Vėliau Lukas Percevalis daug savo darbų pristatė Vokietijoje. 2005–2008 metais buvo Berlyno teatro „Schaubühne“ režisierius. 2010–2016 metais buvo vyriausiu režisieriumi Hamburgo „Thalia“ teatre; nuo 2018 m. savo darbus kuria ir pristato „NTGent“ teatre Belgijoje, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Luko Percevalio darbai pelnė daugybę apdovanojimų, tarp kurių – net du kartus gautas prestižinis Berlyno teatro apdovanojimas „Friedrich-Luft-Preis“ ir kiti tarptautiniai teatro apdovanojimai, daugiausia pelnyti teatro festivaliuose užsienyje.
Gruodžio 1 d. Artūro Areimos teatre su šiuo režisieriumi įvyks gana netradicinis susitikimas: Lukas Percevalis susirinkusiems ves jogos-meditacijos užsiėmimą, kurį lydės diskusija apie dvasingumą teatre. Šis susitikimas yra edukacinių renginių ciklo „Projekcija“ dalis – šių renginių metu bus pristatomi šiuolaikinio teatro vaizdo įrašai iš viso pasaulio. Režisierius Lukas Percevalis šio projekto metu taip pat pristatys ir savo spektaklį „Dėdė Vania“.
Plačiau paklaustas apie būsimą diskusijos temą ir poreikį kalbėtis apie dvasingumą teatre, režisierius dalinasi dar 2003 m. paties parašytu tekstu:
TEATRAS YRA RAŠYMAS ANT SMĖLIO
Tai žodžiai, kuriuos pirmą kartą išgirdau iš savo seno dramos mokytojo, kai man buvo 15 metų, ir visos karjeros metu jie man darėsi vis reikšmingesni ir patrauklesni. Jie atvėrė man akis į dvasingumą, kurį teikia teatras.
Žvelgiant tik iš faktinės perspektyvos, teatras iš tiesų yra ne daugiau, nei rašymas ant smėlio. Tie nedideli pinigai, kuriuos galima uždirbti teatre, yra greitai išleidžiami. Šlovė, kurios pradžioje daugelis siekia, greitai išnyksta ir yra lengvai užmirštama. Kalbant apie pjeses ir temas, apie kurias jos kalba – jos negeba pakeisti pasaulio ir žmonijos. Tiesą sakant, būtų galima teigti, kad teatras yra visiškai beprasmiškas užsiėmimas. Bet šiame suvokime taip pat glūdi ir klausimas apie 2500 metų beprasmiško teatro.
Kai augau ir brendau kaip aktorius ir vėliau – kaip teatro kūrėjas, visos mano iliuzijos ir patetiškos svajonės apie teatrą išsisklaidė. Supratau, kad beprasmiškas yra ne tik teatras, bet ir mano paties egzistencija: kad mano, taip vadinamas, identitetas, buvo pastatytas ant prasmės konstrukto, kuris galiausiai nuvedė prie didelio, neatsakomo klaustuko. Iš nieko į nieką, sako Lyras. Būtinybė pasirodyti scenoje ir neapykanta sau, kurią įdiegė katalikiškas ugdymas, vėlyvaisiais 1990-aisiais varė mane į didelę neviltį. Mano gyvenimas buvo beprasmiškas, bevertis, o teatras, kurį rinkausi taip aistringai, nesugebėjo suteikti džiaugsmo nei man, nei kam nors kitam. Depresija buvo labai gili.
Tačiau troškimas atrasti atsakymą buvo dar gilesnis. Pats to nesuprasdamas, buvau verčiamas ieškoti atidžiau, formuluoti savo klausimus tiksliau. Materialiai pamatuojamo teatro poveikio atmetimas, o taip pat ir kompulsyvaus troškimo tą poveikį sukurti, paleidimas, tapo tam tikru išsilaisvinimu. Iš tiesų, žvelgiant iš naudos, našumo perspektyvos, galima teigti, kad teatras yra absoliučiai beprasmiškas. Ir vis dėlto, žmogus visuomet ritualizavo savo poreikį teatrui tą prasmę suteikti: tie patys universalūs tekstai, klausiantys tų pačių klausimų apie gyvenimo ir žmogaus kančios prasmę vis dar žavi mus, nors dar nei vienas autorius ar dramaturgas nesugebėjo suformuluoti adekvataus atsakymo. Kadangi šis atsakymas glūdi už žmogiško supratimo ribų, mažai tikėtina, kad jis kada nors bus atrastas. Tad ar prasminga tęsti jo paiešką? Ar ši prasmės paieška ir yra tai, kas pirmiausia palaiko mus gyvus? Ar tai ir yra tai, kas suteikia teatro kūrėjui adrenaliną, kūrybinį pagreitį? Ar tai yra tai, kas traukia žiūrovus į teatrą? Be šio smalsumo neegzistuotų menas, religija, teatras, ir greičiausiai – grožis taip pat. Tad ar teatro prasmė nėra pati jos paieška? Nežinojimas, kuris nori žinoti, vedantis į suvokimą, kad tai, kuo tikėjai, nėra tai, kuo tai yra iš tiesų. Ir kad ir kas tai bebūtų, to neįmanoma apibrėžti. Šio tiesos troškimo priežastis nėra įrodoma, apčiuopiama, jos neįmanoma apibūdinti žodžiais. Viskas, ką tikrai žinome, pasireiškia savaime pačioje paieškoje. Vien faktas, kad teatras nesugeba suteikti atsakymo jokia forma, kad verčia kūrėją ir žiūrovą priimti tylą ir tuštumą ir nubloškia juos atgal į gyvenimą be jokio paaiškinimo, be jokios logikos ir moko juos pasitikėti pačia paieška visiškai tuščiomis rankomis, išryškėja kaip vienintelė beprasmybės prasmė. Būtent tai yra dvasinis kelias, kuriuo seka teatras, ir kuris veda link bet kokių koncepcijų, atsakymų ar vertinimo atsisakymo ir tylos priėmimo. Kelias į niekur. Tai juk dažnai yra Šekspyro pjesių centrinė tema: kelias, išklotas praradimais ir paleidimu, kuris baigiasi akis atveriančiu suvokimu, arba, jei norite, savirealizacija.
Kas šiame kelyje yra tokio išlaisvinančio ar padedančio suvokti save?
Supratimas, kad nėra atsakymo, išlaisvina nuo įsipareigojimo nuolat tą atsakymą turėti pasiruošus, ar bent jau būti skolingam atsakymą kitiems. Teatro kūrėjui tai suteikia laisvę kurti iš nežinančiojo pozicijos, pasitikėti intuicija, energija, ir svarbiausia – tuo, ką siūlo momentas ir žmonės aplink. Tai suteikia jam ir žmonėms šalia laisvę ieškoti, o atsakymas ir slypi pačiame ieškojime. Tai paieška, kuri yra varoma ne individualios atsakomybės, bet kolektyvinio proceso, išlaisvinto nuo tariamų įsitikinimų ir išankstinių nuostatų, pilno atvirumo ir nuostabos. Tokia paieška sukuria erdvę žvelgti į tai, kas yra, ir priimti viską su vaikišku nežinojimu. Tai suteikia aktoriui laisvę vaidinti ir reaguoti į tai, kas vyksta, o ne į tai, kas turėtų vykti, tai vaidybos stilius, kuris kyla iš pagarbos ir dėmesio kitam, gebėjimo pastebėti tarpusavio priklausomybę ir drąsos visiškai tam atsiduoti, neužsiverti kraštutiniame egoizme. Šis požiūris, ši vaidybos maniera siūlo laisvę, orą ir įkvėpimą, ir sukuria malonumą būti teatro scenoje, malonumą ir gyvenime, jei to norisi. Tai yra antroji depresijos pusė, poveikio ir sėkmės troškimo padarinys. Iš šio malonumo ir kolektyviškumo gimsta pasirodymai, kurie yra unikalūs būtent dėl šios neeilinės energetinės kokybės; pasirodymai, kurie vaizduoja pasaulį, kuris gali būti sukurtas tik šios konkrečios žmonių grupės, o ne konceptualaus, besikankinančio individo proto. Šių pasirodymų pagrindas yra pagarba ir koncentracija į bet ką, kas vyksta kitam, bendras fokusas, kuriuo dalijasi žiūrovai ir aktoriai. Tai neeilinė atsidavimo forma šiame plėšriame pasaulyje, kurianti ritualinę vienybę ir nebe-vienatvę tarp žiūrovų ir aktorių jų beprasmybės prasmės paieškoje; paguodos momentą bendroje kančioje ar juoke; suvokimą, kad nėra jokių atsakymų tokiam dideliam kiekiui beprasmiškos kančios ir smurto, tik supratimas ir galbūt – užuojautos akimirka.
Renginių ciklas „Projekcija“ yra skirtas jauniems teatro kūrėjams, studentams ir teatro žiūrovams, besidomintiems tarptautine teatro scena. Renginių metu žiūrovams pristatomi šiuolaikinių Europos ir pasaulio spektaklių vaizdo įrašai.