį buvusių langų angų dekoro pavyko rasti ir sėkmingai restauruoti, likusios pažymėtos įraižomis ir dažymu, todėl dabar yra aiškiai matomos“, – pasakoja R. Rožanskienė.
Pagal atliktus polichromijos tyrimus buvo pateiktos išvados apie VU fasadų dažymų sluoksnių skaičių, spalvas, dažų rūšį. Dalis fasadų, pavyzdžiui, M. K. Sarbievijaus kiemo, susigrąžino XIX a. pradžios laikotarpio spalvas.
S. Daukanto kiemelyje atidengtas dar vienas įspūdingas radinys – išskirtiniai XVII a. renesansinio mūro elementai, pasižymintys ypatinga architektūrine išraiška. „Šie mūro elementai buvo nuvalyti, užfiksuoti ir stabilizuoti, tad šiandien galime grožėtis kelis šimtus metų skaičiuojančiais sienų elementais. Šiame fasade buvo atrasti ir išsaugoti arkos fragmentai – tikėtina, kad tai buvo anga arba praėjimas. Įdomu stebėti ir pastato gyvenimo istoriją, kaip jis augo į viršų, mat matyti pastatų pristatymo žymės.“
Archeologiniai radiniai atskleidė senojo miesto istoriją
S. Stanevičiaus kiemas darbų vykdytojus nustebino ir archeologiniais radiniais. Ruošiantis įrengti lietaus nuotekų tinklą vykdyti archeologiniai tyrimai atskleidė kelių metrų gylyje esančias įvairių statinių ir grindinio liekanas.
„S. Stanevičiaus kieme per kelis tyrimų etapus nustatyta, kad beveik visa kiemo teritorija buvo užstatyta pastatais ir grindiniu. Įdomu tai, kad grindinys – daug žemesnis nei šiandieninis. Tai parodo, kad ir pats Vilniaus miesto grindinys prieš kelis šimtus metų buvo panašaus lygio, – sako R. Rožanskienė. – Statinių liekanos atskleidė, jog kadaise S. Stanevičiaus kieme buvo visiškai kiti pastatai, nei mums šiandien žinoma. Šiuo metu vykdomi dideli archeologiniai ir architektūriniai tyrimai, kurie atskleis daugiau detalių.“
Restauruojant Šv. Jonų bažnyčios šiaurinę sieną, Konstantino Sirvydo kieme buvo rasta per 140 žmonių palaikų. VU Medicinos fakulteto mokslininkės dr. Justina Kozakaitė ir dokt. Rūta Brindzaitė atliko išsamų antropologinį tyrimą, kurio metu nustatė 96 individų lytį ir amžių, 15 jų buvo dar vaikai. Tyrimas atskleidė ir tai, kokiomis ligomis sirgo mirusieji, atrasti išskirtiniai sužalojimai, pavyzdžiui, daugybinės sugijusios traumos galvos srityje arba mirtini sužalojimai, arba sėkmingos chirurginės intervencijos atvejis – sugijusi pėdos amputacija ir kt.
„Darbų vykdymo metu buvo aptikti visiškai nauji archeologijos ir polichromijos tyrimų elementai, dėl kurių reikėjo vykdyti papildomus tyrimus, rengti naujas restauravimo programas, koreguoti projektus ir keisti rangos darbų sutartis – tokių keitimų atlikta 13. Parengtas 14-as ir jis nėra paskutinis, – teigia R. Rožanskienė. – Vilniaus universiteto sienos ir požemis mums pateikia daug staigmenų, kurias turime įvertinti, suprasti ir nuspręsti, ką su jomis daryti. Projekto valdymo požiūriu tai yra sudėtingi sprendimai, kurie turi būti suderinti su aukščiausiais paveldo tvarkymo standartais ir tinkamai įforminti teisės aktų nustatyta tvarka.“