2021 sausio 20 d.
Šiandien, sausio 20-ąją, savo 69-ąjį gimtadienį mini vienas žinomiausių Lietuvos teatro režisierių Rimas Tuminas. Jis pats sako sukakčių nesureikšminantis, bet džiaugiasi šventę kuriančia žiema, ir tikina, kad jam dabar leidžiant laiką savo sodyboje veiklos tikrai netrūksta – tenka spėti ne tik nuotoliniu būdu teatro reikalais rūpintis, bet ir malkų sukapoti ar sniegą nukasti. Ir ateities planų ar tikslų šia šventine proga nedėlioja – šypsosi ir pasakoja į viską žiūrintis paprasčiau: „Nieko neužsibrėžiau, noriu tik atitolinti tą besirutuliojantį gyvenimą. Jei jis rieda ir neįmanoma sustabdyti, gal ir nereikia, bet kad jis riedėtų į nuokalnę dar ilgai ilgai. Vadinasi, reikia dabar būti, kol dar yra jėgų įkopti į aukštesnį kalną, kad tas riedėjimas žemyn pataptų ilgas ir lengvas“.
Gyvenimas net karantine bėga dar greičiau
Laidoje „ARTimai“ viešėjęs R. Tuminas pasakojo gimęs tikrą žiemišką dieną, panašią į tokią, kokias dabar turime Lietuvoje – kaime viskas buvo užpustyta, iki Užvenčio nuvažiuoti būtų buvę sudėtinga, tad priėmėja gimdymą priėmė tiesiog namuose. Režisierius prisipažino visada laukiantis to speigo ir tokios žiemos, kokia tada buvusi. „Aš visada tuo didžiuodavausi, kad esu ne ligoninėje, o troboje gimęs“, – šypsojosi jis.
O dabar, karantiną leidžiant sodyboje, jam niekada nepritrūksta veiklos – tai reikia malkomis pasirūpinti, tai sniegą nukasti, ar tiesiog pasimėgauti aplinkos grožiu pasivaikščiojant.
„Gyvenimas, sakyčiau, net ne eina, o ritasi – viskas gyvenime labai greitai darosi. Keista, kad nesustabdo karantinas, o mūsų gyvenimas įgauna pagreitį. Nors ir sėdime uždaryti, bet jausmas, kad lekiame daug greičiau negu įprastai“, – stebėjosi jis.
Kurį laiką R. Tuminas buvo sąmoningai atsitraukęs nuo teatro aktualijų, norėjo pažiūrėti į visą situaciją iš šalies, bet ilgai be veiklos neištvėrė. „Dabar žaidžiu kaip Gordonas Kregas su lėlytėmis, su piešinukais, su vizualiniais sprendimais, su teksto analize, ir studijuoju Miltinį“, – pasakojo režiserius.
Jo mintyse sukasi ir lapkritį laukiantis Maskvos J. Vachtangovo teatro šimtmetis bei su jo minėjimu susiję darbai, ir Vilniaus mažojo teatro repertuaro atnaujinimas. Tenka galvoti ir ką daryti su spektakliais, kuriuose vaidino šviesaus atminimo Gediminas Girdvainis – R. Tuminas išduoda, kad teatras jau rado jam pamainą, nors kartais tai padaryti būna itin nelengva.
„Tiek dabar Girvainiui, tiek Grigoliui (aktorius Vytautas Grigolis, miręs 2006 m. – red. pastaba) išėjus, mes keletą kartų buvome susirinkę, galvodami apie atnaujinimą, apie įvedimą, kas galėtų pakeisti. Keletą kartų susirinkdavome, patylėdavome ir išsiskirstydavome, suprasdami, kad neįmanoma pakeisti ir atsisveikinome su spektakliu“, – pasakojo režisierius, vildamasis, kad šiuo atveju rasta pamaina Girvainiui bus tinkama ir garbinga, ir taip gerais prisiminimais bus pratęstas spektaklių gyvenimas.
Susitikimas su aktoriais – visada malonus mūšis
Pats sau kritikos režisierius negaili. „Kiekvieną kartą išleidus spektaklį, ar po kiekvieno interviu, apgailestauju, kad ne tą, ne taip pasakiau, reikėjo dar ir tai paminėti, ir tai praleidau, ir atrodau labai neįdomus, negražus sau, kiekvieną kartą pergyvenu, kol apsiraminu, susitaikau, kad gal toks ir esu neįdomus sau ir kitiems“, – kalbėjo jis, prisipažindamas, kad tokios situacijos būna labai varginančios.
Visgi darbas su aktoriais jam – visada malonus. Tiek su tais, kuriuos pažįsta kone visą gyvenimą, tiek su jaunąja karta.
„Daugelį metų mes kartu gyvenome, tad natūralu, kad išsiskirstėme, išėjome – toks teatro gyvenimas, jis nuolat turi kisti. Taip, kaip aktoriai laukia naujų režisierių ir manęs dar pasiilgsta, ir man, žinoma, norisi būti įdomiu kitiems, jauniems, stebinti juos – čia dar tokie likusio gyvenimo malonumai laukia: pasigėrėti savimi, savo išmone, savo patirtimi, tokiu bravūrišku gyvenimo būdu“, – juokėsi jis.
„Tad, nors juokauju, bet, žinoma, knieti dominti – kol tu esi įdomus ir reikalingas, tol gyveni. O pasiruošimas ar susitikimas su jaunais ar naujais aktoriais man visada malonus, malonus būna su jais mūšis, malonūs ginčai – vien dėl to, kad žinau, kad visada žinau, kad nugalėsiu, įkalbėsiu, pavergsiu, ar įtikinsiu. Na, tokia režisieriaus profesija – įtikinti, apgauti. Arba priversti“, – šypsojosi jis.
Spektaklių personažai, tapę draugais
R. Tuminas sako savo profesijos nesureikšminantis ir žiūrintis į ją tiesiog kaip į amatą. „Niekada nevadinau ir turbūt nevadinsiu savo darbų kūryba. Mano kūryba... Ne. Mano spektakliai, mano darbas. Aš einu į teatrą dirbti, improvizuoti, atskleisti pasaulius – tai panašu į laboratoriją, kai tyrinėjame reiškinius, gyvenimus, žmonių charakterius, ydas, epochas. Labai įdomu“, – pasakojo jis.
O spektaklių personažus jis vadina savo draugais. „Visi tie personažai tapo mano draugais, su kuriais susipažinau geroje literatūroje, juos pažinau, jiems suteikiau laisvę grįžti iš užmaršties, išlįsti į sceninę šviesą, ir duoti jiems išgyventi tai, ko jie neišgyveno, išmylėti, ko neišmylėjo, ilgėtis, džiaugtis, kuo jie nespėjo pasidžiaugti – jie yra mano draugai ir liks visada“, – kalbėjo režisierius, pridurdamas, kad gyvenime daug draugų neturi, bet galbūt, svarstė, kitaip ir neturi būti.
Kalbėdamas apie šiuolaikinį teatrą R. Tuminas sako esantis įsitikinęs, kad jame svarbiausia – mąstymas, o ne video ekranai, instaliacijos ar kitokios technologinės priemonės: „Aš jų nenaudoju ir nenaudosiu. Ne todėl, kad aš konservatyvus – ne. Stebuklas yra tame, toje juodoje dėžutėje, toje sceninėje erdvėje, kur nereikia jokių techninių mechaninių. Stebuklas yra pats aktorius – jis sprogdina, jis kuria vaizdinius, jis įtikinėja, o aš juo patikiu“.
Laukia kitokio teatro
Nors dėl karantino uždarius teatrus kai kurie aktoriai viešai nuogąstavo, kad, kaip ir sportininkai, gali prarasti formą, R. Tuminas mano, kad toks palyginimas šiuo atveju netinka – juk viskas vyksta aktoriaus galvoje ir svarbiausia – žadinti vaizduotę.
„Darbas vyksta – jis negali sustoti. Nebūtina tai išlieti sceninėje kalboje, su žiūrovais, spektakliu – nematau čia didelės problemos ir nesureikšminu šitos pauzės. Bet mes grįšime visai kitokie ir kitoks teatras bus reikalingas. Jis jau reikalavo permainų, prašėsi būti keičiamas, prašė, pažiūrėkite į mane kitaip, padėkite man, kad aš galėčiau pasikliauti ir matyti, kaip teatras, aktoriai kovoja už minties skaidrumą, aiškumą, už mintį, už veiksmą, už žmogų su jo bėdomis, su jo istorija. Papasakoti istoriją – tai yra nugalėti“, – kalbėjo režisierius, pabrėždamas, kad tam būtina žengti su gera literatūra.
„Deja, šiandien tai daroma, bet aš įsitikinęs, kad ateityje teatre to nebus, kad bet koks režisierius ar aktorius ateina ir nori save išreikšti. Tai aš ir klausiu: ar kas prašė tavęs išreikšti save? Išreišk namuose ar kur kitur, bet ne tokioje erdvėje kaip teatras. Išreikšti reikia kitą – per trečią akį, per dangų išreikšti reikia. Tada surasi save, pažinsi, ir pamilsi, jei nemylėjai“, – dėstė R. Tuminas.
Visą pokalbį žiūrėkite Delfi TV laidoje „ARTimai“.