Paremtas tikrais aukų pasakojimais, „Ačiū Dievui“ atsigręžia į tris vidutinio amžiaus vyrus, kurie praėjus 30 m. prabyla apie seksualinę prievartą, patirtą Bažnyčioje. Pamatę, kad juos tvirkinęs kunigas Bernardas Preynatas vis dar dirba su vaikais, vyrai nusprendžia nutraukti tylą ir kovoti prieš įsisenėjusias Bažnyčios ydas. Filmas pasakoja istoriją, kuri dabar rutuliojasi Prancūzijos teismuose.

– „Ačiū Dievui“ yra pirmasis jūsų filmas apie naujienų istoriją ir su tiek daug veikėjų...

– Mano pradinė idėja buvo sukurti filmą apie vyrų trapumą. Į kino ekraną aš atvedžiau daug stiprių moterų veikėjų, todėl šį kartą norėjau nusukti žvilgsnį į vyrus, kurie regimai kenčia ir jaučiasi emocionalūs – tai, ką dažniausiai priskiriame moteriškajai lyčiai. Pirminis filmo pavadinimo variantas iš tiesų buvo „Verkiantis vyras“.

Tada aš sužinojau apie kunigo Preynato bylą. Aukų sukurtos asociacijos „Pakelti tylą“ internetiniame tinklapyje perskaičiau vyrų, vaikystėje seksualiai išnaudotų, liudijimus. Mane labiausiai sujaudino Alexandro, atsidavusio kataliko, pasakojimas. Iki 40-ies jo viduje virė kova, kol pagaliau jis nusprendė ją išleisti.
Puslapyje taip pat buvo galima rasti interviu, straipsnius, laiškų susirašinėjimus tarp Aleksandro ir Liono katalikų Bažnyčios. Jame yra publikuoti laiškai ir su kardinolu Barbarinu bei Bažnyčios psichologe Régine Maire, kuri buvo atsakinga už pagalbą nuo kunigų nukentėjusioms aukoms. Šie dokumentai mane pribloškė, todėl susisiekiau su Alexandru.

– Papasakokite apie tai plačiau.

– Į mūsų pirmą susitikimą jis atsinešė storą bylą, kurioje buvo visi susirašinėjimai su Bažnyčia. Mane labai palietė toks jo pasitikėjimas. Kai kuriuos iš šių laiškų galite išgirsti filmo pradžioje. Gavęs šią medžiagą, iš pradžių galvojau rašyti pjesę, po to vysčiau idėją kurti dokumentinį filmą. Susitikdamas su Aleksandru, kitomis aukomis – François ir Pierru-Emmanueliu, jų žmonomis ir šeimos nariais – aš atlikau tam tikrą žurnalistinį tyrimą. Aš nefilmavau tų pokalbių, bet juos užsirašinėjau.

– Kas jus įtikino pereiti nuo dokumentikos prie vaidybinio filmo?

– Kai su aukomis pradėjau diskutuoti apie savo dokumentinio filmo projektą, pajutau iš jų nusivylimą ir nenorą. Jie jau buvo davę daugybę interviu žiniasklaidai ir kitiems dokumentiniams filmams. Juos suintrigavo tai, kad su jais susisiekė vaidybinio filmo režisierius. Jie įsivaizdavo, kad filmas bus panašus į „Sensaciją“, kur juos įkūnys žymūs aktoriai.

Taigi, pamaniau: jie nori iš manęs to, ką moku daryti geriausiai. Tačiau šio žanro ėmiausi su nerimu, bijodamas, kad negalėsiu teisingai perkelti šių man brangių žmonių portretų į ekraną.

– Ar buvote susitikęs su kardinolu Barbarinu, Régine Maire ir Bernardui Preynatu?

– Kai tik nusprendžiau nebekurti dokumentinio filmo, tam nebuvo jokios prasmės. Tyrimo faktai ir detalės, kurias vaizduoju, jau buvo išplatintos žiniasklaidoje ir internete. Kurdamas filmą, faktų nekeičiau. Man svarbiausia buvo papasakoti istoriją iš nukentėjusių vyrų pusės, kurie buvo žaginami vaikystėje.

Rašydamas scenarijų, daviau sau daugiau laisvės. Kurdamas aplinkinius veikėjus, perteikiau tas pačias liudijimų patirtis. Todėl pakeičiau aukų artimųjų vardus, padarydamas juos išgalvotais herojais. Tačiau kardinolo Barbarino ir kunigu Preynato vardai liko nepakeisti.

Aleksandras ir François buvo akivaizdūs pasirinkimai dėl savo aktyvių vaidmenų byloje, kol Emmanuelis yra labiau anoniminė auka.

Pasirinkti trečią veikėją iš tiek daug aukų buvo sunkiau. Man reikėjo draminio progresavimo. Norėjau, kad skausmas ir emocijos kiekvieno veikėjo būtų skirtingos. Taip galėjau perteikti šių įvykių pasekmes, skirtingai paveikusias jų asmeninius gyvenimus. Po Alexandro ir François, kurie užaugo pasiturinčiose šeimose, susikūrė šeimas ir turi darbus, man norėjosi, kad trečiasis veikėjas būtų mažiau socialiai integruotas, jo psichologinis ir fizinis skausmas būtų atviresnis ir labiau akivaizdus.

Alexandras ir François man patys papasakojo apie Pierrą-Emmanuelį. Jie sakė, kad Emannuelis atėjęs iš kito socialinio sluoksnio ir yra labai jautrus ir pažeidžiamas. Todėl nusprendžiau su juo susitikti. Mūsų susitikimas mane labai palietė. Rašydamas jo veikėją, kurį pervadinau tiesiog į Emannuelį, aš buvau įkvėptas ir kitų aukų pasakojimų. Aš norėjau užčiuopti slypinčią neapykantą jo viduje. Jis kentėjo fiziškai, yra epileptikas, nors tikrasis Pierre'as-Emannuelis – ne.

– Pradėdamas filmą nuo Alexandro, kuris yra uolus katalikas, jūs ne iš karto pradedate kritikuoti Bažnyčią.

– Alexandras gerbia instituciją ir mano, kad Barbarinas yra sąžiningas, drąsus žmogus, kuris visada smerkė pedofiliją ir imsis veiksmų su ja kovoti. Jis tiki kardinolo ir Bažnyčios geranoriškumu. Ir kodėl gi ne? Vienu metu aš filmuoju Barbariną meldžiantis. Galbūt jis prašo Dievo pagalbos. Tačiau senstančiai institucijai sunku priimti būtinus pokyčius. Ji yra paralyžiuota senų įpročių, konservatizmo ir slaptumo kultūros, kuri užkerta kelią bet kokiems prasmingiems veiksmams.
Problema su Preynatu, patraukiant jo elgesį su vaikais į šoną, dar yra ta, kad jis visada buvo matomas kaip geras kunigas. Jis buvo labai mėgiamas parapijiečių ir Bažnyčios tarpe.

– Kaip sekėsi filmuoti filmą?

– Filmą turėjome daryti skubiai. Naujienos greitai keitėsi ir buvo sunku rasti, kas norėtų jį finansuoti. Pedofilijos tema gąsdina žmones. Projektas buvo laikomas nepelningu. Daugelio lokacijų negalėjome pasiekti (bažnyčių interjerai buvo filmuojami Belgijoje ir Liuksemburge).

Aš susidūriau su panašiais apribojimais filmuodamas „Po smėliu“ („Sous le souble“). Laimei mano prodiuseriai ir visa komanda tikėjo šiuo projektu ir jį palaikė. Visos kliūtys, kurias turėjome pereiti, mūsų neatbaidė, bet kaip tik sustiprino ir privertė įrodyti, kad toks filmas yra reikalingas.
– Ar manote, kad dėl šio filmo Bažnyčia pradės keistis?

– Aš parodžiau „Ačiū Dievui“ kunigui, kuris pasakė: „Šis filmas Bažnyčiai galėtų būti galimybė. Jei jį priims, galbūt pagaliau Bažnyčia prisiims atsakomybę už pedofiliją jos viduje ir galutinai ją išraus.“

Tikėkimės, kad taip ir įvyks.

Filmas „Ačiū Dievui“ Lietuvos kino ekranuose nuo balandžio 12 d.

Interviu parengtas pagal filmo platintojų medžiagą.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją