Apie būsimą premjerą Daiva Šabasevičienė kalbasi su spektaklio režisieriumi Augustu Gornatkevičiumi.
– Jurgos Vilės ir Linos Itagaki komiksų knyga „Sibiro haiku“ negali nesujaudinti. Ji parašyta ir nupiešta taip jautriai, kad kyla daug klausimų mąstant apie jos perkėlimą į sceną. Kodėl būtent ši istorija, o ne savarankiškai parašytas kūrinys?
– Knyga „Sibiro haiku“ rado raktą, kaip kalbėti su vaikais apie tremtį, apie pačius sunkiausius klausimus – mirtį, netektį, ilgesį, liūdesį. Būtent dėl to kuriant pagal šią knygą reikėjo teatrinio teksto, teatrinės kalbos. Birutės Kapustinskaitės inscenizacija taip pat parašyta savita kalba – kitokia, negu pati knyga. „Sibiro haiku“ koduoja esminius atsakymus, dėl kurių mums su adaptacijos autore reikėjo gerokai pasukti galvą, kad atrastume tuos ėjimus, kurie tinka teatrui.
Knyga ne šiaip sau turi didelį pasisekimą. Autorės surado tinkamą kalbą. Aišku, svarbu ir tai, kad tai komiksų knyga, nes komiksai suprantami vaikams. Bet komiksų neįmanoma tiesiogiai transformuoti į teatro kalbą, todėl reikėjo ieškoti tam tikros poetikos. Knyga – Jurgos Vilės ir Linos Itagaki bendras darbas, todėl adaptacijoje atsirado tarsi baltos eilės, teatro tekstas, parašytas poetine kalba.
– Kai literatūros kūrinys gyvena pilnakraujį gyvenimą, įdomu, kokia teatro misija: knygos istoriją papasakoti teatrinėmis priemonėmis ar pasiekti daugiau?
– Šiuolaikinio teatro esmė yra išplėsti literatūros kūrinio kontekstą arba pateikti, skrosti jį tam tikru žvilgsniu. Šiuo atveju mes remiamės vienu kertiniu psichologijos veikalų autoriumi – Viktoru Frankliu, sakydami, kad tai yra tam tikros išgyvenimo pamokos. Galbūt knygoje kaip literatūros kūrinyje tai suskamba daug giliau, nes pasakojama autorės asmeninė, šeimos istorija. Jurga Vilė pripažįsta, kad dalis išgalvota, o dalis – tikrovė, kuria ji remiasi. Aš į tai žiūriu kaip trečios kartos žmogus. Tokios patirties artimiausiame šeimos rate neturiu, ir tai suteikia tam tikrą atstumą.
Spektaklyje ryškėja mūsų tautos, didžiosios visuomenės dalies kolektyvinė trauma. Į tai norisi žiūrėti dar per vieną filtrą, leidžiantį pabrėžti kitas kūrinio detales, išplėsti jo kontekstą ir padaryti jį gal net, sakyčiau, universalesnį.
– Komiksų knygoje dominuoja dialogai. Kam buvo reikalinga inscenizacija, kai dialogai jau buvo parašyti?
– Komikso dialogas trumpas ir sausas. Teatre kalbame apie konfliktą, kuris turi atsiskleisti ne per dvi ar tris frazes. Dėl to reikėjo kūrinį adaptuoti, kad dramaturgė savo kalba išplėstų tą pasaulį, kad tie dialogai įgautų naują teatrinį kūną. Teatrui dviejų frazių neužtenka. Birutės Kapustinskaitės adaptacijos kalba turtinga. Kartais atrodo, kad ji žaidžia daugiažodiškumu, bet net ir tai, kad vaikas spektaklyje plės savo žodyną, išgirs daugiau sinonimų – labai svarbu. Nes komiksas – žanras, turintis savas taisykles. Bet man atrodo, kad adaptacijoje kalba – dar turtingesnė. Tai, kas yra vaizduose, pabandyta išreikšti žodžiais, o tai turi plėsti ir turtinti vaiko žodyną.
– Kokias užduotis kėlėte inscenizacijos autorei Birutei Kapustinskaitei?
– Su ja mes visą laiką kartu dirbome, ir mums abiem tapo aišku, kad ši adaptacija turi būti parašyta specialiai šiam spektakliui, derinant ją su režisūrine vizija. Mūsų tikslas buvo pasiekti šiuolaikinį vaiką. Algiukas, kuris vaizduojamas Jurgos Vilės knygoje, yra ano laikmečio vaikas. Jis iš tikro buvęs ir grįžęs iš Sibiro. Mūsų berniukas yra ir šiuolaikinis vaikas. Mes stengėmės atsakyti ir sau, ir vaikams, kodėl taip svarbu atsiminti. Mūsų auditorija – šiuolaikiniai vaikai. Mums reikėjo surasti teatro formą, kuri būtų aktuali šiuolaikiniam vaikui.
– Būsimiems žiūrovams, ypač neskaičiusiems „Sibiro haiku“, norėtųsi plačiau pristatyti Jūsų spektaklį. Apie ką jis?
– Sceninis kūrinys, visų pirma, yra apie kolektyvinę, asmeninę bei šeimos atmintį. Kodėl mums to reikia? Kodėl bendruomenei, žmonėms svarbu prisiminti? Atsakant į šiuos klausimus turbūt ir atsiveria tos durelės: iš istorijų, atsiminimų galime išmokti tam tikras pamokas, padedančias išgyventi sunkius momentus, kurių dabartyje irgi būna.
Šiandien negali nematyti karo Ukrainoje. Jis labai veikia visuomenę, ir norisi vaikams aiškinti, o aiškinant – neišgąsdinti. Norėtųsi, kad spektaklis turėtų net šiokį tokį terapinį poveikį.
– Pasakojate apie sudėtingą realybę. Kokias teatrines priemones naudojate šiai išraiškai?
– Kuriant vaikams svarbūs žaidybinio teatro principai. Vaikystės žaidimai. Kiemo, klasės žaidimai. Bet žaidybinis teatras plačiąja prasme nereiškia tik žaidimo. Tai daugiaprasmiai, daugiasluoksniai kostiumai, kurie keičia savo funkcijas čia ir dabar, prieš žiūrovų akis, tai aktoriai, kurie keičia personažus... Knygoje veikėjų yra kelios dešimtys, scenoje tik penki aktoriai, bet jie virsta tomis keliomis dešimtimis veikėjų. Fantazijos žaismas, sugestija... Tas pats gestas atveria fantaziją, ypač vaikišką fantaziją ir leidžia jai skrieti tolyn. Nebūtina visko parodyti ar išgyventi, svarbu kurti tokias sąlygas, kuriomis žiūrovo, ypač vaiko, fantazija gali plėstis, lavintis.
– Jurgos Vilės kūrinyje labai svarbus paradoksas, formuojantis vidinę teksto dramaturgiją. Ar spektaklis išlaiko šią meninę priemonę?
– Tos situacijos, su kuriomis kūrinyje susiduria vaikai, yra sudėtingos, bet mes jas perteikiame per žaidimą. Tai yra viena paradokso plotmė – priešprieša tekstui. Kita paradokso plotmė – veikėjų būsenas atspindintys amžini „amerikietiški kalneliai“. Tai reiškia, kad aukščiausias ir žemiausias taškas emocine prasme visada yra šalia. Adaptacijoje stengiamės išlaikyti, kas yra Jurgos knygoje: viskas prasideda nuo to, kad Algis jau važiuoja namo „našlaičių traukiniu“, užmiega ir tada sapnuoja visus Sibiro įvykius. Mums svarbu, kad tas traukinys yra efemeriškas: jis vienu metu važiuoja ir atgal, ir pirmyn. Mes visada esame ir šiuolaikybėje, ir praeityje, nes bet kokiu atveju, su savimi nešiojamės ir išgyvenimus, ir traumas.
Kartais eini gatve, išgirsti rusų kalbą, ir tave „suima“ kažkoks nervas. Aišku, kad neturi nieko prieš būtent tą žmogų. Tai nėra agresija per se, tai nėra savaiminė neapykanta viskam, kas yra rusiška. Tas pyktis turi labai aiškias priežastis ir istorines šaknis. Visgi, pavasarį dirbant su režisieriumi Oliveriu Frljićiu spektaklyje „Metamorfozė“ diskutavome: tame taške, kai pradedi mėgautis priešo mirtimi, įvyksta tam tikras tavo nužmogėjimas. Spektaklyje „Sibiro haiku“ ir yra tas paradoksas, kad privalu išsaugoti savo vertybes. Jei tik nuslysti į knygoje puikiai pavaizduotą masę, tuomet nesvarbi nei tautybė, nei galia ar panašūs dalykai. Patekęs į pliurzę, švarus neišlipsi.
– Bet egzistuoja ir japonų išmintis, teigianti, kad pūlinio apibintavęs ilgai neišlaikysi. Privalu jį išoperuoti pačiu aštriausiu skalpeliu, o ne gydyti įvairiais tepaliukais ir dainelėmis. Reikalinga rimta intervencija. Knygoje Lietuvą simbolizuoja obuoliai. O kokie simboliai kuriami spektaklyje?
– Šio spektaklio esminis įvaizdis, apie kurį pradėjome šnekėti dar repeticijų pradžioje, tai knygos „Sibiro haiku“ momentas – kai kelionės į Lietuvą pradžioje vaikai pradeda dainuoti dainą haiku, o moteris Birutė, ne tremtinė, o atvažiavusi iš Lietuvos, kad galėtų parsivežti našlaičius vaikus, klausia: „Vaikai, ką čia dainuojat? Geriau lietuvių liaudies dainą užtraukim“. Tie vaikai, kurie grįžo – atskira tautelė. Klajoklių tautelė. Tas „obuolių choras“, vaizduojamos knygoje – kaip dvaselės, iš kažkokio lietuviško pagoniško bendravimo su vėlėmis. Lyg tai būtų per dykumą, per stepę klajojanti tauta. Man šis įvaizdis labai stiprus.
– Kas buvo sunkiausia ar įdomiausia kuriant šį spektaklį?
– Repeticijų pradžioje buvo labai daug juoko. Pirminis juokas buvo piktas, ciniškas, ironiškas. Supratau, kad ir aktorius, ir mane labai stipriai veikia pati medžiaga. O tas juokas yra gynybinė reakcija arba kūno prisitaikymas, kad nebūtų sunku. Buvo nelengva to atsisakyti ir pabandyti nuoširdžiai, atvirai, be ironijos pažiūrėti į kūrinyje nagrinėjamas temas. Kolektyvinė trauma, kolektyvinė patirtis, kad ir kaip mes per dvi, tris ar daugiau kartų nutolę, juntama labai stipriai. Repeticijų pradžioje skambėjęs juokas buvo tragikomiškas, sąlygotas tikro gyvenimo siaubo. Tikiuosi, spektaklyje to jau nebus. Mes radome kiek kitokius kelius apie tai kalbėti, bet ši situacija rodo, kad žaizda yra atvira.
– Kaip suformavote savo kūrybinę aplinką? Kokiu principu pasirinkote spektaklio kūrėjus?
– Dalis kūrybinės grupės narių su manimi keliauja nuo pirmųjų spektaklių. Tai – judesio koordinatorė Gintarė Šmigelskytė ir dailininkė Simona Davlidovičiūtė. Kartu su jomis kūrėme ne tik spektaklius vaikams, bet ir suaugusiems. Dalis bendrakūrėjų – patikrinta, o šią dalį visada mėgstu „atskiesti“, atsverti naujovėmis, kad pats neužsistovėčiau. Mėgstu bendrą kūrybą, todėl labai vertinu ir šviesų dailininko, ir kompozitorės, ir kiekvieno aktoriaus indėlį. Labai svarbu, kad kiekvienas turėtų erdvės savo kūrybinei išraiškai, ne tik vykdytų mano užduotis. Pasirenkant aktorius vienas iš kriterijų buvo ir jų muzikalumas.
– Ar skiriasi ir kaip skiriasi darbas repetuojant spektaklį vaikams ir suaugusiems?
– Esu sukūręs du spektaklius vaikams arba paaugliams, bet tie spektakliai – ne tokių sunkių temų, kaip „Sibiro haiku“. Po repeticijų išeidavau namo be galvos skausmo. Šįkart – temos sunkios... Kuriant vaikams ar suaugusiems didelio skirtumo nėra. Nebent vienas esmingesnis – reikia skatinti aktorių žaismą. Aišku, teatras visada yra tam tikras žaidimas, bet vaidinant vaikams būtinai reikia atsisakyti hierarchijos, „nusiimti“ titulus, atsisakyti išmoktų dalykų, grįžti į pirmykštę vaikišką būseną ir išmokti žaisti.
– Ką Tau apskritai reiškia vaikai?
– Turiu vienuolikmetį brolį – spektaklį statome maždaug tokio amžiaus vaikams. Man pačiam sunku ilgai bendrauti su vaikais, greit pavargstu. Bet man atrodo, teatras yra ta vieta, kurioje galiu susikalbėti su vaiku, ir tai padaryti kartais pavyksta. Kuriant spektaklį vaikams susiformuoja įdomūs svarstymai – kaip pasakyti, ką pasakyti?
– Ar mąstai, ką apskritai reiškia „teatras vaikams“? Koks jis turėtų būti?
– Labai svarbu vaikams nekurti infantilių spektaklių. Kurdamas į vaikus žiūriu lygiai taip pat kaip į suaugusiuosius. Tai yra mąstantys žiūrovai, kurių nereikia kvailinti. Viską galima kontroliuoti su temporitmų, šviesos, muzikos, spalvos pagalba. Yra daug būdų, kaip išlaikyti jaunosios auditorijos dėmesį. Tai – nebūtinai spektaklio tempas. Auditoriją galima sudominti ir lėtais dalykais. Svarbiausia – nelaikyti vaikų žemesniais, prastesniais, kvailesniais. Galų gale, tai yra pagarba pačiam teatro menui, sau ir visai kūrybinei grupei. Paauglystėje žiūrėjau ir Oskaro Koršunovo, ir Eimunto Nekrošiaus „Hamletus“... Paaugliai nėra išskirtinė auditorija, ir nereikia jos laikyti kitokia.
– Tavo kelias į režisūrą nuoseklus: pradėjai nuo bilietų kontrolieriaus, studijavai teatro režisūrą, tapai režisierių asistentu ir lygiagrečiai režisuoji spektaklius. Žinios apie šio teatro virtuvę padeda ar trukdo siekiant maksimalaus susikaupimo mąstant apie konkretų kūrinį?
– Labai seniai kūriau Vilniuje. Mano visi darbai Panevėžy arba Kaune. Kai išvažiuoju į Kauną ar į Panevėžį, ten, kur negyvenu, išvažiuoju į kūrybinę askezę. Tada geriau susikaupiu, atsitraukiu. Dirbant Vilniuje – labai daug kasdienės buities. Čia patirtis kitokia. Tačiau namų sienos kitaip įpareigoja: pašalinių trukdžių daugiau, bet susiformuoja tam tikras vidinis spaudimas.
– Kokias teatro tendencijas matai šiandienos teatre?
– Pasaulyje, kuriame gyvename, reikia visiems mokytis gyventi polifonijoje, nes joje glūdi dermė. Man atrodo, kad mūsų mąstyme vis dar yra grigališkojo choralo. Mums norisi vesti savo liniją, o polifonija reikalauja sugebėjimo atsitraukti, mokėti patylėti, į priekį užleisti kitą... Pasaulyje žmonių įvairovė kuo toliau, tuo labiau bus didesnė. Ir tai mes vis akivaizdžiau patirsime. Jeigu nemokėsime šalia savęs išgirsti kito, solavimas niekur nedings. Kai nori būti solistu, tuomet užmerki akis prieš kitus. Aš pats to mokausi. Pavyzdžiui, kaip nesusinervinti kūrybinio proceso metu, kai labai didelė nuomonių įvairovė. Tai nereiškia, kad neturi savo idėjos ar nevedi kitų tam tikru keliu, bet kartais ta nuomonė iš šalies ar iš kūrybinės grupės gali daug geriau atspindėti tavo paties pasaulį. Bet mes kartais užsimerkiame, negirdime, užsikemšame ausis. Todėl svarbu būti pliuralizme, polifonijoje, o ne tonaliniame, vienakordiniame – juoda balta – būvyje.
– Esi labai ramus, – režisieriams lyg nebūdinga savybė. Tavo tokia prigimtis ar Tu išsikrauni ne teatre?
– Degu viduje. O ta ramybė yra ilgo darbo su savimi rezultatas. Paauglystėje, pirmais studijų metais buvau visiškas degtukas. Iš prigimties esu cholerikas. Bet nepatiko tokiu būti, nes man tai nepadeda. Yra kūryba, kuri gimsta iš chaoso, ir yra kūryba, kuri gimsta iš tylos. Abu keliai yra vienodai geri. Abu keliai reikalauja vidinio degimo, bet degti galima ir ramybėje, ir tyloje.