Ji pamažu pradeda manipuliuoti klasės vaikų tėvais, kurie mainais už vaikų pažangumą tamstai mokytojai turi atsimokėti paslaugėlėmis ir pakišomis. Pagal tikrą istoriją sukurtos juostos režisierius Janas Hřebejkas pasakoja apie nesikeičiančią žmogaus prigimtį ir asmenybės išbandymus baime. Filmą kinuose galima pamatyti nuo rugpjūčio 25 d.
– Filmo atmosfera, stilius ir temos „Mokytojoje“ primena anksčiau pasirodžiusį jūsų darbą „Divided We Fall“ (Musíme si pomáhat, 2000). Kuo sužavėjo filmo scenarijus, jog nusprendėte imtis šio projekto?
– Apie šią istoriją aš išgirdau dar tada, kai Petras Jarchovský‘is ją buvo tik pradėjęs lipdyti – ankstyvajame 7-ąjame dešimtmetį, kai viskas dar buvo tik neseniai įvykę.. Tiesiog tokios yra vyraujančios mūsų bendro darbo temos – baimė, oportunizmas, žmogaus orumas, ir panašiai.
– Šį kartą partnerystės analizę palikote užnugaryje ir ėmėtės platesnių temų – žmogaus asmenybės stiprumo ir jo savybių. Kaip manote, ar tokios temos domina šiuolaikinį žmogų?
– Tai domina mus! Jeigu mums nebūtų įdomu, ir filmo nebūtų. Šis filmas gali būti labai stiprus. Rodant skirtingoms auditorijoms matome, kokį emocinį efektą jis palieka – žmonės mintimis vis grįžta prie jo dar kurį laiką po seanso. Pirmiausiai, tai nėra politinis filmas, tačiau išvengti šios etiketės yra sudėtinga. Mums – tai kaip „Pupendo“ (2003, ankstesnis režisieriaus filmas. – red. past.) su istorija.
– Istorija yra pakankamai siaura. Ar tai – sąmoningas sprendimas?
– Taip, norėjome, kad viskas vyktų kuo siauriau – taip stilizacija yra gryna, natūrali.
– Ar įkvėpimo „Mokytojai“ sėmėtės iš kokių nors kitų filmų?
– Tiesą sakant, ne, tačiau nesiginčysime, jeigu „Mokytoja“ kam nors primins „Klasę“ („Entre les murs“) ar „12 įtūžusių vyrų“ („12 Angry Men“).
– Ar vaikų aktorių atranka – svarbus procesas? Kaip jums pavyko rasti tokius ekspresyvius, bet tuo pačiu ir autentiškus aktorius?
– Žinoma, kad tokiame filme vaikai yra esminis aspektas, ypač dėl emocinio efekto, todėl atrankai skyrėme didelį dėmesį. Neturiu pakankamai žodžių išreikšti dėkingumą Ingridai Hodálovái, organizavusiai atrankas ir rekomendavusiai aktorius, taip pat ir vaikus.
– Kaip radote aktorę, suvaidinusią mokytojos vaidmenį?
– Kinematografas Martinas Žiaranas dar prieš filmavimą jautė, kad ją turėtų suvaidinti Zuzana Mauréry. Jo intuicija mūsų nepavedė.
– Kája vaidmenį atliekantis berniukas yra Mariáno Labuda‘os anūkas. Tai atsitiktinumas, ar iš kažko apie jį sužinojote?
– Kiek žinau, Richardas Labuda yra pakankamai žinomas tarp jaunųjų aktorių – tai nebuvo jo pirmasis vaidmuo. Jo senelis yra tikra legenda, o tėvas – svarbus asmuo „Astorka“ teatre. Esu juos sutikęs, labai gerbiu juos kaip aktorius, bet dirbti teko tik su Richardu.
– Ar teko asmeniškai patirti manipuliaciją, bauginimą? Ar kažką pritaikėte filme?
– Tai nėra kažkokia komunistinio pasaulio baimė – su panašiomis dilemomis, manipuliacija ir dviprasmybėmis susiduriame kiekvieną dieną. Šias temas sutiksite tokiuose čekoslovakų filmuose, kaip „Obchod na korze / The Shop on Main Street“, „Kachyňa“, ar septintojo dešimtmečio Svoboda‘os filmai. Dar yra M. Najbrto „Protector“ ir dar daugiau...
– Ar konsultavotės su specialistais – psichologais ir panašiai – dėl filme vaizduojamų problemų, pavyzdžiui, patyčių mokykloje, kai mokytojai engia mokinius? Ar tai pagrindinė „Mokytojos“ tema?
– „Mokytoja“ ne apie patyčias prieš mokinius! Dažnai girdime netgi priešingų atvejų. Pagrindinė filmo tema – baimė kaip asmenybės išbandymas. Kaip „Divided We Fall“ buvo ne apie holokaustą ar nacizmą, „Mokytoja“ nėra apie komunizmą arba mokytojus, kurie engia mokinius.
– Manote, kad ir šiuolaikinėje mokykloje pasitaiko atvejų, kai, paradoksalu, bet mokytojai praranda mokinių pagarbą ir patys tampa savo mokinių ar net jų tėvų patyčių aukomis?
– Taip, viskas kartojasi, cikliškai sugrįžta. Visi suaugusieji ir dauguma vaikų yra patyrę tą jausmą, kai kažkoks veiksmas, atnešiantis tau naudos, nėra teisingas pasirinkimas kitų atžvilgiu. Arba netgi priešingai – laikytis savo įsitikinimų ir klausyti savo sąžinės gali būti sunku arba labai nenaudinga..
– Jūsų pasakojama istorija yra nesenstanti – ir šiandien ją galime pritaikyti visiškai skirtingose aplinkose. Kaip manote, ar, lyginant su socializmo laikais, dabartinę visuomenę sugadinti yra lengviau?
– Žmogaus prigimtis nesikeičia – tais laikais, viskas atrodė dramatiškiau. Ši istorija yra emociškai sudėtingesnė vien dėl laiko perspektyvos, nes šiais laikais daugybė panašių istorijų yra tiesiog nematomos.
Filmo „Mokytoja“ anonsas:
– Atrinkti aktoriai yra beveik nežinomi kino industrijoje. Ar tai buvo apgalvotas pasirinkimas?
Pagrindinė to priežastis yra sprendimas filmuoti Slovakijoje. Man tai buvo visiškai nauja patirtis, nes šie aktoriai man nesisieja su jokiomis kitomis vaidintomis rolėmis, jų socialiniu gyvenimu ir t. t. Iš jų yra tekę dirbti tik su Csongoru Kassai‘umi, filmuojant „Divided We Fall“ – tada jis buvo dar tik studentas. Prieš pradedant filmavimą, juokais sutarėme, kad būtų puiku, jeigu mums pavyktų pasiekti tokį pat gerą rezultatą, kaip anąkart.
– Kaip manote, kuo „Mokytoja“ išsiskiria iš kitų filmų?
Žinoma, kad jis slovakų kalba!