Diskusiją moderavusi K. Lupos knygos vertėja į lietuvių kalbą, kino kritikė Živilė Pipinytė klausė režisieriaus, kokią vietą teatre užima aktorius, ar jis yra įrankis?
Atsakydamas į užduotą klausimą K. Lupa sakė, kad pasvarstymai, kas yra aktorius – ties filosofijos riba.
„Jis įrankis, bet ne mano. Įrankiu jis tampa pats sau ar personažui, kurį prisiima. Aktorius yra įrankis žiūrovui, dalinai atskleidžiant paslaptį, dalinai ją saugant. Tikiu tuo, nors kartais tai man atrodo perdėta, kartais – neįvertinta, bet taip būna. Aktorius giliau pažįsta žmogų, nei psichiatras. Jis gali patirti kitų gyvenimus daug kartų, išgyventi akimirką, kuri įprastai išgyvenama tik vieną kartą“, – sakė K. Lupa.
Anot jo, kartais tai daro rašytojai, vienas jų – vokiečių autorius Winfriedas Georgas Sebaldas, kuris išgyvena savo ir kitų gyvenimus, įeidamas į vidinį savo personažų monologą.
„Galbūt manoji knyga iš tikrųjų turi aktorinės filosofijos, bet tokio sumanymo nebuvo, jei taip išėjo – gal gerai, o gal ir ne“, – svarstė autorius.
Laiškai aktoriams
K. Lupos knygą „Utopija. Laiškai aktoriams“ išleido leidykla „Apostrofa“ kartu su Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centru serijoje „Teatro tekstų biblioteka“. Pirmą kartą knyga buvo išleista 2016 metais Prancūzijoje leidykloje Actes Sud.
„Utopija. Laiškai aktoriams“ parašyta dienoraščių forma ir pristato Lupos kūrybinio darbo su aktoriais metodą. Knygoje pateikiami dienoraščių įrašai apima režisieriaus kūrybinį laikotarpį nuo 1994 m. iki 2015 m.
Nieko nebando primesti
Aktorius, K. Lupos įsitikinimu, pats gali atrasti būdą, kaip pasiekti savo personažą: „Aktorius neturėtų dirbti kažkieno metodais, tiktai savaisiais. Knyga tik padeda, kviečia, kad aktorius žvelgtų giliau, atrastų savo kelią.“
Tačiau režisierius neneigė turintis poreikį sąveikauti su aktoriais. „Tarsi bandau įeiti į hipnozę, atsidavimą aktoriui, tačiau savo reakcijomis nebandau nieko primesti, jis groja pirmuoju smuiku, o aš prisijungiu – gimsta džiazas. Panašiai yra ir tarp scenos partnerių, bet kartais tai neįvyksta. Tačiau nuo to įmanoma išsilaisvinti, blogiau – jei neatsiranda ryšys su žiūrovu“, – sakė režisierius.
Ž. Pipinytė pastebėjo, kad apie režisierių K. Lupą, sklando daug legendų apie jo santykį su aktoriais. „Pajaučiau, kad aktoriui reikia partnerystės, ne tik žiūrovo. Žiūrovas – rinktinis kūnas, enigmatiškas personažas, dažnai aktorius jo bijo, – analizavo K. Lupa. – Ne kiekvieną kartą esame „susigroję“ su visa grupe. Pasitaiko, kad aktorius ateina lydimas asmeninės nuotaikos, kurią sudėtinga išvyti iš kūno, kartais – asmeninės dramos.“
Ketvirta siena – melas?
Režisierius atskleidė, kad užlipęs ant scenos aktorius tampa priklausomu nuo žiūrovo, ypač jei šis tyli. „Dažnai aktorius laukia pirmo juoko – esą, mane girdi, aš egzistuoju“, – su aktorystės ypatumais pažindino jis.
Ž. Pipinytė reaguodama į išsakytą mintį svarstė, kad šiuolaikinis teatras, matyt, todėl ir stengiasi bendrauti su žiūrovais, paversti juos aktyviais, nes aktoriai jaučiasi nesaugiai, suklaidinti?
Režisierius atsigręžė į čechovišką spektaklių statymo tradiciją, tais laikais buvo stengiamasi apsimesti, kad žiūrovų nėra, buvo kalbėta apie vadinamąją ketvirtą sieną. Tai yra melas.
Pasak K. Lupos, net vidiniame monologe žmogus nėra vienas, visada yra kažkas trečias, kažkas kitas. Antrasis aš (Alter ego).
„Jis gali būti mano mąstymo partneris ir ant scenos. Sakau: darai klaidą, o man atsako – kokią? Kuriu dialogą su tuo, kurį aiškiai matau prieš save. Nesame psichiškai sveiki, – šypsodamasis sakė K. Lupa. – Tas kitas žmogus nėra tikras, tačiau jis egzistuoja, kai su savimi vedame opozicinį dialogą neapsisprendimo būsenoje.“
Dažnai apie ką nors giliai mąstydami savo žvilgsnį sukoncentruojame į tolį: stiklinę, kažkieno rūbą ar rutuliuką iš duonos – tai padeda susikaupti. Režisieriaus pastebėjimu, tuo duonos rutuliuku gali būti žiūrovas.
„Aktoriams sakau: kai esi vienas, visada žiūrėk į kažką – kartais tai gali būti jūra. Momentas, kai dviese atsisėdate ant kranto ir žiūrite į jūrą. Arba, kai sėdite kavinėje ir žiūrite vienas į kitą. Tai visiškai skirtingi pokalbiai – įsivaizduokit, kad esate ant išsiskyrimo ribos. Liksite kartu ar ne, prilausys nuo to, kurią vietą pasirinksite. Tegu žiūrovas tampa jūra“, – filosofiškai žvelgė K. Lupa.
Vienas moderniojo teatro pradininkų, dramaturgas ir teatro režisierius Bertoltas Brechtas (1898–1956) aktoriaus vaidybos technikoje įtvirtino atsiribojimo efekto sampratą. Šis reiškinys būdingas ir šiuolaikiniam teatrui. Tačiau žiūrovas, anot K. Lupos, turi nutraukti jau įprastu tapusį „pasyvų priiminėjimą“, galbūt tada kai kuriuos dalykus jam pavyks priimti visiškai kitaip.
„Žiūrovas galvoja: aš sėdžiu, o jie man vaidina – nenoriu, kad tai pasikeistų. Visgi reikia pažeisti šį žiūrovo saugumo jausmą, komforto zoną“, – tikino lenkų režisierius.
Pasak jo, šią tvarką griauna performansas. Teatre ši priemonė vis dažniau naudojama.
„Tai nėra režisieriaus idėja ar naujas kontaktas su menu. Tai kyla iš mūsų pačių – jaučiame poreikį nukrypti nuo kelio ir eiti meno pakraščiais – jie dar ne taip išminti. Anksčiau bijojome peržengti ribą: čia romanas, čia poezija, tapyba, muzika, tie ratai nesusiliesdavo. Tuščia erdvė, ten niekas neužsukdavo. Būtent ten slypi dalykai, kurių nežinome“, – aiškino K. Lupa.
Jaunimo teatras supažindina su K. Lupos biografija:
Lenkų teatro režisierius, scenografas, pedagogas Krystianas Lupa gimė 1943 m., Lenkijoje. 1969 m. baigė Krokuvos dailės akademiją (grafiką), 1977 m. – Krokuvos aukštąją teatro mokyklą (režisūrą), nuo 1983 m. dėsto joje; profesorius (1994).
1978-86 m. režisavo C. K. Norwido teatre Jelena Góroje, 1978-98 m. ir nuo 2000 m. – H. Modrzejewskos senajame teatre Krokuvoje, Vroclavo ir Varšuvos teatruose.
Sukūrė spektaklių pagal T. Bernhardo („Kalkverkas”, 1992; „Artimieji. Ritter”, „Dene, Voss”, 1996, „Immanuelis Kantas”, 1996, „Auslöschung / Sunaikinimas”, 2001 ir kitų austrų rašytojų („Miego miestas” 1985, pagal A. Kubiną, R. Musilio „Svajotojai” 1988, „Maltė” 1991, pagal R. M. Rilke, H. Brocho „Lunatikai” dalis 1, 1995, dalis 2 1998) kūrinius, juose kėlė dvasinės krizės, egzistencinės baimės, tikėjimo klausimus.
Kiti svarbesni spektakliai: S. I. Witkiewicziaus „Pragmatikai” (1981) ir „Motiejus Korbova ir Bellatrix” (1986), „Broliai Karamazovai” (1990, 1999, pagal F. Dostojevskį), Y. Rezos „Menas” (1997), „Meistras ir Margarita” (2002, pagal M. Bulgakovą), D. Loher „Klaros santykiai” (2003), „Zaratustra” (2004, pagal F. Nietzsche).
K. Lupa dažniausiai pats verčia ir adaptuoja tekstus spektakliams, kuria jiems scenografiją. Spektakliuose nagrinėjamos filosofinės, socialinės ir etinės problemos, žmogaus egzistencijos klausimai, būdinga universalūs sceniniai įvaizdžiai, daug reikšmės teikiama aktorių vaidybai.
Parašė knygų („Utopija ir jos gyventojai” / Utopia i jej mieszkańcy 1994, "Labirintas" 2001).
Apie Lietuvoje pastatytą spektaklį sukurtas dokumentinis filmas „Trikampiui pakilus: Krystianas Lupa stato „Didvyrių aikštę”” (2015, režisierius Mikas Žukauskas).
Mokiniai: G. Jarzyna, K. Warlikowskis.
2009 m. apdovanotas Europos teatro premija. 2015 m. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatė spektaklį „Didvyrių aikštė” pagal Thomo Bernhardo pjesę. Už šį spektaklį 2016 metais režisierius apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi.
2020 režisierius sugrįžo į Lietuvą, į Valstybinį jaunimo teatrą statyti spektaklio „Austerlicas” pagal W. G. Sebaldo romaną.