Šmaikščiame spektaklyje vaidmenis kuria tokios žinomos aktorės, kaip Ineta Stasiulytė, Gabija Jaraminaitė, Valda Bičkutė, Aušra Štukytė, Larisa Kalpokaitė, Justė Zinkevičiūtė, Jovita Balčiūnaitė bei Aurelija Tamulytė.
Spektaklis pastatytas pagal Lauros Shaine Cunningham pjesę „Žavios ir pavojingos“. L. Sh. Cunningham pristatoma kaip spalvinga asmenybė. Rašytoja, autorė bei žurnalistė, kuri yra išleidusi devynias knygas, parašiusi šešias Brodvėjaus pjeses bei turi savo skiltį „The New York Times“ dienraštyje. Be viso to, ji dėsto teatro pjesių rašymo discipliną Prinstono universitete.
Autorė anksčiau atskleidė, jog pjesės idėja kilo su suvokimu, jog dauguma šiuolaikinių spektaklių apie moteris yra gana klaidingi. „Parašiau šią pjesę galvodama apie savo drauges ir kitas tikras moteris. Pjesė atspindi moterų svajones ir patirtis. Tai jų sielų apnuoginimas, nusimetant visas kaukes ir fasadus“, – sakė L. Sh. Cunningham.
„Žavios ir pavojingos“ sulaukė didžiulės sėkmės Rytų Europoje. Autorė tiki, jog taip nutiko dėl to, kad pjesė leidžia pažvelgti į moterų gyvenimą realistiškesniu ir gilesniu požiūriu ir, žinoma, dėl to, jog spektaklis labai smagus – vyrams leidžia pasijusti tarsi mažomis musėmis ant sienos, kurios turi galimybę slapta išgirsti asmeninius moterų pokalbius.
Artėjant premjerai, aktorė Aurelija Tamulytė atskleidė, jog visos spektaklyje vaidinančios moterys puikiai sutaria ir sudaro puikią komandą: „Labai gerai be vyrų“, – juokėsi aktorė.
Žinoma moteris atskleidė, jog spektaklyje matomos situacijos iš tikrųjų labai artimos realybei: „Labai daug paralelių yra ir su mūsų asmeniniais gyvenimais, tiek daug sutapimų, kad vaidinant net nekantrauji pasakyti savo gyvenimo nuotrupą“, – juokėsi A. Tamulytė.
Režisierius Olegas Šapošnikovas papasakojo, jog dirbti su būriu moterų jam nebuvo taip lengva, kaip tikėjosi iš pradžių: „Paskutiniuose mano spektakliuose „Vyrų laiškai“, „Apie ką kalba vyrai“ ir „Testosteronas“ vaidino tik vyrai. Man tai buvo lengva ir įdomu. Maniau, kad su šiuo spektakliu irgi bus taip pat. Koks skirtumas: tik vyrai, ar tik moterys? Tačiau aš klydau. Pradžioje buvo lengva, nes moterys yra emocionalesnės ir aš maniau, kad šiam spektakliui tai yra labai gerai, tačiau šis spektaklis yra ne apie emocijas. Iš tiesų, jis labai rimtas, mes kalbame apie moterų gyvenimus ir problemas. Visos emocijos yra tiesiog antraplanės.“
Režisuojant spektaklį O. Šapošnikovas suprato, jog moterų ir vyrų mentalitetai yra visiškai skirtingi, o dar prisidėjo ir kitoks jo, kaip režisieriaus, suvokimas: „Aš, kaip režisierius, matau viską iš išorės, man svarbu, kad šis spektaklis patiktų ir vyrams, ir moterims. Didžiausia problema buvo aktorėms suprasti, ko norėjau kaip spektaklio režisierius. Dirbant su vyrais tai buvo lengva, mes supratome tuos pačius dalykus taip pat, o šiuo atveju, dirbant su moterimis, tai nebuvo taip paprasta.“
„Darbas su moterimis ir su vyrais nėra tas pats dalykas. Pavyzdžiui, dabar aš duodu šį interviu, o jūs rašysite kažkokį tekstą, kai šneku aš galvoju vieną dalyką, o jūs parašysite vis tiek šiek tiek kitaip. Taip pat nutinka ir su bet kokiu spektakliu. Aš nežinau, ko nori pjesės autorė, mano darbas yra interpretuoti jos idėjas, taigi aš laukiu kol ji pamatys spektaklį. Pirmą kartą gyvenime man teks susipažinti su spektaklio, kurį stačiau, autore. Aš šiek tiek jaudinuosi, tačiau manau, kad svarbiausia yra žiūrovų reakcija. Žiūrovai ir jų nuomonė yra svarbiausia dalis bet kuriame teatre pasaulyje. Autoriaus nuomonė apie mūsų darbą yra antras svarbus dalykas“, – mintis dėstė režisierius.
Paklaustas, ar jam svarbi ir reikšminga kritika, O. Šapošnikovas atsakė kuriantis tik žiūrovui: „Man įdomi tik žiūrovų nuomonė. Man, kaip režisieriui, žiūrovas yra labai svarbus, aš statau spektaklius ne sau, ne kritikams ir ne dievui ar kam kitam – tik žiūrovams. Galbūt, tai skamba kaip komercija, tačiau, manau, kad tai normalu“, – dėstė režisierius. – Žiūrovai ateina ir moka pinigus už bilietus, kad pamatytų spektaklį, o tas pats juk ir bet kurioje parduotuvėje: jei moki pinigus, tai nori kažką už juos gauti. Mes galime daryti ką tik norime ant scenos, jei žiūrovai gali ateiti nemokamai arba režisieriai yra tikrai labai garsūs. Pavyzdžiui, Lietuvoje tokie fantastiški režisieriai kaip O. Koršunovas ar E. Nekrošius turi teisę daryti ką tik nori. Bet visi kiti, sakykime, paprasti režisieriai to sau leisti negali.“