V. Katkus pasakoja apie filmo kūrimus užkulisius, magiškąjį realizmą ir savo ateities planus.
– Kai režisierius pats vaidina filme ir kartu vaidinti pasikviečia savo tėtį, pokalbį neišvengiamai pradedi klausimu: kiek „Uogos“ yra apie tave, kiek šis filmas yra asmeniškas?
– Jis yra asmeniškas, tačiau nesinorėjo, kad „Uogos“ būtų tik konkreti mano ir tėčio istorija. Norėjosi intymiomis, artimomis scenomis parodyti, jog kiekviena šeima turi tokių momentų.
– Tačiau vis tik nutarei pasitelkti ne profesionalius aktorius, o vaidinti drauge su savo tėčiu.
– Kai pradėjau rašyti scenarijų, rašiau iš dar asmeniškesnės perspektyvos. Atsirado visokių asmeninių detalių: kai kurios dingo, kai kurios keitėsi, kai kurios buvo įtrauktos vėliau – pavyzdžiui, garso įrašas, kurio mudu klausomės.
Jau tuomet pagalvojau, kad visas filmas tarsi parašytas labai konkretiems žmonėms, bet vis vien turėjome aktorių atranką su [kastingo režisierėm] Marija [Kavtaradze] ir Ugne [Šiaučiūnaite] – labai daug tarėmės, kaip čia kas bus. Galvojau, jog jei ieškosime kitų aktorių, labiausiai norėtųsi turėti tikrą tėčio ir sūnaus santykį. Tačiau tada supratau, kad jei pasirinksiu kitą tėtį ir sūnų, reiks kurti jų istoriją. Ir tai būtų įdomu: kiti išgyvenimai, kiti įrašai. Bet vis tik labai norėjau sukurti ir šitą filmą, kurį iš tiesų parašiau gan spontaniškai.
Dirbti su neprofesionaliais aktoriais yra viena, dirbti su savimi ir savo tėčiu – jau kas kita. Bet, man atrodo, tokiais atvejais dirbti su dviem žmonėmis, kurie yra labai artimi, jiems patiems labai padeda. Pavyzdžiui, broliai, kuriuos matome žuvų parduotuvėj – jie buvo mano klasiokai. Filmuojant jautėsi labai didelis vieni kitų palaikymas. Mes visi buvome viename lygmenyje, vieni kitus pažinojom iš labai seniai. Ir mes su tėčiu, ir mano klasiokai galėjo kaip įmanoma lengviau jaustis. Turbūt galiausiai dėl šios priežasties aktorių atranka buvo tokia.
– Lengvai sekėsi įkalbinti tėtį filmuotis?
– Mama labai padėjo (juokiasi). Pradžioj jis klausė, ar bus žodžių, sakė, neišmoks jų, tad gali pabūti masuotėj, o vaidmeniui reikia profesionalaus aktoriaus ir pan. Bet tada nusiunčiau scenarijų, pakalbėjom ir sutiko.
Nežinau, kiek jam patiko filmuotis – tikiuosi, kad nors ir jaudinosi, patiko. Bet žinau, kad jam tikrai labai patiko būti aikštelėje, žiūrėti, kaip kas dirba. Buvimas tarp žmonių padėjo sumažinti nedrąsumo jausmą, kadangi tarp dublių jis galėjo dėmesį nukreipti kitur.
– Tu ir pats buvai tiek režisierius, tiek aktorius – kaip pavyko žongliruoti šiomis rolėmis?
– Sunkiai (juokiasi). Sunkiausia buvo repeticijų metu. Su Ugne ir Marija darėm nemažai repeticijų-kastingų. Jos viską filmuodavo, tada aš peržiūrėdavau įrašus, pakalbėdavom. Tad jau per repeticijas aš atsižiūrėjau ir kaip įmanoma pripratau, jog tiek aš, tiek man artimi žmonės yra ekrane – filmavimo metu jau buvo kitoks stresas, dėl šito buvo prasinervinta dar iki tol.
Norėjosi, kad filmavimo metu komandoje būtų kaip įmanoma mažiau žmonių, ir kaip įmanoma daugiau žmonių, kuriuos pažįstu aš, kuriuos iš seniau pažįsta tėtis. Vien dėl savotiško nusiraminimo jausmo. Filmavom dvi su puse dienos: buvo svarbu, kad turėtume laiko filmavimo metu pabūti, jei reikia, kažką pakeisti, bet visiems nesiblaškyti. Man norėjosi, kad žmonės, dirbantys filmavimo metu, suprastų, kad jei jie konkrečiu metu nebus prie kameros ar monitoriaus, tai nereikš, kad jie nedirba darbo. Priešingai, tai kaip tik labai gerai.
– Anksčiau pats filmuodavai savo režisuotus filmus, dabar teko tai patikėti kitam operatoriui – Simonui Glinskiui. Tad kaip sekėsi nebūti operatoriumi?
– Gal dėl šito ilgiausiai galvojau: kokį žmogų pakviesti? Turėjau galvoje keletą variantų, bet pasiūliau Simui, nes jis man visada atrodė toks žmogus, kuris, jei nežinai išeities, tą išeitį suras – nesvarbu, ar tai operatorinio, ar techninė problema. Norėjosi, kad operatorius filmavimo metu būtų užtikrintas.
Žiūrėjom keletą konkrečių filmų – reference‘ų, kaip įsivaizduoju operatoriaus darbą. Tarp jų buvo Oliver Laxe „Ugnis ateis“, Miguelio Gomeso „Tūkstantis ir viena naktis“, Yanno Gonzalezo „Mes niekada nebebūsime vieni“, Virgil Vernier „Sophia Antipolis“, Piero Paolo Pasolinio „Sakalai ir žvirbliai“. Visi šie filmai yra labai skirtingi, ir, palyginus su „Uogomis“, irgi visiškai kitokie, bet juose man patiko tai, jog dėmesys skiriamas istorijai ir nuotaikai, o ne techniniams dalykams: šviesai, rakursams. Visi šie filmai minimaliomis sąlygomis puikiai prisitaiko prie situacijos. Kartu jie buvo filmuoti ant juostos, tai irgi buvo svarbu.
Simas filmus pradėjo žiūrėti techniškai, jis analizavo kadrus ir vizualinę pusę viską apskaičiuodamas. Buvo labai įdomu, nors tuo pačiu šiek tiek nuliūdau, kad benarpliojant filmus tas jausminis aspektas kažkur tarsi prapuola. Ir tuomet kyla klausimas – kaip padaryti, kad „Uogose“ būtų jausmas?
Pasiruošimo metu daug kalbėjomės. Nenorėjau turėti konkrečių kadruočių: keletą kartu nuvažiavom į sodą, į parduotuvę, pasižiūrėjome galimus rakursus, kada šviečia saulė ir pan. Man norėjosi filmuoti kaip įmanoma labiau chronologiškai ir prisitaikyti prie šviesos, oro sąlygų ir pagal tai derinti rakursus.
Čia buvo pirmas kartas, kai turėjau dirbti su operatoriumi, bandyti suprasti jį. Darbas su Simu man labai padėjo suprasti, kaip režisierius jaučiasi dirbdamas su operatoriumi, ir aš pats kaip operatorius daug išmokau: į ką kada atkreipti dėmesį, kada palaukti, kaip geriau nupasakoti savo matymą. Palaikėm vienas kitą šito proceso metu.
– Pakalbėkim apie filmo struktūrą, kuri nebūtinai įtelpa į tradicinės dramaturgijos rėmus: pradedant pirmuoju monologu, kuris tematiškai labai susijęs su filmu, bet siužetiškai turbūt tik punktyru, baigiant finalu, kur atsiranda ryškus nukrypimas nuo realybės.
– Neturėjau taisyklių, kokia turi būti struktūra. Norėjau, kad būtų dvi dalys, dvi skirtingos erdvės: viena dalis žuvų parduotuvėje per Europos Sąjungos šventę, kur daug žmonių, viskas intensyvu, o antra dalis – sode, kurioj pabūti norėjosi gal kiek ilgiau. Norėjau filmą gan drąsiai perskirsti.
– Man „Uogos“ labai susisiejo su tavo debiutiniu filmu „Kolektyviai sodai“. Ar tu pats apie šiuos du filmus galvoji kaip apie duetą?
– Ir taip, ir ne. Aišku, filmai turi daug bendro: abiejuose tėtis ir sūnus, ta pati lokacija ir pan. Bet tai nebuvo tikslas. Beje, galvojau, kad gal „Uogose“ net reiktų keisti lokaciją vien dėl to, kad čia jau filmavome, bet supratau, kad tai yra vieta, kur mano tėtis labai saugiai jaučiasi, čia jo sodas, todėl to taip ir nepadariau.
Nebūtina pažiūrėti „Kolektyvinių sodų“, kad suprastum „Uogas“. Nesistengiau specialiai šių filmų atskirti, bet kartu nenorėjau kurti įspūdžio, kad tai tarsi dvi dalys. Manau, ir Simas su savo matymu padėjo tai įgyvendinti.
– O realistiškumo audinio suardymu „Uogos“ pasirodė labai artimos tavo antrajam filmui „Miegamasis rajonas“. Kaip ir kodėl tavo kine atsirado nerealybės registras?
– „Kolektyviniuose soduose“ irgi buvo nerealybės detalių, jau norėjosi eiti link nukrypimo nuo realybės. „Miegamajame rajone“ to atsirado daugiau, „Uogose“ čia jis vėl kitoks.
Man labai įdomu maišyti: dokumentiką su vaidybiniu kinu, realybę su nerealybe. Visais nukrypimais nuo realybės noriu sustiprinti realybės jausmą. Man atrodo, kad gyvenime tokių nuokrypių, nušokimų nuo realybės patiriam žiauriai daug. Tik ne vizualiai, o jausmiškai. Todėl visuose filmuose norėjosi, kad tie nukrypimai visų pirma irgi būtų daugiau jausminiai.
– Ar gali papasakoti ir apie savo ilgo metro projektą „Svečias“, kuris buvo įvertintas Kanuose – laimėjo „Next Step“ apdovanojimą Kanų festivalio „Kritikų savaitės“ programoje? Apie ką bus šis filmas ir kiek jis bus artimas tam, ką jau matėme tavo trumpametražiuose filmuose?
– Kuriant „Uogas“ jau galvojau apie būsimą projektą, dar nežinodamas konkretaus scenarijaus, ir supratau, kad norėsis, jog jame būtų magiškojo realizmo, pavadinkime taip. Dėl to ir „Uogose“ norėjosi bandyti drąsiau jį rodyti, kad tai taptų tarsi pamoka būsimam filmui. Tad sąsaja bus tokia. Bet, manau, kitam filme nevaidins nei tėtis, nei aš (juokiasi). Ir veiksmas turbūt vyks mieste.
Tiesa, dėl to magiškojo realizmo. Gruodžio mėnesį buvo „Next Step“ dirbtuvės. „Svečio“ scenarijų rašėm kartu su Marija Kavtaradze. Sugalvojom formą ir vis minėjom magiškąjį realizmą. Nuvažiavau į tas dirbtuves, pasakoju aš apie savo filmą ir man sako: čia nėra magiškasis realizmas, čia fantazija. Sakau, tikrai ne fantazija. Nes man „fantazija“, o ypatingai angliškas žodis „fantasy“, asocijuojasi su „Hariu Poteriu“ ar „Žvaigždžių karais“. Man vis tik atrodo, kad tai gali būti „magiškasis realizmas“, nors gal tai ir nėra teisingas terminas, nežinau. Man patiko tavo pasakymas „nukrypimas nuo realybės“. Tai apie tuos nukrypimus filmas ir bus: žmonių nukrypimus ir vizualinius nukrypimus.
Interviu su režisieriumi Vytautu Katkumi inicijavo lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.