Režisierė Gabrielė Urbonaitė: kiekvienas filmas yra asmeniškas

Rugpjūčio 25–29 d. vyksiančiame 11-ajame kino festivalyje „Baltijos banga“ Juodkrantėje, kurį rengia Lietuvos Kinematografininkų sąjunga, pirmąkart bus rodoma Estijos, Latvijos ir Lietuvos trumpametražių filmų programa. Tarp programos filmų – režisierės Gabrielės Urbonaitės vaidybinio filmo „Paskutinis skambutis“ nacionalinė premjera. Filmo pasaulinė premjera įvyko Santa Barbaros tarptautiniame kino festivalyje Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Vos 20-ies Gabrielė buvo apdovanota „Sidabrine gerve“ už pirmąjį savo vaidybinį filmą „Plaukikė“ (2013), o šiuo metu studijuodama Niujorke, Kolumbijos universitete, režisierė ruošiasi pirmojo ilgametražio filmo kūrimui, rašoma pranešime žiniasklaidai.

– Filmus pradėjai kurti būdama dar paauglė. Kada supratai, kad nori būti kino režisiere?

– Būdama 14-os pradėjau lankyti „Skalvijos“ kino akademiją, kur sutikau daug bendraminčių, su kuriais kurti buvo tiesiog labai smagu. Ten taip pat pirmą kartą pamačiau Godard’o, Antonionio, Varda filmus, kurie parodė, koks įvairus ir laisvas gali būti kinas. Ta ir įkvėpė.

– Būdama 20-ies buvai apdovanota „Sidabrine gerve“ už savo pirmąjį vaidybinį trumpametražį filmą „Plaukikė“. Ką tuo metu jaunai kūrėjai reiškė toks įvertinimas?

– Man tai buvo tikrai netikėta ir suteikė didžiulį paskatinimą, kad einu teisingu keliu.

– Kino bakalaurą įgijai Emersono koledže Bostone. O šiuo metu toliau tęsi studijas Kolumbijos universitete Niujorke. Kodėl pasirinkai kino režisūros mokytis JAV?

– Dar būdama 16-os pirmą kartą išvažiavau į JAV kartu su šeima. Tada mokytis ten nepatiko, grįžau į Lietuvą. Tais metais, kai baigiau gimnaziją, Lietuvoje nerinko kino režisierių kurso. Išvažiavau į Prancūziją studijuoti filosofijos, bet greitai supratau, kad tai ne man, norėjosi sutelkti visą dėmesį į kiną, todėl nusprendžiau pabandyti studijas JAV. Bostoną jau pažinojau nuo mokyklos laikų, patiko Emersono koledžo programa, galimybė mokytis filmuoti ant kino juostos.

– Savo trumpametražius filmus kūrei Lietuvoje ir JAV. Kuo skiriasi patirtys, industrijos?

– Visų pirma, dydžiu ir finansavimo modeliais. Lietuvoje pagrindinis lėšų kinui šaltinis – Lietuvos kino centras, o JAV valstybinio finansavimo nėra, bet yra daug privačių fondų, tarp jų – ir remiančių studentiškus filmus. Žinoma, skiriasi ir aktualios temos, stiliaus trendai. JAV tikrai didesnė žanrų įvairovė, stipri eksperimentinio kino kultūra.

– Filme „Namo“ pagrindinė veikėja Ieva po kurio laiko grįžta į Vilnių iš Los Andželo, kur ji bando įsitvirtinti kaip aktorė. Jos kambarį mamos namuose užėmė jauna nuomininkė, o mokyklos draugai susikūrė naujus gyvenimus. Pasikeitė ne tik ji, bet ir jos aplinka, kurios jauna mergina nebeatpažįsta. Kiek šis filmas tau yra asmeniškas? Ir ar kada pati jauteisi kaip pagrindinė filmo veikėja?

– Manau, kiekvienas filmas yra asmeniškas, šis – ypač. Scenarijus buvo įkvėptas mano patirties pirmą kartą grįžus į Lietuvą po metų JAV. Su laiku susitaikiau su tuo, kad niekada nebesijausiu čia taip pat kaip iki išvažiavimo, bet ir dabar, grįžus atostogų, keista matyti naujus pokyčius – naujai atsidariusius barus ar tai, kad su kai kuriais žmonėmis nebėra tokio ryšio kaip anksčiau.

– Naujausias filmas „Paskutinis skambutis“ – apie mokyklą baigiančius žmones. Edgaras nusprendžia paskutinį kartą padėti draugui pervežti cigarečių kontrabandą per sieną. Įvyksta lūžis jaunuolių santykiuose. Kodėl pasirinkai būtent šią šventę apie juos kalbėti?

– Pirminiame scenarijaus variante tai buvo Edgaro gimtadienis, bet pradėjau savęs klausinėti, kodėl būtent šis įvykis ir ar tai tikrai tinka istorijai. Kartu su scenarijaus bendraautoriumi Tomu Vengriu nusprendėme, kad paskutinio skambučio šventė labiau tinka kalbėti apie jauną žmogų, atsidūrusį kryžkelėje. Prisiminiau, kaip mano paskutinio skambučio šventėje visi daug kalbėjo apie ateities planus ir tai, kad su mokyklos pabaiga atsidaro daug durų ir kelių. Tačiau ne visų galimybės vienodos ir tikrai ne visiems atsidaro tos pačios durys. Apie tai ir norėjau kalbėti. Filmavome mokykloje, kurią baigiau, paskutinio skambučio šventės metu. Tai suteikė autentiškumo. Atrodė, kad niekas nepasikeitė – tos pačios kalbos, tos pačios tradicijos kaip ir tada, kai aš baigiau mokyklą.

– Kadangi didžiąją laiko dalį praleidi JAV, kaip vyksta tavo darbo procesas. Ar stebi, ką veikia aktoriai Lietuvoje, prieš juos atsirinkdama filmams?

– Bandau pasižiūrėti visus naujausius filmus, tik kiek sunkiau būnant ne Lietuvoje stebėti, kas vyksta teatre. Dažniausiai būnant ne Lietuvoje dirbu prie scenarijaus, o sugrįžus čia bent kelis mėnesius vyksta pasiruošimas: aktorių atranka, gilesnis tyrimas, lokacijų paieška.

– Kine ne tik režisuoji filmus, bet dirbi ir kaip montažo režisierė. Dokumentinis filmas „Circus of Books“ (rež. Rachel Mason), prie kurio dirbai, buvo rodomas Tribecos kino festivalyje Niujorke ir buvo nupirktas „Netflix“. Kaip pradėjai dirbti prie šio projekto?

– Dar studijuojant bakalaurą pradėjau dirbti kaip montažo asistentė prie dokumentinių filmų. Montuoti dokumentiką man patinka, nes tai be galo kūrybiškas procesas. Dažnai dokumentikoje nėra scenarijaus, todėl būtent montuojant konstruojama istorija. Taip pat montuojant dokumentinius filmus susipažįstu su naujomis temomis ir problemomis, jaučiuosi šiek tiek prisidedanti prie žinios apie jas skleidimo. Su „Circus of Books“ prodiuserėmis esu pažįstama iš anksčiau, kai dirbau prie dokumentinio filmo „Copwatch“ apie policijos smurtą ir žmonės, kurie jį dokumentuoja. Sutampa mūsų požiūriai į vaizdą ir istoriją, todėl ir toliau dirbame kartu.

– Iki šiol režisavai trumpo metro filmus. Ar kada pagalvoji apie ilgametražį filmą?

– Šiuo metu magistro programoje koncentruojuosi į scenarijaus rašymą, parašiau dviejų pilnametražius scenarijus. Vieno iš jų veiksmas vyksta JAV pokario metais. Tai – istorija sukurta pagal tikrus įvykius. Kito veiksmas vyksta Lietuvoje ir yra labiau įkvėptas mano patirčių. Abi istorijos, nors labai skirtingos, kalba apie vienatvę ir norą nuo jos pabėgti. Žiūrėsime, kuri istorija ekraną išvys pirma.