Blogai, kad Cvirka buvo vienas talentingiausių lietuvių rašytojų, bet gerai, kad jis turėjo bjaurių biografijos dėmių – buvo vienas iš dvidešimties įgaliotinių, kuriems pavesta SSRS Aukščiausiajai Tarybai perduoti Deklaraciją dėl Lietuvos įstojimo į Sovietų Sąjungą. Poetiškai kalbant – parvežti Stalino saulę. Negana to, keletą metų po karo, iki pat neaiškios savo mirties, jis dar spėjo pabūti Rašytojų sąjungos pirmininku, paskelbė jam pateiktą „trefnų“ rašytojų sąrašą, pasirašė dokumentą, kad jie pašalinami iš garbingų plunksnos brolių gretų. Žodžiu, pasmerkti Cvirką yra už ką, tiesiog reikia tinkamai apipavidalinti. Neabejotinai tą užduotį geriausia patikėti tiems, kuriuos, perfrazuojant Leniną, galima vadinti naudingais patriotais.
Procedūra seniausiai nustatyta ir išbandyta. Vyresnieji pamena gilų sovietmetį, kai spaudoje pasirodydavo kolektyviniai darbo žmonių laiškai, smerkiantys, pavyzdžiui, Solženicyną. Tai būdavo signalas pradėti atvirą persekiojimą, šiuo atveju „griovimą“. Sakoma, iniciatyva nukelti paminklą kilo Vilniaus jėzuitų gimnazijos moksleiviams, kurie savivaldybės Atminties kultūros darbo grupei iškėlė klausimą, kodėl sostinėje vis dar stovi paminklai ir ženklai „politiniams veikėjams, kurie išdavė Lietuvą“, – Petrui Cvirkai ir Salomėjai Nėriai.
Sunku patikėti, bet gal moksleiviai nė nežino, kad šie „politiniai veikėjai“ buvo dar ir talentingi rašytojai? O prieš reikalaujant paminklą nukelti, gal vertėjo pasikviesti kad ir Gasparą Aleksą, rašytoją, Cvirkos gyvenimo ir kūrybos tyrinėtoją? Išgirdus pasakojimą apie visas aplinkybes, nuvedusias tokiu keliu, ir kainą, kuri už tai sumokėta, būtų gera proga pamąstyti, kaip elgčiausi pats, susiklosčius panašioms aplinkybėms. Šiltai sėdint, lengva kitus smerkti.
Bet, kaip sakė Vilniaus miesto tarybos narė, Kultūros ir švietimo komiteto pirmininkė Paulė Kuzmickienė, Atminties kultūros darbo grupė sutarusi apie Cvirką kaip apie rašytoją nekalbėti, nes tas paminklas jam pastatytas ne kaip rašytojui. (Vargu, ar verta ginčytis, bet į Maskvą vyko dvidešimt delegacijos narių, o paminklai pastatyti, ko gero, tik rašytojams.) Matant, kaip tokį subtilų, atsakingą ir daugiabriaunį klausimą sprendžia Vilniaus savivaldybės Atminties kultūros darbo grupė prie Kultūros ir švietimo komiteto, ima atrodyti, kad klausimas išspręstas jau be jos, įrašytas į koalicijos sutartį, ko gi dar reikia? Jei jau nuspręsta apie Cvirką kaip rašytoją nekalbėti, tai merui nėra ko atsakinėti ir į Rašytojų sąjungos laišką. Kultūros ministerijos, Kultūros paveldo departamento, Restauratorių sąjungos, kitų kultūrinių organizacijų nuomonė irgi neverta dėmesio.
Vis dėlto šia tema kalbėta – liepos 17 d. Rašytojų sąjungoje įvyko gana aistringas pašnekesys. P. Kuzmickienė apgailestavo, kad ji vienintelė iš vienuolikos pakviestų kalbėtojų atstovavo pozicijai, kad paminklas turi būti nukeltas. Man atrodo, natūralu – juk susirinko raštingi žmonės, o griovimo šalininkų tarp tokių visada nedaug.
Šis skveras su paminklu neabejotinai turi išliekamąją vertę kaip paveldo objektas. Pagal savo metą modernus, stilingai ir harmoningai suprojektuotas, yra iš gerų medžiagų, gerai įrengtas. Dėl paties paminklo galima pasakyti, kad jis iš toliau gerai atrodo, kokių nors akivaizdžių sovietinių ženklų neturi. Nei Algirdas Paleckis, dabar sėdintis cypėje, nei kokie kiti panašaus plauko veikėjai ten mitingų nerengė ir nerengs, neprašys Cvirkos, kad važiuotų pas Putiną „gerinti santykių“.
Visokie siūlymai paminklą kaip nors „interpretuoti“ – skulptūrą nukelti ir pastatyti šalia arba parversti – yra tokie pat nevykę, kaip ir kadaise siūlyti projektai Žaliojo tilto skulptūras sukišti į narvus, kaip nors nudažyti ir pan. Nes tai būtų patyčios, o jos labiau žemina tą, kuris tyčiojasi, negu tą, iš kurio tyčiojamasi. Grūto parkas irgi yra tam tikra patyčių forma, ypač todėl, kad skausmingą Lietuvos istoriją kai kas pavertė versliuku.
Pats griovimas irgi destruktyvus veiksmas. „Joks griovimas niekam neduoda naudos, išskyrus tuos, kurie juo verčiasi“, – XVIII a. teigė anglų paveldosaugos pradininkai.
Tarkime, Cvirkos paminklas bus nukeltas. Tolesnius įvykius puikiausiai galima įsivaizduoti iš p. Kuzmickienės samprotavimų, girdi, „išgydytame“ (t. y. be paminklo) skvere miestas įrengs kūrybines erdves po atviru dangumi jauniesiems menininkams, pasės „cukrinių avinėlių“ pievą. Kūrybinės industrijos su savo instaliacijomis, legendinių „žvaigždžių“ pasirodymais šią vietą ūmai „prikeltų naujam gyvenimui“. Lengva įsivaizduoti, su kokiu užsidegimu būtų surengtas akmenų ridenimo performansas, tikrai įspūdingesnis, negu vienos mergelės vargai, ridenant akmenis nuo MO muziejaus laiptų. Po keleto metų skveras atrodys nudrengtas, reikės jį tvarkyti, o pinigų lyg tyčia trūksta. Štai tada pasirodys Jo Didenybė Investuotojas.
O ką apie statybas paveldo apsaugos zonoje mano Vilniaus meras Šimašius, iki šiol labiausiai pagarsėjęs tuo, kad nukėlė Žaliojo tilto skulptūras? „Architektūra turi būti Vilniaus įvairi, už ką jisai yra įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą, už gyvą urbanistinę struktūrą, kur persidengia įvairūs stiliai“, – sakė meras Žinių radijui 2019 m. liepos 19 d.
Negalima nesutikti – prašmatnūs apartamentai tokioje vietoje tikrai perdengtų istorinio miesto centro vaizdą. Tik ar nereikėtų p. Šimašiui priminti, kad senamiestį su prieigomis ir panorama UNESCO saugo dėl to, kad tai unikalus paveldas, o ne dėl kažkokios gyvos urbanistinės struktūros? Ar tik ne dėl tos gyvos urbanistinės struktūros sustabdyta ICOMOS Lietuvos nacionalinio komiteto licencija, t. y. Lietuva išmesta iš šios įtakingiausios tarptautinės nevyriausybinės organizacijos, kuri yra Jungtinių Tautų UNESCO oficiali ekspertė kultūros ir gamtos paveldo apsaugos, konservavimo, restauravimo ir panaudojimo klausimais. Beje, dėl brutalių monstrų dešiniajame Neries krante, užgriozdinusių istorinę panoramą, dėl ciniškų Misionierių sodų ir panašių persidengimų jau ne juokais svarstoma, ar ne laikas išbraukti Vilnių iš UNESCO sąrašo.
Iš pradžių, kol derinami projektai, skveras galėtų būti „gydomas“, pastatant kelis kioskelius, gal net nedidelį prekybos centrą, pavadintą „Cukriniai avinėliai“. Tačiau tai neprestižiška, ilgai tokių niekų tokioje vietoje nelaikysi. Reikės statyti gal apartamentus, gal verslo centrą, gal viešbutį, o gal viską kartu. Paskelbtas dviejų–trijų aukštų, dėl statybininkų išsiblaškymo netyčia išaugs iki penkių. Stambų mūrą vadinti „Cukriniais avinėliais“ kažkaip per smulku. Gal geriau bus „Žemė maitintoja“? Bet šis pavadinimas labiau pritiktų panašiam kompleksui, kuris bus įrengiamas Gedimino prospekte, buvusiuose Žemės ūkio ministerijos rūmuose, šią sėkmingai išnešdinus į Kauną.
Aure! Štai tinkamas pavadinimas būsimajam naujam daugiafunkciniam centrui, išaugsiančiam vietoj buvusio Petro Cvirkos skvero, – „Frank Kruk“!