Kaip rašoma organizatorių pranešime spaudai, pernai absoliučia konkurso nugalėtoja tapo jaunoji režisierė Klaudija Matvejevaitė ir jos filmas „Paskutinė diena“. Šis darbas buvo įvertintas ne tik kaip geriausias lietuvių, bet ir visų Baltijos šalių trumpametražis filmas. Šiemet K. Matvejevaitė NBK konkursui taip pat pateikė naujausią savo kūrinį „Kai perplauksi upę“.
Klaudija, tavo filmas „Paskutinė diena“ vis dar keliauja per festivalius, o šiemet konkursui pateikei naują savo filmą. Kaip sekasi padalinti dėmesį savo kūriniams?
Man smagu, kad „Paskutinė diena“ keliauja toliau, gyvena savo gyvenimą, bet aš pati tos kelionės neprižiūriu. Tuo rūpinasi kiti žmonės, puikiai išmanantys savo darbą. Jeigu vis dar galvočiau apie seniai pabaigtą filmą, turbūt užsinorėčiau jį perdaryti. Dėmesio tikrai nereikia dalinti, šiuo metu visas mano dėmesys – naujų idėjų ir patirčių paieškai, tikslų siekimui. Iki šiol kūrybos tempą labai griežtai diktavo akademija, tikiuosi jo neprarasti ir pasibaigus studijoms.
Papasakok, kaip po NBK apdovanojimų klostėsi „Paskutinės dienos“ gyvenimas?
Po „Scanoramos“ filmas Lietuvos kino festivaliuose pelnė publikos apdovanojimą, šiemet kaip geriausias studento darbas buvo įvertintas „Sidabrine gerve“, visai neseniai „Paskutinė diena“ lankėsi Austrijoje vykstančiame Kitzbühelio filmų festivalyje, jei viskas pasitvirtins, rudenį planuojame vykti į Niujorke vykstantį Baltijos šalių kino festivalį, dalyvausime Berlyne vykstančiame lietuviško kino festivalyje „Litauisches Kino goes Berlin“. Šią filmo kelionę per festivalius vertinu kaip svarbų pasiekimą, kuris ir džiugina, ir įpareigoja. Visada įdomu, kaip filmą sutinka kitų šalių žiūrovai – parodyti jį svetur yra kiekvieną kartą kita patirtis.
Ką patartum jauniems žmonėms, kurie dar tik svajoja apie savo filmą? Kaip juos padrąsintum?
Patarčiau aktyviai dalyvauti festivaliuose, nes tai yra vienintelis būdas susikurti savo kaip kūrėjo reputaciją ir kelti sau didesnius tikslus. Lietuvoje kino rinka nėra didelė, todėl visada verta galvoti plačiau. Mane labai pozityviai nuteikia atsiveriančios naujos galimybės – festivaliai jų atveria žymiai daugiau nei galėtum pasiekti savarankiškai. Iš kitos pusės, svarbu nepradėti daryti filmų vien tik festivaliams. Dauguma jų turi tam tikrą filosofiją, madas, ir kartais pradeda lįsti į galvą mintys, kaip sukurti filmą, kurį pamatytų kuo daugiau žmonių. Bet tai būtų išdavystė ir melas.
Ar tenka susidurti su sunkumais dėl savo jauno amžiaus? Juk dirbi su profesionalais, dažnai turinčiais gerokai daugiau profesinės ir gyvenimiškos patirties už tave. Kaip su tuo susidoroji?
Taip, mums pasisekė, kad prie mūsų filmų sutiko prisijungti profesionalai, savo srityse daug pasiekę žmonės. Su iššūkiais susidurti tenka, bet dažniausiai iš vyresnių ir labiau patyrusių sulaukiu tik geranoriškų patarimų, pamokų. Kai rinkausi aktorius „Paskutinei dienai“, su aktore Inga Maškarina susitikusios pirmą kartą kalbėjome visai ne apie filmą, o apie gyvenimą, pažįstamų žmonių istorijas. Iškart pajutau tinkamą energetiką ir nesuklydau – dirbti kartu buvo labai įdomu. Aikštelėje dažniausiai pamiršti, kuris daugiau patyręs ar pasiekęs.
Kiekvieną kūrėją aplanko mintys, kad kažkas nepavyks arba pavyks ne taip, kaip planavai. Ar tau pažįstamas toks jausmas?
Buvo tokia akimirka, kai filmavome „Paskutinę dieną“. Tuomet dirbome trečią pamainą, ruošėmės naujai scenai, ir staiga apėmė žiaurus nuovargis. Tada galvojau: kokią mes čia nesąmonę darom? Su operatore Odeta Riškute išėjome pasivaikščioti, „pravėdinti“ galvų. Pasikalbėjome, patylėjome, apsikabinome ir apsisukusios grįžome. O tada matome: mus pasitinka su gėlėmis, groja muzika, visi nešioja baldus, reguliuoja apšvietimą – aikštelė verda! Apėmė keistas jausmas – procesai vyksta, o tu stovi ir žiūri. Tai buvo vienas geresnių stovėjimų ir žiūrėjimų gyvenime. Aš nebijau emocijų, kurios ne visada būna tik teigiamos. Viskas vyksta etapais ir sudėtingus etapus keičia malonūs.
Filmas „Paskutinė diena“ gimė iš Jaroslavo Melniko apysakos „Likimų knyga“, o kas įkvėpė tavo šių metų filmą, kokią istoriją jis pasakoja?
Filmas, su kuriuo šiemet pretenduoju į NBK konkursą – mano ir tos pačios operatorės Odetos Riškutės baigiamasis darbas. Tai labai nostalgiška ir graži istorija, taip pat apie šeimą ir joje vykstančius nesusikalbėjimus. Istoriją padiktavo mano šeima, tėvų pasakojimai ir prisiminimai iš vaikystės. Veiksmas vyksta praeityje, todėl turėjome nemažai iššūkių tai atvaizduoti ekrane, bet viską padėjo išpildyti pernai NBK konkurse laimėta finansinė parama.
Jubiliejinis, jau dešimtą kartą organizuojamas konkursas šiemet siūlys ne tik išskirtinę programą, bet ir suteiks Lietuvos, Latvijos ir Estijos jauniesiems kūrėjams daugiau galimybių pristatyti savo darbus tarptautinėje erdvėje. „Scanorama“ kartu su dar šešiais Europos kino festivaliais šiais metais įkūrė tarptautinį Europos kino festivalių tinklą „Judantys vaizdai be sienų“ (angl. “Moving Images – Open Borders“). Tarp svarbiausių tinklo tikslų – naujų Europos kino balsų ir talentų mentorystė.
Konkurso nugalėtojai bus paskelbti iškilmingos festivalio uždarymo ceremonijos metu. Šiemet Europos šalių kino forumas „Scanorama“ vyks lapkričio 8–25 dienomis, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.