Nors sau pažadėjo, kad šią žiemą Panevėžio kultūros centre pastatytas kalėdinis spektaklis bus jos gulbės giesmė, pati supranta, kad tokio pažado nepavyks ištesėti – Audronės laukia ne tik „Rampos“ teatro studijos vaikai, bet ir naujai suburtas suaugusiųjų mėgėjų teatras.
Ištikima scenai
Panevėžio kultūros centro režisierė A. Aškelavičienė visą gyvenimą buvo ištikima scenai. Režisierė svarsto, kad teatras yra tikrasis jos pašaukimas – kad ir kiek gyvenimas bandė nublokšti kitur, ji visuomet rasdavo būdų sugrįžti į sceną.
Nors dabar jau galėtų į teatrą eiti tik kaip žiūrovė, komfortiškai įsitaisyti ant minkštasuolio – ne jos ugniniam temperamentui. Audronė vis žada susimažinti veiklų. Ji – vaikų ir jaunimo teatro studijos „Rampa“ vadovė bei režisierė, įvairių miesto švenčių ir festivalių organizatorė, šokių vakarų vedėja.
Akivaizdu, kad ramiau gyventi A. Aškelavičienė sau dar neleis – jau nuo šio rudens vadovaus ir suaugusiųjų mėgėjų teatrui. „Planavau, kad pastatau paskutinį kalėdinį spektaklį, kuris bus mano gulbės giesmė, ir jau viskas, daugiau nebedirbsiu. Bet negaliu. Taip nesinori paleisti tų vaikučių, kuriuos užsiauginau.
O ir jau surinkau suaugusiųjų grupę, kurie nori į teatro studiją. Jau ir vaidmenis pasiskirstėme, kad per vasarą galėtume išmokti žodžius. Kokie penki sezonai, kai sakau viskas, bet vėl viską pradedu iš naujo. Kitaip neįsivaizduoju gyvenimo“, – šypsosi Audronė.
Iš sostinės – į kaimą
Kiek tik save pamena, aktoriniais gebėjimais panevėžietė išsiskyrė dar darželyje, nors šeimoje su menu niekas nedraugavo: mama buvo ekonomistė, tėtis – verslininkas.
„Lankiau savaitinį darželį dabartinėje Topolių alėjoje, kur dabar įsikūręs Švietimo centras. Visos šventės neapsiėjo be mano pasirodymų – atsistodavau ant mažos kėdutės ir deklamuodavau eilėraščius. Vėliau mokykloje, draugų susibūrimuose irgi būdavau dėmesio centre. Toks mano gyvenimo būdas, man reikia scenos, dėmesio, žmonių“, – kalba režisierė.
Baigusi 5-ąją vidurinę mokyklą, panevėžietė išvyko į sostinę. Dabar jai tokios mintys kelia šypseną, bet tada, būdama aštuoniolikos, sau pažadėjo, kad į gimtąjį Panevėžį, neva provinciją, negrįš niekuomet. Deja, tais metais nebuvo renkamas aktorių kursas, tik televizijos ir teatro režisūros.
Audronė išsigando šios specialybės ir nuėjo mokytis į tuometę Vilniaus kultūros mokyklą. Ten baigė renginių organizavimo ir saviveiklinių dramos kolektyvų režisūrą. Tais laikais studijas baigę specialistai gaudavo paskyrimus. Į sostinę svajojusi pabėgti panevėžietė buvo išlydėta į atokų Rečionių kaimelį Kaišiadorių rajone.
„Paskyrimo vietą buvo galima rinktis tik kaimo kultūros namuose, tad rinkausi pagal gražesnį pavadinimą. Nusprendžiau, kad man tiks ir Gulbinai, vis arčiau Panevėžio, bet kurso vadovė atkalbėjo – įsiūlė Rečionis, mat kuo arčiau Vilniaus, tuo didesnė galimybė į jį sugrįžti“, – pamena A. Aškelavičienė.
Vos po kelių mėnesių jai atsirado galimybė pereiti dirbti į Kaišiadorių kultūros skyrių ir praktiškai tuo pat metu laimėjo konkursą į aktoriaus vietą Vilniaus „Lėlės“ teatre.
„Anksčiau taip paprastai neišleisdavo, reikėdavo atidirbti bent trejus metus. O konkursas laimėtas, tai visus metus iš Vilniaus važinėjau į Kaišiadoris. Jeigu dar dvejus metus būtų reikėję kankintis, kaip kokia Ana Karenina būčiau kritusi ant traukinio bėgių. Net pas kultūros ministrą ėjau prašytis, kad išleistų“, – kvatoja režisierė.
Teatrą paaukojo dėl šeimos
Visus dešimt metų panevėžietė vaidino „Lėlės“ teatre. Čia užgimė ir pirmoji meilė teatre dirbusiam garso režisieriui Vitarui Aškelavičiui, su kuriuo susilaukė dviejų sūnų – Simono ir Mato.
Panevėžietė prisipažįsta, kad su lėlėmis taip ir nesusidraugavo, o ir nuolatinės gastrolės net po atokiausius Lietuvos kampelius ėmė sekinti. „Savaitė Vilniuje ir trys kelyje po visokius kaimus, kaimelius. Kol augo tik vienas sūnus, dar gelbėdavo mano babytė, gyvenusi Panevėžyje. Bet kai atsirado du vaikai, kažkam iš šeimos teko rinktis. Kadangi vyras teatrui buvo atidavęs daugiau metų, aukotis teko man. Taip mano karjera su „Lėlės“ teatru baigėsi“, – pasakoja A. Aškelavičienė.
Tėvų pėdomis
Kai šeimoje abu sutuoktiniai gyvena teatru ir teatre, natūralu, kad ir atžalos kaip asmenybės augo rampų šviesoje. Iki šiol Audronė pamena, kad vyresnėlį abu su vyru atsivesdavo į teatrą. Kol tėvai dirbdavo, šis sėdėdavo tarp dekoracijų ir žaisdavo su senomis lėlėmis.
Tad nieko keisto, kad jau būdamas paauglys, pats rašydavo scenarijus, o kai bendraamžiai žaisdavo su alaviniais kareivėliais, Simas iš tualetinio popieriaus ritinėlių susimeistraudavo vaizdo kamerą ir „sukdavo“ filmus. Taip anksti užgimusi aistra teatrui ir kinui leido jam pirmuoju numeriu įstoti į režisūrą.
Dabar Simonas Aškelavičius – vienas žinomiausių Lietuvos kino režisierių. „Tikriausiai kito kelio pasirinkti ir negalėjo, juk nuo mažų dienų užaugo teatro salėje. Jaunėlis irgi bandė žengti šiuo keliu. Jeigu brolis režisierius, tai kodėl jis negalintis! Bet šis kelias ne visiems duotas. Tačiau save atrado medicinoje – Anglijoje sėkmingai dirba gydytojo asistentu“, – sūnumis didžiuojasi A. Aškelavičienė.
Mokykla kelia ilgesį
Teatrą palikusią režisierę gyvenimas atvedė į mokyklą. Kadangi Audronė mokykloje mokėsi sustiprintos anglų kalbos, bičiulė ją pakvietė į vieną Vilniaus pradinių mokyklų dviem mėnesiams pavaduoti susirgusios anglų mokytojos. Ir netikėtai du mėnesiai virto septyneriais metais.
„Nors man priklausė mokyti tik anglų kalbos, bet pašaukimas teatrui vis prasiverždavo. Ne tik su vaikais, bet ir pedagogais statydavome angliškus spektaklius. Ko tik nedarėme: ir „Grybų karą“, ir „Katės namus“. Gal ir šiandien būčiau dirbusi mokykloje, bet neturėjau pedagoginio išsilavinimo, tad turėjau atsisveikinti. Tokia nostalgija apima dabar prisiminus“, – prisipažįsta režisierė.
Palikusi mokyklą panevėžietė pradėjo dirbti pusiau privačioje Katalikių moterų sąjungos mergaičių prieglaudoje, kur augo iš nesaugios šeimos aplinkos paimtos mergaitės nuo dešimties metų iki pilnametystės. Pasak Audronės, tai irgi buvo viena gražiausių jos patirčių: su auklėtinėmis daug keliauta, daug spektaklių pastatyta. Nors praėjo nemažai laiko, su globotomis paauglėmis ir dabar ji palaiko ryšius.
„Ir ten nerimau, kūriau teatrą. Gal būčiau iki šiol ten dirbusi, bet prieglauda liko be finansavimo. Dar tris mėnesius ten pradirbau kaip savanorė, bet supratau, kad daugiau taip negaliu. Mergaitės verkė man įsikabinusios į kojas, kad tik nepalikčiau jų, bet turėjau rasti būdų, kaip prisidėti prie šeimos biudžeto. Augant vaikams augo ir jų poreikiai, o ir vyro, dirbusio kultūros srityje, alga buvo nedidelė“, – pamena A. Aškelavičienė.
Darbo ieškojo su ašaromis
Naujo darbo paieškos nebuvo sėkmingos. Režisierė buvo pasiryžusi dirbti bet ką. Ir dabar pamena, kaip pro savo buto Justiniškėse langą žiūrėdavo į stotelėje troleibuso laukiančius žmones ir verkdavo, kad kiti turi darbus, o jai niekaip nepavyksta rasti. Be to, ir santuoka ėmė byrėti.
Pasak Audronės, nors santykiuose su dabar jau buvusiu vyru dramų nekilo, bet ir šeimos ugnelė buvo užgesusi, abu jau kurį laiką gyveno labiau kaip kambario draugai. Tad vieną dieną A. Aškelavičienė susikrovė lagaminus ir kaip daugelis emigrantų išvyko į Angliją bent trumpam užsidirbti pinigų.
Savo didžiąją gyvenimo aistrą – teatrą kuriam laikui teko atidėti į šoną. Turėjo nedaug laiko Emigrantė įsidarbino Londono Getviko oro uosto bendrovėje, vadinamajame duty free. Audronė juokiasi tiek išuosčiusi kvepalų, kad sugebėdavo atskirti, kuo žmogus pasikvėpinęs. Ir nors toks darbas pasitenkinimo neteikė, jis dovanojo kai ką daugiau – didžiąją gyvenimo meilę – iš Jamaikos kilusį dainininką Klifą, kurį daugelis vadindavo Anglijos Sealu. Jo užburiantis balsas ir pavergė lietuvaitę.
Kai nedainuodavo, Klifas dirbdavo tame pačiame Getviko oro uoste. Iš Jamaikos kilęs vyras Anglijoje gyveno daugiau kaip keturis dešimtmečius. „Stumdydamas oro uosto vežimėlius, jis vis dainuodavo, tas balsas mane ir sužavėjo“, – kaip užsimezgė jų meilės istorija, pasakoja A. Aškelavičienė. Pora nusprendė santykius įteisinti oficialiai – jauki vestuvių ceremonija vyko kuklioje Troškūnų bažnytėlėje, jaunuosius palaimino klebonas Saulius Filipavičius.
Deja, sutuoktiniai vienas kito meile pasidžiaugti turėjo vos trejus metus – Klifą staiga pasiglemžė onkologinė liga. Mylimieji planavo parduoti savo namelį Anglijoje, ant jūros kranto, ir persikelti gyventi į Lietuvą. Bet nebespėjo. „Bandžiau gyventi viena, bet negalėjau – kiekvienas namų kampelis vis priminė jį. Labai greitai pardaviau namus, vos per savaitę, o prieš tai visus metus niekas nepirko. Klifas lankėsi pas tą patį gydytoją, kuris gydė ir mūsų prezidentą Algirdą Brazauską, bet prezidentas laimėjo septynerius metus, o Klifas – vos trejus. Ir nors visą tą laiką vyras aktyviai kovojo su liga, tai nesutrukdė mums pakeliauti po pasaulį“, – pasakoja panevėžietė.
Neįsivaizduoja savęs be Panevėžio
Po vyro mirties Audronė ilgai svarstė, kur toliau gyventi. Anglijoje gyveno jos jaunėlis sūnus Matas, Vilniuje – vyresnėlis Simonas, tačiau vaikai kūrė savarankišką gyvenimą. O gimtajame Panevėžyje liko jos mama. „Nežinau, kuo tas Panevėžys mane patraukė atgal. Gal kad tai mano gimtasis miestas, be to, čia gyveno mama, turėjau draugių, su kuriomis net per atstumą pavyko išsaugoti daugiau kaip penkis dešimtmečius trunkančią draugystę. Be galo džiaugiuosi, kad nusprendžiau grįžti.
Dabar neįsivaizduoju, kad galėčiau gyventi kur nors kitur“, – svarsto A. Aškelavičienė. Vos grįžusi į gimtąjį miestą pašnekovė įsidarbino Panevėžio lėlių vežimo teatre. Tačiau pajutusi, kad jai daug geriau, kai rankose nėra lėlės, perėjo į Panevėžio kultūros centrą, kur dirba jau beveik dešimtmetį.
Laukia kūrybingi metai
Režisierė labai norėtų su savo naujai įkurta suaugusiųjų mėgėjų teatro trupe pastatyti pasaką apie meilę „Gintarai sultonaitės karūnai“. Scenarijų dar vienam kalėdiniam spektakliui jau parašė jos marti, tad Audronės laukia dar vieni itin kūrybingi metai. Be to, ji tikisi atrasti laiko įgyvendinti ir dar vieną svajonę – parašyti knygą apie itin spalvingą ir plunksnos vertą jos vyro Klifo gyvenimą. Tai nebūtų pirmoji Audronės knyga – moteris jau yra išleidusi knygelę apie savo šeimą „Mano protėviai“. „Mėgaujuosi viskuo, ką darau. Bet gal teatro ir meno žmonėms kitaip neišeina“, – šypsosi režisierė.
