– Opera „Undinė“ šįkart atgimsta vieninteliame šalies uoste. Ar tai neatrodo simboliška?
– Kur jai daugiau atgimti, jei ne vandenų ir vėjų sankirtoje esančioje Klaipėdoje? Ši opera mažai Lietuvoje statyta, o publika, nors ją myli, dažniausiai yra girdėjusi tik žymiąją Undinės ariją. Džiaugiuosi, kad į aktyvų repertuarą ši opera grįš būtent Klaipėdoje. Džiaugiuosi, kad „Undinė“ nėra paviršutiniška, priešingai – turi gilią mintį. Nors parašyta 1900-aisiais, joje minimi žodžiai, kuriuos ir šiandien kartojame kaip atradimą: „žmogus nutolo nuo gamtos, nukirto savo šaknis“.
Ekologijos problemos buvo aktualios ir prieš 100 metų gyvenusiems, nors civilizacija dar nebuvo taip pragaištingai paveikusi gamtos. Ekologijos tema man ypač svarbi, apie ją kalbu nuo pat jaunystės, tad smagu, kad KVMT radau bendraminčių. Man labai patinka, kad KVMT – vienas iš nedaugelio, o gal ir vienintelis šalyje muzikinis teatras, kryptingai formuojantis savo repertuarą: 2019 m. šventė kompozitoriaus Eduardo Balsio šimtmetį, statė jo sceninius kūrinius, 2022-ieji – pasakų, mitų metai, tad tam skirtas koncertas, opera „Undinė“, kitą sezoną seks Broniaus Kutavičiaus „Lokys“.
– Apie ką pasakos Jūsų režisuojama opera „Undinė“?
– Man norisi, kad opera „Undinė“ kiekvieną skatintų susimąstyti ir pajusti asmeninį santykį su gamta, nerimą dėl jos. Ką aš darau? Ar atsakingai naudoju gėlą vandenį? Ar nepleškinu elektros be reikalo? Mes tokia lengva ranka darome nusikaltimus prieš gamtą, esame prie to taip pripratę, kad net nejaučiame, ką bloga darą. Šiukšliname, kertame medžius, cementuojame viską, kur tik pasisukame.
Operos herojė Undinė dainuoja tokį tekstą: „nei aš Undinė, nei – žmogus“. Kur mano tapatybė? Kiek ji svarbi man, visuomenei, mano asmenybės pažangai ir laimei. Mano manymu, kartais mes pernelyg lengvai linkę atsižadėti savo tapatybės dalies – tautybės, lyties ar asmenybės – dėl kažkokios įsivaizduojamos laimės. Žinoma, būna išimčių ir atvejų, kai tai būtina... Bet jei nori dažnai tapatybę kaitalioti, reikia gyventi bent porą šimtų metų, kad spėtum įsigilinti, kažko pasiekti. O nuo prigimties, kaip „Undinėje“ dainuojama, nepabėgsi. Gamta keršija nepaklususiems. Klimato kaitos klausimai paliečia kiekvieną iš mūsų: kai negyvename mums iš tėvų paliktose gamtinėse, klimatinėse sąlygose ir terpėje, kažką įgyjame, bet nežinia, ar ne dar daugiau prarandame.
– Kuo išsiskirs „Undinės“ pastatymas KVMT? Jis bus labiau tradicinis ar šiuolaikinis?
– Kompozitorius Giedrius Kuprevičius man prisiuntė įvairių operos „Undinė“ pastatymų garso ir vaizdo įrašų. Išklausiau ir peržiūrėjau daugybę skirtingų spektaklių nuo Madrido iki Meksikos, Argentinos. Ir kokią tendenciją matau: daugumoje naujų pastatymų vidury scenos stovi lova. Niekaip nesuprantu, ką tai turi bendro su Undine, kuri veikia gamtos stichijoje. Kam tą Undinę sukišti į buduarą? Negi tai tik seksualinė problemėlė? Man tai juokinga.
Aš renkuosi kitokį sprendimą – kvėpuojantį, užpildantį erdvę. Noriu, kad operos veiksmas rutuliotųsi gamtoje. Kaip įžvelgė teatro vadovė Laima Vilimienė per operos pristatymą, jos scenografijoje galima atpažinti Klaipėdos pajūrio vaizdus. Norisi plataus konteksto. Nenoriu būti nei perdėm modernaus, nei tradicinio požiūrio šalininku. Esu pavargęs nuo kūrinių „kad ir nežmoniškai, bile kitoniškai“. Man nepatinka klasikos perkėlimas į garažus... Juk matyti, kad tai šiuolaikinė darbo apranga ir aplinka. Kam reikia į ją įvilkti „Otelo“, „Traviatos“ ar „Undinės“ veikėjus? Aš tai galiu ir gatvėje pamatyti.
Scenai reikia kitokio požiūrio. Juk teatras atlieka ir pažintinę funkciją: suteikia mums galimybę pažinti kitas epochas, gaivina istorinę atmintį. Bet aš čia nekalbu apie spektaklių restauraciją. Muziejiniai spektakliai manęs irgi netenkina. Atsispirdamas nuo muzikos, bandau sujungti šiandienos aktualijas su gilumine kūrinio mintimi. Ieškau giluminio, o ne paviršutinio šiuolaikiškumo! Gelmė slypi ne aksesuaruose. Šiuolaikiniame pasaulyje apgyvendintas Otelas tikrai nesmaugs žmonos, rinksis kitas priemones (juokiasi): teismas, skyrybos... O jei vis dėlto smaugs, veiksmas atrodys nelogiškas...
– Ar šiame pastatyme vėl bendradarbiausite su scenografe ir kostiumų dailininke Birute Ukrinaite?
– Dailininkė B. Ukrinaitė – labai šiuolaikiškas žmogus ir jos kuriama estetika šiuolaikinė. Kas ketveri metai su ja tradiciškai keliaujame į Prahos scenografijos kvadrienalę, kur išvystame moderniausius šio meno pavyzdžius. Norime jausti šiuolaikinių meno krypčių pulsą. Niekada nieko nedariau dėl mados. Viskas turi tarnauti muzikai ir minčiai. Reikia galvoti apie atlikėjus – kad jiems scenoje būtų patogu dainuoti, apie žiūrovus – kad jiems būtų aišku, atraktyvu, bet tuo pačiu skatintų ir susimąstyti. Ieškome optimalios visų aspektų sintezės.
Pastarąjį kartą mums su B. Ukrinaite lankantis Prahoje, neplanuotai užsukau į Antoníno Dvořáko muziejų. Dėkojau Dievuliui ir žmonėms, kad jame nebuvo lankytojų ir galėjau pusdienį juo mėgautis vienas. Atrodė, lyg svečiuočiausi pas patį žymųjį kompozitorių ir jausčiau jo buvimą šalia. Mane nustebino muziejaus sodelis, esantis miesto centre: sėdėjau ant suolelio senų medžių pavėsyje, čiurleno fontanėlis, ir ką tik paklausius „Undinės“ įrašų man rodėsi, kad tą muziką girdžiu skambant gamtos fone. Šiame muziejuje gavau dvasinį impulsą statyti šią operą. Tikiu dėsningais atsitiktinumais. Juk galėjau pasukti kita gatve ir neatsidurti šiame muziejuje... Vėliau, kai KVMT stačiau E. Balsio operą „Kelionė į Tilžę“, prasitariau apie „Undinę“ ir paaiškėjo, kad apie ją svajoja ir teatro vadovybė, ir vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis. Visų intencijos sutapo, tad, tikiuosi, gražus bendras rezultatas patiks ir žiūrovams.
– Operos pristatyme pasakojote, kad pirmame veiksme mus nukelsite į lietuvišką pajūrį, antrame matysime urbanistinį scenovaizdį. Kokių režisūrinių priemonių ėmėtės, norėdamas kuo įtaigiau atskleisti operos siužetą, muziką, ir leisti skleistis solistų balsams?
– Operoje „Undinė“ yra vietų, kuriose libretas, man, kaip režisieriui, pasirodė dramaturgiškai nerišlus. Tad nieko nekupiūruoju, priešingai – pridedu. Darau svarbią rokiruotę: vietoje baleto, divertismente išvysime polonezą šokantį chorą. Vienas iš pavyzdžių, kad KVMT choras puikiai šoka, yra jo atliekamas valsas operoje „Kelionė į Tilžę“. Nuo choro šokio operoje įvedama visa Princą supanti svita – apsauginiai, pataikūnai. Jie užsispyrę, nenori priimti iš kito pasaulio atvykusios Undinės. Dėl šios naujai įvestos linijos choras visą antrą veiksmą bus scenoje bei įkūnys besipriešinančius Undinės kitoniškumui. Ir Princą suvedžiojusi užjūrio princesė yra atėjusi iš šios priešiškos pusės.
Su vaizdo projekcijų dailininku Linartu Urniežiumi ir B. Ukrinaite kaip niekad detaliai aptarėme „Undinės“ vizualinę raišką. Ta pati komanda kūrė ir išskirtinį, virtualios realybės tikroviškumu stebinusį operos „Kelionė į Tilžę“ vaizdą. Komandai pasakojau, kad mane labai piktina per šalies miestelius ir kaimus važiuojant matomas vaizdas: net vidury rūtų darželio stovi elektros skydinių dėžės. Kas elektros tiekėjams davė teisę vizualiai užteršti mūsų kraštą? Čia vienas iš menkavertės urbanizacijos pavyzdžių. Juk galima tą dėžę pastatyti prie namo? Net užsieniečiai klausia: gal pas jus vagia elektrą, kad elektros skydines stato vidury pievos? Tai tik pavyzdys, kad stulpų, trinkelių ir panašių atributų prikišame visur, kur tik galime. Su pasigardžiavimu. Taip ir operoje „Undinė“: pirmame veiksme scenografijos gamta bus vešli ir sodri, o antrame veiksme nualinta. Nesaugoma gamta ne tik Klaipėdoje, Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje virsta dykra. Tarkim, kokiam Bangladeše dėl pasaulinio klimato atšilimo užliejama vis daugiau pajūrio. Tai gresia ir Klaipėdai. Dėl urbanizacijos ir besaikio vartojimo žalumas keičia dykros. Žodis plėtra man skamba kaip putra. Kaip toje pasakoje: katiliukas verda verda košę, pradžioje ji maitina, o paskui besaikė putra visus užlieja ir virsta visa naikinančiu tvanu. Tokia operos „Undinė“ pagrindinė mintis: ja grindžiama siužeto plėtotė, scenografija ir solistų veiksmai scenoje.
Siužeto eiga atsispindės ir herojų kostiumuose. Pirmame veiksme Undinė šiuolaiškiška-undiniška, o finale ji tarsi išblukusi: nudrengtas kostiumas, nubalę plaukai, lyg koja, lyg krauju nudažyta uodega... Princas operoje įkūnys kūniškumui, materialioms vertybėms pasidavusį žmogų, kuris išduos Undinės meilę, kaip mes išduodame savo vertybes ir net gamtą. O kaip sakė vienas klasikas, sąskaita visada ateina... Nemėgstu skambių šūkių, noriu tikėti, kad opera palies giliausias žiūrovų širdžių gelmes ir padės suprasti, kaip gamta degraduoja dėl žmonijos netinkamų poelgių.
– Operos finalas liūdnas: pabučiavęs Undinę, Princas miršta. O norėtųsi publikai suteikti viltį?
– Noriu operą baigti sukrėtimu: kad už viską reikia prisiimti atsakomybę, kad už lengvabūdiškumą, nekantrumą tenka skaudžiai susimokėti. Tačiau Princas operos finale praregi ir pats pasirenka mirtiną bučinį kaip atgailą ir net atpirkimą. Tame matau didžiulį teigiamą pradą. Didysis klausimas: ar ne per vėlai? Uždanga leidžiasi.
Žmogui paliekame šansą susimąstyti ir pakeisti savo elgesį – savo asmeniniuose santykiuose, santykyje su gamta, globaliniam pasaulyje – tam, kad viskas baigtųsi geriau... Geriau mažiau tikėjimo ir teorijos, o daugiau darbų.
– Pakalbėkime apie Antoníno Dvořáko muziką. „Undinė“ pajūryje sutelkė vienus geriausių šalies solistų. Kokias scenines užduotis jiems ruošiate? Undinė juk nebyli, o scenoje ji uždainuos?
– Opera „Undinė“ turi tą paradoksą. Nesu girdėjęs kitos tokios operos: dainuoja nebyli Undinė. Manau, kad „Undinės“ kūrėjai – kompozitorius ir libreto autorius – savo laiku buvo labai drąsūs ir inovatyvūs. Kad sugalvotų, jog trečdalį operos pagrindinė herojė Undinė tyli, reikėjo būti labai drąsiems. Tai radikalus operos sprendimas, tačiau kaip režisieriui man labai įdomu, kaip šias scenas išspręsti, kuo užimti Undinę. Kad ji stovi ar sėdi – man neįdomu. Undinė visą šį laiką turės labai aktyviai vaidinti, reaguoti kūno kalba. Tad mes su solistais gilinamės į personažų jausmus ir kaip juos perteikti scenoje. Solistams tai labai patinka. Ir šios operos pastatyme buvo išskirtinis sprendimas, kurio retai imuosi, nors esu statęs daug operų ir miuziklų: repeticijos su solistais prasidėjo ne nuo dainavimo scenoje, o nuo tekstų kalbėjimo. Norėjau padėti dainininkams tiksliai suvokti, kas juo norėta pasakyti ir kam jis skirtas. Tik vėliau pradėjome ir dainuoti, o tik trečioje repeticijų fazėje ėmė jungtis žodis, muzika ir vaidyba. Mūsų darbo metodika buvo tarsi trisluoksnė.
– Dalyvavote solistų atrankoje. Jums tai labai svarbu?
– Žinoma. Kartu su komisija solistus atrinkome pagal balsus, tačiau vėliau aš vienas prieštaravau visiems komisijos muzikams ir akcentavau, kad būtina daugiau dėmesio atkreipti į išvaizdą, aktorinius duomenis ir net psichologines atrinktųjų ypatybes. Ir įvyko korekcijos: kai ką pridėjome, o kai kam teko pasiūlyti atvykti kitą kartą. Esu tikras, kad operoje svarbi vokalinio ir vaidybinio talento sintezė.
Tarkim, diskutuodami su operos choreografe Aušra Krasauskaite, priėjome išvados, kad Undinei reikalinga ypatinga plastika. Juk ši herojė pradžioje tarsi vaikas mokosi vaikščioti. Jai sunku ir nedrąsu. Vienaip eina žmogus, kitaip Undinė. Solistams bus daug užduočių ir manau, kad jiems patiks, nes tada jie turi ką veikti scenoje, ne tik stovėti ir dainuoti. Kita vertus, stengiuosi būti atidus, kad sceninės užduotys netrukdytų solistams dainuoti, o priešingai – padėtų jaustis patogiai. Opera nuo dramos labai skiriasi: dramoje gali scenas ištempti iki begalybės, padaryti pauzių, o opera – lyg kompozitoriaus sumanytos teoremos įrodymas: čia x, čia y, o tu turi rasti teisingą sprendimą – ką veikia solistai, kol skamba muzika. Ir niekur nuo muzikinių rėmų nepabėgsi. Aš labai nemėgstu kupiūruoti ir „Undinėje“ į ją grąžinau išimtas scenas, kurios man atrodė svarbios. Dėl dramos spektaklių mane dažnai bara, kad mano pastatyti kūriniai ilgi, ištęsti. Man norisi daug pasakyti ir parodyti. Su opera paprasčiau: melodijų nepridėsi ir laiko neištęsi (juokiasi).
– Kokie Jūsų lūkesčiai belaukiant premjeros?
– Labai daug tikiuosi iš solistų. Jaučiu, kad jie labai nuoširdžiai studijavo savo partijas ir į jas kibo su didele atsakomybe. Klavyrai padėti į šalį, o solistai scenoje juda laisvai nuo pirmų dienų. Vadinasi, viską puikiai moka! Žaviuosi jais visais kartu ir kiekvienu atskirai.
Kiek nuostabių išteklių turi KVMT! Pavyzdžiui, Dalia Kužmarskytė (Ragana Burtininkė) pasižymi ypatingu, įgimtu rankų plastiškumu. Lyg būtų sukurta šiam vaidmeniui. Arba Valdas Kazlauskas (Vandenis), išsiskiriantis nuostabiu bosu. O koks platus Ritos Petrauskaitės (Undinė) balso ir vaidmenų diapazonas! Juk pirmoje mano KVMT statytoje Vladimiro Konstantinovo operoje vaikams „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“ ji dainavo senutę, vėliau berniuką Injolį pagal Maurice'o Maeterlincko dramą kurtoje Claude'o Debussy operoje „Pelėjas ir Melisanda“, 2019 m. E. Balsio operoje „Kelionė į Tilžę“ – pagrindinę heroję Indrę, galiausiai Undinę šiame A. Dvořáko operos pastatyme. Nuostabu, kad ir šioje partijoje R. Petrauskaitė jaučiasi lyg undinė vandenyje (juokiasi).
Su Ieva Barbora Juozapaityte (Undinė), Gabriele Kuzmickaite (Ragana Burtininkė) taip pat kartu dirbome „Kelionėje į Tilžę“. Žymiai lengviau, kai su atlikėjais esame gerai pažįstami, turime savus bendravimo kodus. Džiugu pastebėti, kad per kelerius metus šios jaunos solistės patobulėjo ir žymiai greičiau įvykdo iškeltas užduotis. Mano senas pažįstamas Mindaugas Zimkus (Princas), dainavęs mano statytame G. Kuprevičiaus miuzikle „Ugnies medžioklė su varovais“, įvairiose operose, – puikus meistras, išlaikantis puikią balso ir stoto formą. Undinės partiją taip pat dainuos seniai pažįstama nuostabi solistė Ona Kolobovaitė. Ji dar būdama studentė debiutavo miuzikle „Ugnies medžioklė su varovais“, bus įdomu dirbti su ja jau brandaus amžiaus. Jei koks solistas pas mane sudainuoja nedidelį vaidmenį, aš visada iš jo tikiuosi kitame pastatyme išauginti pagrindinį solistą. Į plačius operinius vandenis norisi išvesti solistą Jurgį Jarašių (Princą), kuris irgi dainavo miuzikle „Ugnies medžioklė su varovais“, kituose spektakliuose. Vandenio partiją dainuos Kšištofas Bondarenko, Princo – Tomas Pavilionis, Užsienio Princesėmis taps Gabrielė Bukinė, Beata Ignatavičiūtė ir Rasa Ulteravičiūtė, Ragana Burtininke – Loreta Ramelienė.
– Antra operos premjera skirta Jūsų 70-ajam jubiliejui, kurį pasitiksite scenoje kartu su solistais ir publika.
– Gal vertėtų apie tai nutylėti, tačiau jau daug metų be jokių mano pastangų ir planavimo premjeros pristatomos per mano gimtadienį arba keliom dienom anksčiau ar vėliau. Vasarį dažname teatre pristatomos antros sezono premjeros. Mane pagimdžiusi mama neplanavo mano profesijos ir aš to nesureikšminu...
Koks permainingas žmogaus likimas: pernai gimtadienio išvakarėse gavau patvirtinimą, kad sergu Covid-19 liga, tačiau kitą dieną paskambino teatro vadovė L. Vilimienė ir tarsi ištaisė piktą likimo pokštą, pakviesdama statyti „Undinę“ (juokiasi).
Man smagu, kad mano gimtadienis dažnai sutampa su premjeros šventimu, kad galiu savo asmenine švente pasidalinti su atlikėjais, statytojais, publika. Per gimtadienius pasitikrinu, kad nesu dar kerpėmis apaugęs, kad mano veikla reikalinga ir vertinama. Yra paskata gyventi, kurti, nenurimti!
– Jūsų horoskopo ženklas – vandenis, operoje „Undinė“ yra veikėjas Vandenis. Argi tai ne sutapimas?
– Malonus sutapimas. Yra ir dar kita proga švęsti: vasario 25 dieną Vilniaus knygų mugėje numatytas mano dramų rinkinio pristatymas. Esu parašęs ir Kaune pristatęs tris pjeses apie mūsų šalies kultūros veikėjus: Juozapą Albiną Herbačiauską, prezidentą Kazį Grinių ir režisierių Juozą Vaičkų. Labai džiaugiuosi!
Esu Padegimas ne tik savo pavarde, bet ir natūra. Aš kaip mano močiutė dzūkė, kuri iki pat senatvės bėgo, nesustojo ir vis sakydavo „vaikeli, aš kaip ant dviračio, negaliu sustoti“. Nors nesijaučiu esantis ant dviračio, bet to parako savyje dar turiu (juokiasi). Šį semestrą dėstau ir Vilniuje, ir Klaipėdoje. Turiu pajūryje daug savo išugdytų studentų. Džiaugiuosi, kad galiu dalintis sukaupta patirtimi.