Tai knyga pasiilgusiems stipraus, paveikaus ir gryno poetinio žodžio. Būtent dėl to L. Jakimavičiaus tekstai neretai lyginami su jo poetinį balsą tikrai formavusių klasikų – Marcelijaus Martinaičio, Jono Strielkūno ar Sigito Gedos – kūryba.
„Per poeziją žmogus susitaiko ir sutaria su pasauliu“, – taip kūrybą yra apibūdinęs pats L. Jakimavičius, kurio ką tik pasirodžiusią rinktinę „Dar pabūsiu“ vartome su sudarytojais S. Kanovičiumi ir V. Gasiliūnu.
– Sergejau, kaip kilo mintis išleisti L. Jakimavičiaus rinktinę ir taip prisiminti bičiulį? Juk šiandien poezija tikriausiai lieka grupės literatūros gurmanų reikalu.
– Tokia mintis kilo išlydint Liudviką į paskutinę kelionę. Ne tik todėl, kad esu jo bičiulis ar kad studijų metais jis buvo mano poetinių bandymų krikštatėvis. Nuoširdžiai manau, kad Liudvikas – vienas savičiausių mūsų kartos poetų, tad jo kūryba neturėtų būti pamiršta ar tapti keliomis skurdžiomis eilutėmis akademiniuose straipsniuose ar enciklopedijose. Labai noriu, kad Liudviko poetinis balsas būtų girdimas ir jam išėjus.
Poeziją visada skaitė tie, kas ją vertino. Galbūt tokių žmonių gerokai sumažėjo, bet gera poezija dėl to nenukentėjo. Dažnai pastebiu, kai kas nors ima cituoti kokį nors mus palikusį rašytoją, visi atsidūsta ir su savotišku ilgesiu ištaria: „šiandien, deja, taip niekas neberašo“. Liudviko poezija būtent tokia.
– Virginijau, turbūt nėra taip paprasta (o gal kaip tik) sudarinėti bičiulio knygą po jo mirties. Kas jums buvo svarbiausia, renkant tekstus į rinktinę „Dar pabūsiu“?
– Geriau, daug geriau būtų buvę, jei nebūtų reikėję sudarinėti šios rinktinės, jei pats Liudvikas būtų galėjęs ją parengti. Bet yra, kaip yra. Paprasta ar nepaprasta – net nežinau. Jautiesi atsakingas – taip, bet ta atsakomybė gali nebent slėgti, o padėti – niekaip. Tiesiog skaitai ir sprendi – šitas eilėraštis, tavo supratimu, stiprus, veikia tave, vadinasi, vertas dėti į rinktinę, o šitas – mmmm, nelabai. Atspirties taškas labai paprastas – tavo supratimas, koks eilėraštis geras (žodyne užfiksuotos net devynios šio būdvardžio reikšmės). Be to, galima įtarti, kad autoriaus ir abiejų jo pomirtinės eilėraščių rinktinės sudarytojų poetiniai skoniai, atsargiai tariant, buvo panašūs.
– L. Jakimavičiaus poetinis pasaulis labai trapus, bet kartu jame taip gražiai „veikia“, atrodytų, visai nepoetiški žmonės ir daiktai – dispečerė, geodezininkas ar kranai. Skaitytojai jo kūrybą neretai lygina su M. Martinaičio ar J. Strielkūno tekstais – aukščiausios prabos poezija. „Dar pabūsiu“ – tiems skaitytojams, kurie tarp įvairių šiuolaikinių eksperimentų ieško gryno, stipraus ir paveikaus žodžio. Sergejau, o kas jums pirmiausia ateina į galvą mąstant apie L. Jakimavičiaus kūrybinį kelią?
– Liudvikas man, visų pirma, poetas su netikėtais lyriniais herojais, atrodytų, visiškai nepoetiškose situacijose. Iš to ir kyla savitos, ties absurdo riba balansuojančios, tik Liudvikui būdingos metaforos ar jo mėgstamas atvirkštinio veidrodžio efektas, kai žmogus gali žiūrėti į veidrodį, o matyti paukštį ar atvirkščiai. Be jūsų minėtų poetų, manau, kad didesnės įtakos Liudvikui gal turėjo Sigito Gedos poetinis kalbėjimas. Jūs labai tiksliai pastebėjote dar vieną Liudviko poezijos bruožą – akimirkos ir žmogaus trapumą. Jis nemokėjo „kepti“ eilėraščių – sumeluotas žodis priklauso kitam žanrui, Liudviko žodis buvo išjaustas ir išgyventas.
– Tikriausiai darbas prie rinktinės pažadino ir įvairių prisiminimų, istorijų. Liudvikas – bendrakursis, bendražygis, bičiulis, kas pirmiausia iškyla atminty?
– Sergejus. Nuostabaus gerumo, nepakartojamo humoro jausmo, naivaus vaikiško patiklumo, meluoti nemokėjęs ir Lietuvą nepaprastai mylėjęs puikus poetas bei bičiulis. Visi mano su juo susiję atsiminimai, galėtų tai paliudyti. Geriau skaityti ne mano prisimenamas istorijas, geriau skaitykime Liudviko poeziją, leiskime jam dar pabūti su mumis.
– Virginijus. Vėl skaitant Liudviko eilėraščius, nežinau kodėl, galvoje slampinėjo Dočys iš Alksnynų Ž. Šiuo slapyvardžiu Liudvikas pasirašydavo humoristinius kūrinėlius. Šiaip gan reta, kad tokie pat paveikūs būtų ir rimti, ir nerimti to paties žmogaus rašyti tekstai. Tarkim, ir absurdo poetika grįstos „Gaisrininkų legendos“, ir gerklę suspaudžiantys mirusių rašytojų nekrologai. Liudvikui tikrai gerai sekėsi valdyti įvairius kalbėjimo būdus – poetinį, humoristinį, eseistinį, publicistinį. Nebuvo jie gryni, šiek tiek maišyti, bet tai tik į sveikatą. Gyvybingesni tokie tekstai. Ir dar. Regis, apsisprendžiau, kuris Liudviko eilėraštis man labiausiai labiausiai. Be pavadinimo.
Tos mažos stotelės,
kuriose traukiniai nesustoja,
pačios gražiausios,
kaip ir tos moterytės,
stovinčios paryčio migloje –
geltona lazdele
palydinčios tolin
nubildančius
mūsų gyvenimus.
