„Pripažįstu, kad eidamas duoti šio interviu padariau didelę klaidą. Žinau, kad jis yra gudrus lapinas. Bet tikrai netikėjau, kad šitaip pasielgs. Vėliau keletą dienų jaučiausi taip, lyg būčiau prisilietęs prie kažko šlykštaus. Jau paprašiau pirmo kanalo pateikti pilną šito įrašo versiją, nes pamačiau ir supratau, kad čia yra taip meistriškai padaryta... Taip meistriškai to seno lapino pasinaudota technologijomis. Čia yra gryna provokacija, skirta teatro šimtmečiui, jubiliejui. Ir mane nori pateikti Lietuvai tokiu būdu – štai jūsų, Lietuvos sūnelis. Štai ką jis galvoja ir kaip kalba. Niekas neneigia aukų, žmonių, eilinių žmonelių, milijonų žuvusiųjų. Aš lenkiu galvą prieš bet kurį žuvusįjį: vokietį, anglą, prancūzą, amerikietį. Į tikrą mėsmalę patekę žmonės. Dėl prakeiktų politikų per okupaciją vykdytų pasaulio dalybų Lietuva išgyveno siaubingus reiškinius, daug kentėjo ir Latvija, ir Estija. Jeigu būtų suprasta, kad aš mąstau ir manau kitaip, tai jau būčiau nebe aš. Manau, mes visi suvokiame, suprantame, kad buvo ir okupacija, ir holokaustas. Taigi, tai buvo provokacija.
Jau kreipiausi į pirmą kanalą dėl paneigimo, pilno interviu teksto ir vaizdo įrašo, bet atsakymo dar negavau ir kažin ar sulauksiu. Noriu visiems pranešti, kad visa tai yra nesąmonė ir bandymas mane pakišti, šitaip mane pateikiant Lietuvai. Jeigu lietuviai patikės Pozneriu – juk patikėjusieji turėtų mane bausti – jis bus pasiekęs savo tikslą. O kitas Poznerio ir jo bendražygių žingsnis būtų toks: jie taptų mano „gelbėtojais“, tuoj pat man pasiūlytų Rusijos pilietybę. Kadangi jau esu paskelbęs, kad „Karas ir taika“ – paskutinis mano darbas Vachtangovo teatre, tai visokie niekšeliai triumfuodami džiaugiasi, kad išeinantį galima ir išspirti.
Paviešintame įraše viskas pateikta taip, tarsi režimo aš nelaikyčiau okupacija, nors kalbėjau apie savo tėvo laikus, ir ne apie režimą, o apie rusus kaip tautą. Šiame įraše taip pat nėra Poznerio klausimo apie tai, ar dabar Lietuvoje mes puolame rusus ir vadiname juos okupantais, ar į Lietuvą atvykusiam rusui būtų saugu. Rimtu veidu man pasakojo, kaip jis prieš pusmetį girdėjęs, kad rusams Lietuvoj pjaustomos galvos. Ten negalima važiuoti. Aišku, jis vykdė savo misiją. Net bandė mane priskirti žydšaudžiams. Jis pats yra žydas ir žino apie Kelmės, Rainių apylinkėse vykdytus žiaurius susidorojimus su žydais. Į tai įvėlė ir mano tėvą. Pasijutau įkliuvęs į kažkokias pinkles, iš kurių negaliu ištrūkti. Pasijutau tikrai blogai. Aš ir taip blogai jaučiuosi, esu ligų apspiestas, bet tai buvo blogiau už bet kokią ligą.
Atsimenu, kai buvau pakviestas į J. Miltinio gimtadienį paskutiniais jo gyvenimo metais. Jis žiūrėjo mano spektaklius, naktis praleisdavome šnekėdamiesi. Labai skaudžiai išgyvenau spaudoje perskaitęs, kaip, sakyčiau, buvo spardomas Miltinis. Kaip pasakėčioje, kur sergantį liūtą jau ir asilas spardo, žinodamas, kad šis nebegali nei atsakyti, nei apsiginti. Ir mūsų garbieji kritikai tai darė. Triumfuodami, su pasigardžiavimu. Tai buvo ta išdavystė, ta žemo žmogaus instinkto apraiška – noras pademonstruoti savo reikšmingumą. Todėl dažnai miniu, kad yra penki režisieriai, dešimt pasaulinių rašytojų, apibrėžusių, kas yra teatras ir jo misija. Nieko daugiau nereikia, tik pasižiūrėkit ir dirbkite. Vykdykite amžinus tų genijų nuostatus. Kaip rašė A. Puškinas, nekultūringumas, niekšybė ir apgaulė labai šliejasi prie mūsų gyvenimo, ypač prie kūrėjų. Šios blogybės bijo praeities ir į ją nesikiša, jos mėgsta šviežią šios dienos maistą. Ir, kai mes pasiduodame tai velniavai, tada ir prasideda melas ir apgaulė“.