Nino Maglakelidze lydi išlaukta sėkmė – Kutaisio miesto Lado Meskhishvili teatre pastatytas spektaklis pagal Geraldo Sibleyro pjesę „Vėjas topolių viršūnėse“ pelnė teatro bendruomenės, žiūrovų ir kritikų pripažinimą – kūrinys paskelbtas geriausiu 2020 metų Sakartvelo sezono spektakliu. Taip pat Nino Maglakelidze pastatė spektaklį H. Ch. Anderseno pasakos „Bjaurusis ančiukas“ motyvais Kutaisio lėlių teatre, I. Vyrypaevo „Vasaros vapsvos mus gelia netgi lapkritį“ Poti miesto dramos teatre, skelbiama pranešime žiniasklaidai.
Iš nemeilės – į meilę teatrui
Nino Maglakelidze išvaizda neprimena solidžios režisierės, – yra smulkutė, nedidelio ūgio, retas sutiktas patiki jos amžiumi, tačiau pabendravus su menininke kaip mat skleidžiasi jos talpus vidinis pasaulis, tvirtas charakteris ir kūrybinės ambicijos. Nino biografija atskleidžia ir daugeliui garsių menininkų būdingą faktą – ji augo ne itin saugiame Maskvos rajone.
Į Maskvą su mama, kardiologe ir karo medicinos kapitone, iš tuometinės Gruzijos persikėlė septynerių, – kartvelų kalbą girdėjo tik iš mamos lūpų, o pati sparčiai išmoko rusų. Susidomėjimu teatru užkrėtė jos paauglystės draugas.
„Aš tuo metu beveik nieko nežinojau apie teatrą. Lankiausi porą kartų su klase spektakliuose vaikams, bet jie paliko labai blogus prisiminimus. Ir štai mano draugas pradėjo kalbėti apie teatrą, jog norėtų tapti aktoriumi ar klounu. Jis taip degė teatru, jog nusipirkome bilietus į tarptautinio festivalio šiuolaikinio cirko pasirodymą. Mums labai patiko pasirodymas, net dabar prisimenu, kad jis vadinosi „Lietus“, ir nuo tos akimirkos tapome teatro gerbėjais“, – prisiminė N. Maglakelidze.
Tiesa, Nino apgailestavo, kad to paties festivalio metu ji praleido garsios vokiečių šokėjos ir choreografės Pinos Baush sukurtą spektaklį. „Matėme jos vardą programoje, bet mums, dar visai vaikams, jis nieko nesakė. O kai po poros metų su draugu išsiaiškinome, kas yra Pina Baush, pasijutome praleidę labai didelę progą, nes tai buvo paskutinis jos vizitas į Rusiją“, – pasakojo menininkė.
Net ir pamilusi teatrą Nino Maglakelidze pasirinko reklamos studijas, o draugas – aktoriaus meistriškumo. Per žiemos atostogas bičiuliai rengdavo kultūrinį maratoną, – ryte lankydavo muziejus, o vakarais teatrus. Ir taip kokį mėnesį. Greitu metu reklamos studijas užgožė nuobodulys ir suvokimas, kad mergina sėdi ne savo rogėse, o gal, kaip ji svarsto iš šios dienos perspektyvos, studijų programa buvo nepatraukli.
Nieko nelaukdama Nino perėjo į tame pačiame Kultūros institute dėstomą režisūrą. „Man labai pasisekė, jog tais metais pradėjo dėstyti nauji pedagogai, – viena dėstytoja atėjo iš Maskvos dailės teatro (MXAT), Olego Jefremovo mokinė, Polina Vladimirovna Medvedeva. Ir dabar ji yra man labai labai svarbus žmogus. Buvo labai gera lankyti jos paskaitas, ji mokė modernių profesinių dalykų,“– prisiminė režisierė.
Po dvejų metų Nino Maglakelidze išvyko studijuoti į Sankt Peterburge įsikūrusį Rusijos valstybinį scenos metų institutą ir baigė Jurijaus Krasovskio vadovaujamą režisūros kursą. Nino Maglakelidze dėstė Galina Ivanovna Filimonova, Andrzej Buben. Studijų metais daug vaidino bendrakursių spektakliuose, vėliau teko padirbėti Sankt Peterburgo teatruose. Su aktore, režisiere ir dėstytoja Polina Medvedeva ji ir toliau bendrauja telefonu kelis kartus per savaitę, pagal galimybes aplanko Kijeve, kur ši šiuo metu yra įsikūrusi.
Įsitvirtinti Sakartvelo teatre
Asmeninis jaunos režisierės gyvenimas vertas pjesės, tačiau ji nelinkusi per daug atvirauti. Likimo režisūra lėmė, kad ji sugrįžo į Sakartvelą, Tbilisį, vėliau persikėlė į Kutaisio miestą. Iš pradžių apsistojo... senelių namuose. Režisūros diplomas ilsėjosi ilgiau nei metus, – nors teko lankytis ne viename teatre, bet ji dažniausia išgirsdavo mandagų: „Ačiū, mums nieko nereikia“.
Laimei, ja patikėjo Kutaisio miesto Lado Meskhishvili teatro vadovai ir jauna režisierė pastatė Geraldo Sibleyro pjesę „Vėjas topolių viršūnėse“. Nino pasakojo, kad statant kūrinį apie senatvę pensionate leidžiančius karo veteranus, jai padėjo senelių namuose įgyta patirtis, bendravimas su senais žmonėmis. Vieną iš herojų suvaidino pats teatro direktorius ir aktorius Sulkhanas Gogolishvili.
Režisierė nelinkusi girtis, bet pastatymas buvo priimtas puikiai ne tik Kutaisio teatre, bet Sakartvelo teatro asociacija jį išrinko metų spektakliu! Po šio įvertinimo teatrai prisiminė Nino pastatymams siūlytas pjeses ir pradėjo kviesti statyti spektaklius Poti miesto teatre, Kutaisio lėlių teatre. Nino planuose – spektaklis Ozurgeti miesto dramos teatre. Jaunai kūrėjai imponuoja skirtingos teatrų kryptys, vokiečių teatras, ji mėgsta baletą.
Apie Lietuvos teatrą įspūdį susidarė iš studijų metais matytų Eimunto Nekrošiaus spektaklių: W. Shakespeare‘o „Hamletas“, Dantės „Dieviškoji komedija“, F. Dostoevskio „Idiotai“, stebėjo „Boriso Godunovo“ repeticijas, iš senųjų pastatymų yra mačiusi šio kūrėjo spektaklių „Pirosmani Pirosmani“, „Makbetas“ įrašus. Gyvendama Sakartvele, susižavėjo „Royal District Theatre“ spektakliais ir stilistika.
Premjera Lietuvoje su karantino išbandymais
Jeigu ne sąmyšį ir štilį sukėlęs karantinas, menininkės premjera „Vasaros vapsvos gelia mums net lapkritį“ būtų įvykusi 2020 m. spalio pabaigoje. Deja, repeticijas teko nutraukti ir išvykti.
Režisierė teigia, kad ši I. Vyrypaevo pjesė yra apie mokėjimą priimti kito nuomonę. „Trys veikėjai ginčijasi, pas ką buvo jų draugas Markusas, bet tai daug bendresnis, platesnis ginčas, – vienas žmogus nori priversti kitą asmenį gyventi pagal jo nustatytas taisykles, neva, tu turi vadovautis mano požiūriu į pasaulį. Mes galime komfortiškai gyventi tik tuomet, kai priimsime vieni kitus tokius, kokie esame. Žmogus turi teisę rinktis, kokiame pasaulyje gyventi, kaip rengtis, mylėti ką nori, jausti, kaip nori. Tai sudėtingas procesas, kuriam yra pasirengę tik emociškai ir intelektualiai išsivystę žmonės. Ir tai jiems nelengvai pavyksta. Mums įprasta save spausti, priimti pasirinkimus, būtinai palaikyti kažkieno pusę. Ne viskas taip vienareikšmiška, nes yra daug niuansų abejose pusėse. Mes neturime radikaliai pažvelgti į dalykus, radikalus pasirinkimas veda į didelę tragediją. Trijų herojų susitikimas taip pat virsta kova už pasirinkimą, kiekvienas siūlo savo požiūrį. Siekdami tikslo, jie pasitelkia ir melą“, – sakė N. Maglakelidze.
Šią pjesę Nino spėjo pastatyti ir Sakartvele šią vasarą Poti teatre. „Dirbdama Kaune jaučiu didelį skirtumą: aktoriai uždavinėja kitus klausimus, kitaip kuria vaidmenis. Man labai pasisekė su aktoriais. Poti teatre dirbau su Georgi Surmava, Nino Goshadze, Genadi Shonia, o Kaune vaidmenis kuria Sigitas Šidlauskas, Dainius Svobonas, Goda Petkutė – jie visi puikūs. Kaune spektaklis bus kitoks, nors jį statau antrąsyk“, – neslepia kūrėja.
Nino Maglakelidze yra šios premjeros scenografijos, kostiumų ir muzikinio apipavidalinimo autorė. Paklausta, ar statys I. Vyrypaevą ateityje, Nijo pradėjo juoktis: „Kai pradėjau dirbti su šia pjese, sakiau: „Išraukite man liežuvį, jei pasakysiu, jog statau kitą šio autoriaus pjesę. Bet dabar jaučiu, kad Sakartvele reikia dar vienos šio autoriaus pjesės. Lai tai būna mano žinutė Batumio dramos teatrui: „Pakvieskite mane, nes noriu pastatyti I. Vyrypaevo pjesę „Girti“.“ Kauno publikai Nino turi spektaklio vaikams idėją.