„Manau, teatras išliks visais laikais – jis kaip gėlelė, stebuklingai prasikalanti pro gatvės cementą. Nuostabu matyti gyvus žmones scenoje: jie gražūs, jie daro klaidas. Kai žiūrovai stebi artistus, jie mato skausmą ir laimę; tai gyvybė, tai didžiausias mūsų šansas išlaikyti teatro magiją“, – įsitikinęs garsus vokiečių operos ir dramos meistras Günteris Krämeris.
LNOBT tinklalaidžių cikle „Tekstūra“ režisierių kalbina buvusi šio teatro prodiuserė Neringa Šakinienė, Vilniuje padėjusi jam kurti „Žydės“ pastatymą.
Norėčiau, kad šio pokalbio metu mes pakeliautume laiku, ir pakalbėtume apie praeitį, dabartį ir ateitį. Pradėkime nuo praeities: ar jums teko suskaičiuoti, kiek iš viso sukūrėte spektaklių? Kur, kada ir koks buvo pats naujausias?
Miunchene stačiau dvidešimto amžiaus kompozitoriaus Gottfriedo von Einemo operą „Dantono mirtis”. Šis spektaklis man labai patinka, nes jis stipriai šokiruoja publiką. Žinote, mano kūryba siekia šiek tiek sukrėsti žiūrovą ir išstumti jį iš komforto zonos. Į operą jie turi ateiti ne tik tam, kad išgirstų dainininkus, bet ir dėl politinio teatro aspektų. Tai man svarbiausia.
Vėliau buvo planų, tačiau mus užklupo pandemija, ir jie negalėjo būti įgyvendinti. O kiek iš viso esu pastatęs spektaklių – nežinau. Man svarbu negalvoti apie praeitį. Kai galvoju apie praeitį, prisimenu visas sėkmes ir skandalus. Tai man nepatinka. Nenoriu, kad mano dabartinis gyvenimas ir ateitis būtų kažkaip susiję su praeitimi. Praeitis praėjo, man būtini nauji dalykai.
Pirmasis Vilniuje jūsų sukurtas pastatymas buvo Jacques‘o Fromentalio Halévy opera „Žydė”. Apie ką jums yra ši opera?
Prieš tai šią operą jau buvau statęs Vienoje, iš kurios ji vėliau nukeliavo į Niujorko „Metropolitan” teatrą. Kūrinį pasirinkau dėl jo politinių aspektų, nes pastatymo kūrimo metu Austrijoje vyko konfliktai tarp konservatorių ir dešiniųjų nacistų, neigusių holokaustą. Kartu su kūrybine komanda galvojome, kaip sureaguoti į šį siaubingą faktą. Tiesą sakant, šiuolaikiniame pasaulyje matome daugybę dešiniųjų partijų, kurios iškyla į pirmąsias gretas, todėl nebegalime statyti spektaklių apie mirštančius sopranus ir baritonų nužudymus. Mano požiūriu, tai daryti būtų neteisinga. „Žydė” Vienoje sukūrė kontraversišką situaciją. Vėliau, kai operą perkėlėme į Niujorką, pastebėjau, kad neteisinga būtų išlaikyti tą pačią Austrijai pritaikytą koncepciją. Kadangi šią operą labai mėgstu, norėjau ją pritaikyti amerikietiškai situacijai. Vilniuje turėjau dar kitą idėją: dvidešimtame amžiuje šis miestas buvo Europos Jeruzalė, ir tai man suteikė progą įgyvendinti dar vieną „Žydės” viziją.
2014 m. šią operą taip pat statėte Švedijoje. Ar tai buvo tas pats vilnietiškas spektaklis?
Tai buvo tas pats pastatymas, su tomis pačiomis dekoracijomis ir kostiumais – skyrėsi tik atlikėjai. Tiesa, įvedžiau šiek tiek pakeitimų, nes tuo metu galvojau apie pavojų, kurį sukelia fundamentalios, totalitarinės religijos. Veikdamos kartu su politine valdžia, jos tampa labai pavojingos ir nežmoniškos. Tai buvo naujas aspektas. Jei visą laiką darau tą patį, man būna labai nuobodu.
Norėčiau pasitikslinti, ar teisingai suprantu: jei „Žydė” grįžtų į Vilnių, mes nebepamatytume pirminės 2004 m. versijos?
Paaiškinsiu pateikdamas pavyzdį. Ši opera turi labai nuobodžią uvertiūrą – tai įprasta situacija devyniolikto amžiaus Paryžiui. Dažniausiai niekas nežino, ką su ja daryti – uvertiūros muzika tiesiog nėra labai įdomi. Aš norėčiau iškirpti uvertiūrą. Mintyse turiu du sprendimo variantus: katalikų vyskupo „Tėve mūsų...” ir žydų rabino Kadišą. Noriu, kad jie abu būtų tarp žiūrovų, iš pradžių dainuotų tyliai, vėliau vis keltų balsus, tarsi bandydami vienas kitą perrėkti. Man svarbu parodyti, kaip viena religija nori sunaikinti kitą tam, kad galėtų užimti jos vietą.
Pakalbėkime apie kitą jūsų spektaklį Vilniuje – Giuseppe‘s Verdi „Don Karlą”. 2017 m. už jį pelnėte „Auksinį scenos kryžių” kaip geriausias metų režisierius. Kokią istoriją pasakojate šiame spektaklyje, kokią žinią siunčiate publikai?
Norėčiau Vilniuje pristatyti savo darbų trilogiją. Pirmiausiai – „Žydė”: šis mano darbas Lietuvoje pavyko, tad buvo galima galvoti apie kitą projektą. Antrasis – „Don Karlas”. Trečiąja trilogijos dalimi turėtų tapti Richardo Wagnerio opera „Parsifalis”. Visi trys kūriniai kalba apie tikėjimo pavojus, kai religija tampa politinės situacijos dalimi. „Don Karle” itin akivaizdžiai parodoma, kaip religija naikina jaunus žmones, kurie stokoja politinių galių.
Ar tiesa, kad šiam pastatymui įkvėpimo sėmėtės iš roko žvaigždės Davido Bowie ir jo paskutinio albumo „Blackstar”, kurio reklaminiai klipai inspiravo spektaklio stilistiką?
Tuo metu, kai rengiau „Don Karlą”, D. Bowie mirė, palikęs savo parengtą albumą „Blackstar”. Buvo sukurtas vaizdo klipas, vaizduojantis tariamai aklą žmogų. Panaudojau šį įvaizdį pagrindiniam „Don Karlo” personažui. Don Karlas – sosto įpėdinis, kurio psichinė būsena grasina visai to meto politinei ir religinei situacijai.
Kaip sekėsi bendradarbiauti su maestro Jonu Aleksa „Žydėje” ir maestro Pierre‘u Vallet „Don Karle”? Ar daug diskutavote?
Daugiausiai diskusijų tarp dirigentų ir manęs kyla dėl vaidmenų paskirstymo. Repeticijų metu visiškai pasitikiu dirigentu ir stengiuosi suprasti, ką jis darys – juk jis taip pat turi savo idėją. Kai kuriais atvejais konsultuojuosi dėl kupiūrų ar kitų sprendimų. Tačiau dažniausia nesutarimų priežastis – atlikėjai.
Puikiai pamenu, kaip reikalavote, kad Rachelę „Žydėje” dainuotų Joana Gedmintaitė. Net sakėte, kad išvažiuosite iš Vilniaus, jeigu ji nedainuos... Ar atlikėjai taip stipriai keičia vaidmenį ir jo koncepciją? Ar balsas šiuo atveju nėra svarbesnis?
Svarbiausias dalykas yra tai, kad žmogus, kurį pasirenkame, privalo gerai dainuoti. Tai būtina. Problema štai kokia: dažnai dainininkas scenoje turi apsimetinėti kitu žmogumi. Pavyzdžiui, kai pagyvenusi moteris dainuoja Mimi, už kurią yra 40 metų vyresnė, tai atrodo itin kvailai, nes ji stengiasi vaidinti jauną merginą. Ji parausvina skruostus skaistalais ir apsimeta, kad yra labai jauna; tai nepakenčiama. „Žydėje“ pagrindinis vaidmuo yra Rachelė – jauna, naivi mergina, dar nelabai žinanti, kas vyksta pasaulyje. Ji įsimyli vaikiną, kuris sako, kad yra žydas, tačiau iš tiesų jis katalikas. Šiems dviem vaidmenims man reikalingi jauni dainininkai, kurie gerai dainuoja ir neapsimetinėja. J. Gedmintaitei Rachelės partija tiko tiesiog idealiai. Ji buvo jauna ir gal ne visada suprato, ko aš reikalauju, bet visada jautė. Kai „Žydė“ sugrįš į Vilniaus sceną, Joana bus jau brandi, vaikus auginanti moteris. Tad turėsime atrasti kitą jauną merginą, kuri galėtų dainuoti šią partiją ir turėtų tą nekaltumo aurą, kurią anksčiau turėjo Joana. Bet labai tikiuosi, kad J. Gedmintaitė galės dainuoti kitą soprano partiją toje pačioje „Žydėje“.
Ar po premjerų sugrįžtate žiūrėti savo spektaklių?
Jei tik įmanoma – ne. Nežiūriu spektaklio ir premjeros vakarą: būnu užkulisiuose ir nenoriu jo matyti, nes jausmas toks, lyg į mano svetainę būtų prisirinkę svetimų žmonių. Tad paprastai už scenos laukiu nusilenkimų. Ir vėliau nenoriu žiūrėti savo spektaklių, nes repertuare nuolat keičiami atlikėjai. Pavyzdžiui, Miunchene sukūriau „Traviatą“ nuostabiai solistei Julia Varady, tačiau pagrindinį vaidmenį ten dainavo visos divos, pradedant Anna Netrebko. Ilgainiui šioje „Traviatoje“ neliko nieko, ką buvau sukūręs kartu su J. Varady. Tačiau toks mano darbas – aš atiduodu spektaklį į kitų rankas, ir jie gali daryti ką panorėję. Scenografija, spalvos liks tos pačios, tačiau galite pamiršti apie personažo subtilybes.
Vilniuje situacija palankesnė, nes jūs neturite tiek pinigų, kad galėtumėte pasamdyti A. Netrebko. Todėl „Žydėje“ visada dainavo tik J. Gedmintaitė, ir dėl to buvau labai laimingas. Tiesa, keitėsi Eleazaro vaidmens atlikėjas: naujasis solistas Kristian Benedikt nustebino mane savo dainavimu ir, tikiuosi, šį vaidmenį jis dar pakartos.
Padiskutuokime apie publiką. Ar ji apsprendžia, kaip atrodys Jūsų spektaklis?
Teatre susirenka įvairi publika: kartais labiau klasikinė, kartais labiau moderni. Ir demokratija šiuo atveju neįmanoma. Todėl man patinka kiekvieną kartą „patalpinti“ publiką į vis kitą situaciją – nenoriu, kad ji prisimintų tik tai, kad spektaklyje buvo graži scenografija, kostiumai ar grimas. Noriu, kad sakytų – taip, mačiau visiškai kitokį „Don Karlą“! Noriu ištraukti publiką iš komforto zonos, noriu, kad ji nervintųsi ir reaguotų, mąstytų. Beje, reakcijos gali būti ir neigiamos: jei reaguoja, vadinasi, tai nėra tyli minia, kuri nieko nemato.
Apie mėginimą sunervinti publiką: pamenate tą istoriją, kaip kalbėjote su studentais?
Paprastai aš nemėgstu sakyti kalbų. Bet buvau pakviestas į Kolumbijos universitetą JAV, kur turėjau kalbėti apie vokišką teatrą. Žinau, kaip tai paprastai atrodo: režisierius stovi priešais žmones ir kalba apie save, apie spektaklius, kurių niekas nematė... Tai siaubinga, be to, aš nemėgstu būti nuobodus. Taigi prisistačiau ir pradėjau po truputį nusirenginėti drabužius – numečiau batus ir kojines, nusivilkau švarką, nusirišau kaklaraištį, likau su kelnėmis ir marškinėliais. Tą akimirką, kai norėjau atsisegti kelnes, pasakiau: „Dabar norėčiau pasakyti, kodėl tai darau – ne todėl, kad man karšta, ir juo labiau nesu ekshibicionistas. Tik noriu priversti jus visus pagalvoti: po galais, kas negerai šitam žmogui? Tą akimirką jūs jaučiatės nejaukiai, ir tai reiškia, kad jus pričiupau. Jūsų nemigdo žymaus režisieriaus kalba apie visokį seną šlamštą“.
Gal galite palyginti, ką patyrėte skirtingose šalyse? Prisimenu jūsų „Turandot“ pastatymą Kelne, kur pusė žiūrovų šaukė „bravo“, o kiti švilpė; visa salė tiesiog virė emocijomis. Niekada nepatyriau nieko panašaus Vilniuje...
Vilniuje žmonės yra labiau mandagūs. Opera čia yra tam tikra institucija – malonus laiko praleidimas, gražūs apdarai... Tai buržuazinis įvykis, ir man tai patinka. Vokietijoje į operą einama su džinsais ir sportbačiais – ten opera vartojama ne kaip įvykis, o kaip mėsainis ar makaronai. Bet Vilniuje dažnai jaučiu, kad publika nepatogiai jaučiasi. Tai neliečia „Žydės“, bet štai „Don Karlas“...
Lietuvoje egzistuoja ortodoksinė katalikybė, yra ir daugybė Romos katalikų. Scenoje su Didžiuoju inkvizitoriumi jį pavaizdavau kaip valdžią turintį beprotį ir taip žaidžiau su senąja bažnyčia. Taip, aš šiek tiek provokuoju, ir tada publika jaučiasi nejaukiai, nepatogiai. Be to, paprastai kiekvienas į operą Vilniuje ateinantis žiūrovas iš „Don Karlo“ tikisi gražių kostiumų, kortežo ir t.t. Vietoje to jis gauna provokaciją, bet norėčiau pastebėti, kad niekada neprovokuoju tuščiai.
Pavyzdžiui, niekada nerežisavau G. Verdi „Rigoleto“, bet kai tai darysiu – būtinai liepsiu Džildai dainuoti iš maišo. Šios operos pabaigoje Rigoletas nužudo savo dukrą – tiksliau, sumoka žmogžudžiui, kuris ją pribaigia. Tas įkiša ją į maišą, ir paskutines savo frazes Džilda dainuoja būtent iš maišo. Tai labai nepatogu, solistei sudėtinga dainuoti tokioje pozicijoje. Bet tikrai taip padarysiu, nes maišo idėja nėra mano – tai parašė G. Verdi. Rigoletas glaudžia prie savęs maišą, ji melodramatiškai lenda iš jo, visi labai liūdni... Realybėje žmogžudystė atrodo visai kitaip. Bertoldas Brechtas rašė, kad kai žudai žmogų peiliu, scenoje tai užtrunka akimirką. Realybėje peilis nesminga taip greitai. Tuo tarpu operoje mirtis gali tęstis amžinybę, jei tik tuo metu gražiai dainuojama.
Visą LNOBT tinklalaidžių ciklo „Tekstūra“ pokalbį su režisieriumi Günteriu Krämeriu (su lietuviškais subtitrais) galite išklausyti čia.