Bijoma žengti per raudoną liniją
Paklaustas, ar atidėliojimai, pagrįsti abejonėmis, kad dabar nėra geriausias laikas teatrą pervadinti ar juolab pakeisti jo lokaciją, G. Varnas nusikvatoja: „Tai jau seniai sakiau – lietuvių biurokratai yra bailūs, bijo žengti per raudoną liniją. Ar lietuviai turi drąsos, ar ne? Pagalvokite, Antanas Smetona, Lietuvos prezidentas 1940-aisiais gėdingai pabėgo „per upelį“ į Lenkiją ir emigravo – tai yra gėda. Volodymyras Zelenskis, kai jam amerikonai pasiūlė bilietą, jis atsakė – man jo nereikia, man reikia jūsų ginklų. Tai ko tie lietuviai bijo? Laikas ar ne – klausykite, šitą teatrą seniai reikėjo uždaryti, prieš trisdešimt metų, ir viskas. Tai dabar pats laikas, jokių kalbų net nėra. Uždaryti velniop, tai gėda!“
Pastebėjimas, kad LRDT, kaip ir daugelis Europos teatrų, prisijungė prie Ukrainos palaikymo akcijos, nė kiek nesuminkštino G. Varno pozicijos. Palaikymas Ukrainai, anot jo, dabar visur rodomas, tai, pašnekovo manymu, jau tampa blogu skoniu. „<...> Prisisegti ženkliuką – tai yra veidmainystė. Geriau, vis dėlto, nedeklaruoti palaikymo Ukrainai, o skirti pinigų, ginklų“, – sakė jis.
Tačiau LRDT užvadinimo klausimas, anot G. Varno, yra sena žaizda. „Tą pūlinį reikia išpjauti arba su juo toliau gyventi. Aš siūlau tiesiog išpjauti – tai yra pavadinimo klausimas, kodėl Lietuvoje, Vilniuje, turi būti Rusų dramos teatras? Po velnių, tai okupacinis (palikimas aut. past.). Ištyrinėjau šį klausimą, tai tam tikras mokslinis reikalas – čia viskas aišku. Taip, galima sakyti, kad tas teatras buvo, atseit, nuo XIX a. vidurio, bet tai irgi imperinis teatras. Rusijos imperija visuose savo okupuotuose kraštuose steigia savo kultūros fortpostus; Šitas konkretus rusdramis yra 1946-ųjų metų gamyba“, – atkreipė dėmesį režisierius.
„Utopijos“ teatro feisbuko puslapyje G. Varnas prieš kelias dienas paskelbė įrašą, kuriame pasidalino įžvalgomis apie LRDT istoriją. Režisierius atkreipė dėmesį, kad šiuo metu LRDT jau virš 30 metų dirba senajame „Pohuliankos“ teatro pastate. Kad būtų aiškiau, G. Varnas atskirai aptarė dvi istorijas: teatro pastato Basanavičiaus g. 13, (prieškariu vadinto „Pohuliankos“ teatru) ir Valstybinio Rusų dramos teatro (kaip įstaigos).
Iš tų dviejų trumpų istorijų, anot G. Varno, verta akcentuoti keletą įžvalgų: Buvęs „Pohuliankos“ teatras yra seniausias teatro pastatas Vilniuje, kurio pirminė ir vienintelė paskirtis – teatras. Šis teatro pastatas istoriškai neturėjo ilgalaikio šeimininko, tiek lenkų laikais, tiek po karo – sovietmetyje, čia nuolat vienas teatras keitė kitą. Netyčinis, bet ilgalaikis Rusų dramos teatro gyvavimas Basanavičiaus gatvės teatre nesuprantamas ir vertintinas kaip neligitimus. Tad režisierius kėlė klausimą – ar ne laikas situaciją keisti?
G. Varnas prisiminė savo asmeninę patirtį, kai būdamas vos aštuoniolikos dirbo LRTD, pasakojo, sovietinę atmosferą jutęs visomis „savo poromis, ląstelėmis“.
„Pradirbau kelerius metus scenos darbininku, apšvietėju, aišku, tai buvo vaikiškos, paaugliškos patirtys, dabar jos kitokios, suprantu – taip negalima... Negalima. Ukrainoje žūsta žmonės, kaunasi už visą Europą, visą demokratinį pasaulį, beveik viena palikta... Gerai, yra tos visos humanitarinės pagalbos, bet ginklų nepakanka! Man gėda dėl Vakarų, kurie bailūs, plepūs... Ukraina praktiškai dūsta, o čia, Vilniaus širdyje – Rusų dramos teatras. Kodėl? Pagalvokite, kodėl ne lenkų, ne žydų, ne kitų tautų“, – nutęsė jis ir pridūrė, kad biurokratai visą laiką bijojo jį panaikinti, nes tiesiog bijojo Putino, Rusijos.
Režisierius tikino žinąs, kad LRDT daugybę metų gaudavo dotacijas iš Rusijos ambasados. „Nežinau, kaip yra dabar, bet tikrai gaudavo. Tai yra tam tikra rusų propaganda. Galbūt ji dabar taip neveikia, nežinau, nebuvau daug metų, bet visgi gaila, kad tas Rusų dramos teatras užima patį geriausią Vilniuje teatro pastatą – tai nesąmonė. Jeigu jau reikia (gali būti kitur – aut. past.) nors man atrodo, kad jo nereikia išvis“, – įsitikinęs pašnekovas.
Genijus – neturi tautybės
Ukraina prašo pasaulio „pristabdyti“ rusų kultūrą, netgi klasikus. Tačiau G. Varnas tikino nemanąs, kad reiktų staiga atsisakyti visos rusų klasikos kūrinių. „Putino karas yra Putino. Rusų klasika – ne prie ko. Nereikia naikinti visos rusų kultūros, jokiu būdu. Tai irgi nesąmonė. Kalbu apie vieną paprastą dalyką, ne apie rusų kultūros naikinimą. Nedaug stačiau spektaklių pagal rusų klasikus. Tik vieną kartą gyvenime – tai buvo Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“. Kiti žmonės stato daug – Antonas Čechovas, kiti – tai genijai. Genijus neturi tautybės, tai – visai kiti dalykai. Aš kalbu ne apie palaikymą Ukrainai, o apie savigarbą. Kodėl Lietuvoje turi būti Rusų dramos teatras, kodėl ne žydų, lenkų, ne karaimų ar kitos mažumos? Todėl, kad jis liko nuo 1946-ųjų, sovietai jį įkūrė, taip ir liko. Gerbiu tuos žmones, kurie dirba tame teatre, tai ne apie juos, o apie pavadinimą. Tai yra savigarbos reikalai“, – sakė G. Varnas.
Režisierius prisipažino dėl šio teatro pavadinimo iki šiol jaučiantis gėdą. „Gėda – po šiai dienai, ir daug metų... Dabar, galų gale, tikiuosi, jį uždarys. Bet bus visokių, „o jeigu“. Esą negalima erzinti liūto, dar ne laikas.Tai kada tas laikas? Jau trisdešimt metų praėjo, ir tai neįvyko. Greičiausiai ir neįvyks“, – dėl niekaip neįvyksiančių pokyčių praradęs viltį tikino jis.
Voldemorto-Putino lemtis aiški
Visgi, G. Varnas pripažįsta, už viską dabar svarbiausia yra tai, kas vyksta. „Visi tai lygina su Tolkieno Mordoru, orkais – visa šia leksika. Bet galiu palyginti dar su kita – XX a. fantasy žanro knyga – su Hariu Poteriu. Tai, kas vyksta dabar – vyksta didysis mūšis už Hogvartsą, aiškiai aiškiausiai. H. Poteris – V. Zelenskis, kuris nepabėgo, Voldemortas – Putinas. Įdomiausias dalykas, aišku, kad Hogvartsas bus išsaugotas, Voldemorto-Putino lemtis aiški, lygiai tokia pati, kaip ir jo įkvėpėjo“, – analogiją išvedė režisierius.
Tačiau užvis įdomiausia, anot G. Varno, kad dabar faktiškai vyksta dviejų antiutopijų, kurios buvo parašytos XX a., kova.
„Tai George Orvelo „1984-ieji“ kas yra, aišku, Rusija. Ir Aldous Huxley „Puikus naujas pasaulis“, kuri irgi nėra toks nuostabus. Ukraina yra tarp jų – Hogvartso mūšis vyksta tarp dviejų šitų utopijų. Aš žinau, kad laimės H. Poteris, ir jūs žinote, visi žino. Viltis yra viena, kad būtent Ukraina, nugalėjusi Voldemortą šiek tiek bent jau pristabdys Vakarų pasaulio riedėjimą link Huxley „Puikaus naujojo pasaulio“. Turiu vilčių, kad dabar taip bus. Nes Vakarų pasaulis sparčiai rieda link to huxley'škojo naujojo pasaulio, kuris yra irgi atgrasus. Dabar neįtikėtinai svarbus laikas. Iš esmės, dabar – arba taip, arba taip. Aišku, visa kita nebetenka prasmės – tie rusdramiai irgi, bet kažkada reikia tai padaryti. Suprantu, menkas reikalas, šitos globalinės sankirtos akivaizdoje, bet galų gale... O kada, jeigu ne dabar? Kiek gali būti ta gėda tokia. Visiškai suprantu, tai smulkmena, tokiame civilizaciniame kare. Filosofijose prasmės nėra: prasmė – duoti Ukrainai ginklų ir gelbėti žmones“, – konstatavo G. Varnas.