Nenustebinsiu jūsų klausimu, kodėl vietoje Vilniaus, kuriame gimėte ir augote, savo kūrybiniu lauku pasirinkote Panevėžio miestą?
Taip įvyko visai netyčia. Dar studijuojant trečiame kurse, man pasiūlė pastatyti spektaklį Šiauliuose. Nuvažiavau ten, pastačiau, grįžau. Atėjo ketvirtieji, diplominiai metai, o po gynimo nenorėjau sustoti. Pagalvojau, jeigu mano kelyje jau buvo Šiauliai, kodėl negali būti ir Panevėžio? Paskambinau Juozo Miltinio dramos teatro vadovams, pasitarėm ir vėliau jie sutiko mane priimti. Čia pastačiau ir savo diplominį spektaklį. Man patiko aplinka, kolektyvas, žmonės, ne vienas jų dirba iš idėjos, stengiasi. Galbūt čia neliksiu visam gyvenimui, bet keletą metų esu pasiryžusi būti.
Tikriausiai ne vienas stebisi, kodėl nelikote Vilniuje, kuriame didžiausia meno ir teatrų koncentracija, o užnugaryje tėtis – garsus Lietuvos aktorius Džiugas Siaurusaitis. Kiek jūsų profesiniam pasirinkimui turėjo įtakos tėtis? Tenka išgirsti, jog dažnai menininkai bando atkalbėti savo atžalas nuo virtuvės, kurią patys yra patyrę.
Tėvams esu labai dėkinga, jog mane auklėjo labai laisvai ir leido rinktis. Žinoma, tėčio įtaka buvo stipri – jis parodė, ką reiškia būti teatre. Į repeticijas, spektaklius pradėjo vestis dar visai mažytę. Puikiai atsimenu teatrinę atmosferą: besirenkančius aktorius, kartojamus tekstus, grimo kambarius, net ir tuos rūkomuosius – anksčiau nebūdavo tokių griežtų taisyklių. Teatro aplinka, kvapas, baldai man taip patiko ir užbūrė, jog panorau būti aktore.
Lankiau teatro būrelius, esu vaidinusi epizodinį vaidmenį režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklyje „Pati pačios pradžia“ – nuo to laiko ėmė persekioti jaudulio prieš spektaklį troškulys. Visgi ilgainiui supratau, jog stovėti scenoje skirta gal ne man. Nuo šeštos klasės pradėjau kryptingai eiti režisūros link, ruošiausi tik tiems egzaminams, kurie reikalingi stojant į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Su lietuvių ir anglų kalbų egzaminais manęs niekur kitur ir nebūtų priėmę.
Nors kuriate dar neilgai, jau esate pastačiusi spektaklius tiek suaugusiesiems, tiek ir jauniesiems žiūrovams – netrukus scenoje atgims ir Antuano de Sen Egziuperi „Mažasis princas“. Kurios auditorijos link labiau linkstate pati?
Kai sulaukiau pasiūlymo kurti spektaklį visai šeimai, net susigūžiau. Nežinojau, ar man pavyks, visgi labiau patinka statyti suaugusiesiems. Vaikai – labai reikli auditorija. Jiems skirtas spektaklis turi turėti mintį, įspūdį, būti stiprus vizualiai. Vėliau, jau dirbant su aktoriais, įsitikinome, jog spektaklis visai šeimai dėl to taip ir vadinasi, kad yra dvisluoksnis: gali būti tiek suaugusiajam, tiek vaikui suprantamų dalykų, moralų. Smagu save išbandyti šioje plotmėje, bet ar ir toliau norėsiu dirbti su vaikiškomis pjesėmis, negaliu pasakyti.
Kiek savyje nešiojatės vaikiškumo ir kaip jis padeda susikalbėti scenos kalba tiek su vaikais, kurie žiūri spektaklį, tiek ir su kūrybine komanda?
Save tikrai kartais dar laikau vaiku, esu impulsyvi. Pradėdama statyti naująjį spektaklį, prisiminiau vieną vaikystėje nutikusią istoriją. Lankiau dailės mokyklėlę, man buvo penkeri ar šešeri. Turėjome užduotį nupiešti vandens gyvūną akriliniais dažais. Buvau beveik bebaigianti piešinį, dailinau kampus, kai į mano darbą įsižiūrėjo tiek tėtis, tiek ir mokytoja – visas lapas buvo nuspalvintas mėlynai. Kai manęs paklausė, kas čia per gyvūnas, atsakiau: „Krokodilas po vandeniu.“
Suprantu, jog vaiko fantazija yra kažkas gilesnio, netapati suaugusiojo logikai. Vaikai nejaučia diskomforto dėl to, kad kažko nežino ar nesupranta. Tad ir dabar stengiuosi, nors ne visada pavyksta, bet kokioje situacijoje žvelgti kūrybiškai.
Minėjote, jog labiau linkstate prie kūrinių suaugusiesiems. Kaip manote, ar turite sukaupusi užtektinai patirties, kuri pasitarnautų naujuose pastatymuose?
Man atrodo, jog dabar ir yra tas kaupimo laikotarpis: paveikslai, filmai, spektakliai, literatūros kūriniai. Noriu kuo daugiau skaityti, bendrauti su žmonėmis, kad tą patirtį kaip kempinė sugerčiau ir vėliau aiškiai žinočiau, ką noriu savo kūryba pasakyti.
Kai kurie tikrai pasakys, jog tokio amžiaus žmonės per jauni būti režisieriais. Bet aš labai gerai atsimenu savo mokytojo žodžius, jog tik jaunas žmogus gali padaryti drąsiausius ir įdomiausius sprendimus scenoje, nes jis nėra suvaržytas, – tokie yra ir vaikai. Augant prasideda taisyklės, dogmos, rėmai. Kūrybai reikia jauno žmogaus, kuris ne tik kauptų patirtį, bet ir nebijotų eksperimentuoti, kurti ne pagal taisykles.
Ar scenoje lengvai atpažįstamas ir jūsų pačios charakteris? Kitais žodžiais tariant, ar siekiate scenoje pabėgti nuo savęs, ar vis dėlto esate ištikima sau?
Net jeigu norėčiau, nepavyktų pabėgti nuo savęs, nes kūryba yra intymiausias pokalbis su savimi.
Iš pirmo žvilgsnio atrodote išskirtinai rami asmenybė. Kaip sugebate suderinti rimtį, ramybę su amžinai skubančiu pasauliu ir įtemptu ritmu teatre?
Visuomet stengiuosi išlikti stojiška. Net jeigu yra problemų ar reikia ypač skubėti, bandau nekelti įtampos kitiems ir sau.
Žinoma, būna momentų, kai viskas slysta iš rankų, bet sakau, jog net ir tai nėra tragiška – esu optimistė.
Su kokiais žmonėmis jums pačiai yra lengviau ir maloniau bendrauti: ramiomis asmenybėmis ar pulsuojančiais energija? Ar lengvai prisileidžiate žmones, lengvai juos paleidžiate?
Susišneku su visais – man patinka bendrauti ir su tais, kurie pasako vos keletą žodžių, ir su kalbančiais be perstojo. Svarbiausia, kad jie būtų nuoširdūs. Prisileidžiu žmones nelengvai, tam turi praeiti nemažai laiko. Jeigu užtrunkame vienas kitą prisijaukinti, sunkiau būna ir paleisti, bet kitais atvejais man nėra baisu besikeičiantys – čia ateinantys, čia nueinantys – žmonės.
Apie ką jums pačiai labiausiai norisi prabilti savo statomuose spektakliuose – į ką šiuo metu pirmiausia krypsta jūsų žvilgsnis?
Viena iš temų, kuri man paskutiniu metu yra įdomi ir svarbi, – kur link dabar eina žmonija, koks viso to tikslas, ar žmonija nėra visai susipainiojusi?
Tai nėra kalba apie technologijas, veikiau apie dvasinius, sielos dalykus. Dabartiniame lauke visko perkrauta ir ne visuomet galime atskirti tikrąjį nuoširdumą nuo apsimestinio, o vertybės kiek pakrikusios. Manau, visų kūrėjų dėmesys krypsta į tai, kas buvo, ko nebėra. Visgi labiausiai norisi atsigręžti į tai, kas yra dabar – juk tai aprėpia tiek praeitį, tiek ir ateitį. Man pačiai, kaip kūrėjai, nėra vertybė vaizduoti vien dabartį ar praeitį. Kaip prieš kelis šimtus metų žmonės jautė, taip jaus ir po šimto metų: taip pat mylės, taip pat pyks. Yra kertinių dalykų, kurie aktualūs visada.
Kuo režisierės specialybė jums pasitarnauja realiame gyvenime, o kur kiša koją?
Menininkus gelbsti jau vien tai, jog jiems privalu palaikyti minties formą. Negalima sau leisti užmigti, turi nuolat save papildyti, atsinaujinti, stimuliuoti.
Paskutiniu metu tiek teatro, tiek kino pasaulyje labai daug pokyčių, naujovių, tad pastebi ir save galvojant, jog turi kelti save už ausų sukurti jau ką nors kitokio, nei buvo. Mes išgyvename didelę įtampą, ypač prieš premjeras būna labai daug streso. Žinoma, kitų profesijų žmonės taip pat stengiasi, išgyvena dėl rezultatų. Vis dėlto kartais pagalvoju, jog dirbantys labiau įprastus darbus biuruose turi tikslius darbo grafikus, dar ir atskirą, su darbu nesusijusį, asmeninį gyvenimą. Kūrybinių profesijų atstovų dienoje kur kas daugiau įtampos ir nerimo.