Rinktiniai Leonido Donskio tekstai sugulė į knygą: ne tik nepaseno, bet tapo pranašiškais

Trečiadienį, gruodžio 7 d., MO muziejuje pristatyta šviesaus atminimo filosofo prof. Leonido Donskio vėlyvųjų tekstų knyga „Man skauda“, kuri išleista praėjus šešeriems metams po autoriaus mirties. Šiemet L. Donskiui būtų sukakę šešiasdešimt, tad knygą būtų galima pavadinti progine. Visgi, labiausiai „supurtantis“ literatūros tyrinėtojų pastebėjimas, kad šie filosofo tekstai ne tik mokantys išminties, tolerancijos, bet galbūt yra net ir pranašiški.

Pabandė paieškoti intelektinės L. Donskio lobio skrynios

Renginyje dalyvavusi L. Donskio bičiulė, knygos sudarytoja žurnalistė, visuomenininkė Birutė Garbaravičienė, paklausta, kaip gimė ši knyga, sakė, kad po filosofo mirties buvo atsivėrusi tuštuma, tad norėjosi palikti rašytinį atminimą. „Nepaprastai daug aktualių dalykų, kurie nepaseno per tuos šešerius metus“, – pažymėjo ji.

Nors L. Donskio tekstai viešojoje erdvėje yra prieinami, juos galima atrasti, bet B. Garbaravičienė sakėsi buvusi šalininkė minties, kad juos reikėtų sudėti į knygą.

„Sudarymo principas? Pabandžiau paieškoti intelektinės lobio skrynios per L. Donskio jautrumo žemėlapį, kas jam skauda. Iš to ir pavadinimas, – supranti, kad skauda tie patys dalykai. Leonido tekstuose – ir aktualija, ir socialinis rūpestis. Suskirstyti temomis – čia apie politiką, čia apie kultūrą, – neįmanoma. Taip ir susidėliojo ši knyga, išvydo dienos šviesą. Verta įsiskaityti į Egidijaus Aleksandravičiaus pratarmę – tai tarsi kelrodė. O L. Donskio esė yra pranašiškų dalykų, galinčių padėti atsakyti į tam tikrus klausimus“, – kalbėjo B. Garbaravičienė.

Skaitant tekstus nueina šiurpas

Knygos sudarytojos mintims pritarė pokalbį moderavęs literatūros apžvalgininkas Audrius Ožalas. L. Donskio analizuotos temos, anot jo, „persikloja“.

„Daugiabriaunė asmenybė, plačios erudicijos žmogus, viename tekste galima užgriebti šešias temas“, – sakė apžvalgininkas.

Jis taip pat pastebėjo, kad L. Donskio įžvalgos buvo tikslios – apie Rusiją, Ukrainą.

„Skaitant jo tekstus kartais net šiurpas nueina. Viena citatų: „Šiandien Ukraina yra šalis, kurioje vyksta karas už Europos idėjas.“ Dabar mes tai suvokiame, o jis jau tada apie tai kalbėjo, nors daug kas Vakaruose, net ir Lietuvoje nelabai klausė tų minčių... Dabar skausmingai suprantame, koks jis buvo teisus. Dar vienas dalykas, kuris man atrodo labai svarbus, kalbant apie L. Donskio tekstus ir apie pačią jo laikyseną, pasaulėžiūrą... visgi pavadinimas laidos „Be pykčio“ buvo labai taiklus. Sugebėjimas žiūrėti „be pykčio“ netgi į oponentus, į tuos, kurie prieštarauja, turi kitokią nuomonę nei jo, sugeba pagarbiai ją priimti. Prisimenu vieną tekstą, kuris išėjo po jo mirties, Vytauto Landsbergio, kuris sakė, kad mums trūksta tokio žmogaus, tokio nešališko taikdario, kuris suteikia ramybę, kuris labiau žino, giliau myli, mažiau nekenčia... Žmogus, kuris tarsi yra aukščiau už mus visus“, – kalbėjo A. Ožalas.

Milžinų paunksmėje

Ko išmokė L. Donskis? B. Garbaravičienė atviravo, kad dirbdama su juo jautėsi tarsi būdama „milžinų paunksmėje“.

„Idėjų nors kirviu kabink! Tereikėjo idėjas nuleisti „ant žemės“, temą atskleisti. Nors nebuvome televizininkai – ėmėme kurti laidą. Manau, pavyko ne tik šviesti žmones, – buvo labai svarbu visuomenės vystymosi pjūvis. Kartais Leonido klausimai būdavo įdomesni nei pašnekovo atsakymai... Vienas kitą papildėme, į mus žiūrėjo kaip į keistuolius, bet mes dirbome, labai įdomiai, mokėmės kantrybės. Reakcijų buvo visokių, tačiau Leonidas išmoko neskaityti komentarų, ir aš taip pat“, – apie darbą kartu su garsiu filosofu pasakojo B. Garbaravičienė.

Ką šiandien pasakytų L. Donskis? „Jam skaudėtų. Lukštendamas Šekspyro 66 sonetą „Kai pataikauja gėris nebylus išpuikusios niekšybės despotijoje“ pasako frazę: „Tai laisvų ir galingų Vakarų bejėgiškas stebėjimas, kaip XXI a. teroristinė ir fašistinė Rusijos valstybė siūlosi Vakarams į sąjungininkes kovoje prieš terorizmą. Tai rimtas požiūris į tos valstybės prezidentą, kuris yra toks pat karo nusikaltėlis, kaip ir jo ginami diktatoriai, nusikaltėlis, kurio nesulaukęs Hagos tribunolas gali nustoti prasmės kaip institucija.“ Galbūt jis taip pasakytų ir šiandien?“, – bandė ieškoti atsakymo B. Garbaravičienė.

Laikėsi garbingo žaidimo taisyklių

Pasakodama apie bičiulystę su L. Donskiu, knygos sudarytoja sakė, kad jis mokėjęs draugauti, visada rasdavęs gerą žodį. „L. Donskis laikėsi garbingo žaidimo taisyklių, ne daug pažįstu žmonių, kurie gyventų taip, kaip kalbėtų – negarbingas žaidimas jam atrodė skaudus. Esame naktis kartu praleidę iki paryčių, kalbėdavomės, niekada nenusibosdavo – pasėjo bičiulystės sėklą. Šiandien mažiau skauda dėl jo netekties, džiugina, kad gavau likimo dovaną sutikti tokį bičiulį“, – jautriai kalbėjo B. Garbaravičienė.

Istorikas prof. Egidijus Aleksandravičius prisipažino, kad su Leonidu yra „viską apiplepėję“, juos siejo „prisiekusi“ draugystė, kai gali sakyti vienas kitam tiesą nebijodamas. Todėl neslėpė, kad L. Donskio biografijų idėja jam iškart pasirodžiusi „truputėlį paika“, tartum dalinimasis kažkokiais prisiminimais.

„Kai sugulė kaip vientisas tekstas, visiškai kitaip perskaičiau. Intelektualinė, teorinė, filosofinė patirtis – su politinio veiksmo patirtimi. Didelė dalis, kurie į tą pusę nuėję – infantiliški, o jo ne tik raštai, bet ir biografija unikali. Kai kuriose savo esė jis paaiškina, kodėl biografijos jam prasmingos, jei subręsti, pasieki aristokratišką lygmenį – apie save nepasakoji, nebent per kitus. Herojai ir antiherojai – čia ir buvo Leonidas“, – kalbėjo E. Aleksandravičius.

Šiuolaikinio intelektualo Kalvarijos

Istorikas nesistebėjo L. Donskio literatūriniais ir režisūriniais gebėjimais – tai atitikę jo išsilavinimą. „Knyga šiandien geriausias įrodymas. Leonidas buvo mokytojas, toks rašantysis, apie kurį jo mėgtas Arvydas Šliogeris būtų pasakęs – šiuolaikinio intelektualo Kalvarijos... Nepaisant kad tekstas trumpas, bet iš krislo kaip per rakto skylę – laike netirpsta, ir laikui praėjus – orientacija į klasikinę literatūrą. Jis buvo puikus moralistas, pasaulietinis pamokslininkas, jo ritmas toks, savaitinis, – kaip sekmadienis, pamokslas. Laida „Be pykčio“ – tete-a-tete – reikalavo gilesnės empatijos, labiau jausti pašnekovą“, – prisiminė E. Aleksandravičius.

Scenaristas Haroldas Mackevičius atviravo, kad vėl skaitydamas L. Donskio tekstus suprato, kad juos vis dar prisimenantis.

„Tu skaitai, prisimeni, kad tekstas skaitytas... Įvyko daug baisių įvykių – daugelis buvo Leonido atspėti, o anuomet skaitėme kaip kraštutinį scenarijų, kurį norėjosi polemizuoti. Šiandien vis atrandame tą mintį, ką pasakytų Leonidas? Baisu pagalvoti, kaip jis reaguotų į tokius tragiškus įvykius. Bendraujant buvo visko, kalbėdavomės apie Lietuvos politinę klasę, kai jis dar nebuvo tapęs politiku. Privačiuose pokalbiuose ne visada „be pykčio“ kalbėdavomės, kartais to reikėjo. Kai jis ketino tapti europarlamentu, juokais sakiau, gerai, bandyk, nereiks rūpintis žemiškąja buitimi, galėsi leisti knygas... bet jis įsitraukė į politiką, nuveikė daug gražių dalykų, nesugebėdavo darbo atlikti iš dalies, ką darydavo – iki galo. Tekstai sunkiai parašyti, „pagimdyti“. Nepaprastai darbštus“, – apie bičiulį šiltai atsiliepė H. Mackevičius.

Proto puota

Kalbėdamas apie bičiulio humoro jausmą, H. Mackevičius prisiminė, kad L. Donskis mėgdavo paanalizuoti jo prodiusuojamą laidą „Dviračio žinios“. „Tokių pamokų, kokias aš gavau iš jo, nesu turėjęs – kritika taikli. Humoro analizė – naujas dalykas, daug sužinojau, netgi kai ką apie septintajame dešimtmetyje išgarsėjusią trupę „Monty Python“. Jis išaiškino, kaip reikia filmus žiūrėti... Proto puota, gaila, kad žmogaus atmintis tokia trapi, daug mūsų pokalbių neatsimenu, jie nebuvo įrašyti“, – apgailestavo H. Mackevičius.

Pasaulinės klasės mąstytojas

Visuomenininkas Donatas Puslys atviravo skeptiškai žvelgiantis į tokio pobūdžio knygas, tačiau ši esanti išimtis dėl puikaus redaktorės darbo.

„Su meile dirbta. Sakoma, kad L. Donskio tekstai pranašiški. Čia tiktų Sakso mintis, kad yra pranašai ir orakulai. Pranašas tas, kuris perspėja dėl iššūkių, bet džiaugiasi, jei tai neišsipildo. Lėtosios publicistikos tikslas – ne prognozuoti rytdienos orus, o klimato kaitą, giluminį klodą, Leonidui tai pavyko. Sąmoningai / nesąmoningai – kitas dalykas. Kultūros matmuo be galo svarbus. Prisiminiau filosofą Jozefą Tišnerį, kuris svarsto paties termino „Solidarumas“ reikšmę – yra dalykai, kurie mus vienija – sąmoningas apsisprendimas priartėti prie kančios, atkreipti dėmesį į pažeidžiamiausius. Man, skaitančiam krūvas knygų – jau po mėnesio neprisimenu, kas jose rašoma, tačiau Leonido tekstai gyvuoja. Tai pasaulinės klasės mąstytojas, kuris puikiai jautė laikmečio iššūkius. Tai sielos klausimas, jautraus žmogaus, kuriam skauda dėl kito“, – L. Donskio moraline laikysena žavėjosi D. Puslys.

Knygą išleidusi „Tyto Alba“ pakvietė ją pavartyti ir atkreipti dėmesį į keletą L. Donskiui rūpėjusių temų, kurios labai svarbios ir mums šiandien.

Apie rūpestį dėl kitų

Kas yra talentas? Tai gebėjimas sielotis dėl kitų, pasak genialaus Odesos humoristo Michailo Žvaneckio. Sielotis, net kai jie patys nesisieloja. Įsijausti į jų įtampas ir patirti jas kaip savo pačių įtampas, net kai žmonės patys mus įtikinėja, kad jiems neskauda. O gal gebėjimas patirti svetimą skausmą yra ne talento, o tiesiog buvimo žmogumi apibrėžimas? Žmonėms skauda. Mus žeidžia daugybė dalykų, bet ypač nesusikalbėjimas esminiais klausimais. Žinoma, mūsų brandos ženklas yra gebėjimas ir pasirengimas gyventi disonansų pasaulyje: gyvenimas modernioje visuomenėje niekada nebuvo ir nebus harmoningas. Pamirškime tai.

Gyvenimas demokratijoje ir atviroje visuomenėje ir yra disonansinis – tai gyvenimas nuolatinio diskomforto zonoje žinant, kad vienmintystės komfortas yra mirtinai pavojingas liberaliai politikai ir minties atvirumui. Grįžti prie Spinozos žodžių – non ridere, non lugere, neque detestari, sed intelligere (lot. „ne juoktis, ne skųstis, ne keikti, o suprasti“). O kaip tu gali suprasti kitą žmogų, gal ir tą, kuris pats savęs nesupranta, viešai neaptarinėja? Suprasti, kur ir kada nubunda etinė gyvybė, kurią mes vadiname žmoniškumu. Nes jei man skauda dėl kitų, vadinasi, aš dar gyvas ir galiu kreiptis į kitus gyvuosius.

Apie blogį

Shakespeare’as suprato kai ką daugiau. Blogis slypi ne jo masinėje prigimtyje ir mūsų galimybėje bet kada įsitraukti į jo gamybą, o suvokime, kad sąmoningai atsisakai gyventi pagal scenarijų, kuriuo pats tiki arba tikėjai. Blogis suardo žmogų išskirdamas protą ir valią, mintį ir veiksmą, racionalumą ir tikėjimą, individualybės ir bendrystės galias, analitinę atsają ir emocinį intymumą. Blogio situacija – kai žinai, kad jis laimi, ir nieko nedarai. Blogis – tai galia tarsi padorų žmogų paversti bailiu, nesvarbu kaip – rimbu ar meduoliu.

Mūsų takiosios modernybės blogis taip pat takus ir sunkiai užčiuopiamas – jis yra meduolio blogis. Jis suvilioja ir palieka su iliuzija, užuot vien banaliai gąsdinęs ir šantažavęs. Sykiu jis tyliai mus pakeičia. Blogio situacija – tai pasidavimas ir tyli kapituliacija priimant blogio žodyną ir frazeologiją. Tu atsisakai apie save ir kitus kalbėti savo kalba, priimdamas prievarta ir jėga primestą žodžių ir jų reikšmių tinklą. Taip, bet... Shakespeare’as suprato kai ką daugiau. Blogis sunaikina pats save, nes palieka šalia savęs tik tokius, kurie jau pasiruošę juo atsikratyti. Blogį sunaikina blogis.

Apie mažąjį blogį

Tad kas gi pagaliau tas mažasis blogis, be kurio išsektų ir didžiojo blogio versmės? Tai mūsų veiksmų teisinimas didžiojo blogio egzistavimu tada, kai mes atsisakome vadovautis individualia sąžine ir visą savo veiksmų logiką išvedame iš didžiojo blogio keliamo pavojaus. Sykiu tai nenoras mokytis iš ankstesnių žmonijos klaidų ir aklas įtikėjimas, esą aš niekada nepakartosiu to, ką iki manęs darė kiti. O kodėl? Nes aš esu modernesnis – vadinasi, protingesnis ir pačios civilizacijos apsaugotas.

Mažasis blogis maskuoja paprastą dalyką: naujoji tvarka yra patogi ir leidžia dominuoti ar iškilti, nes tu turi saugų priešą ar apibrėžtą grėsmę. Toji grėsmė ir pavojus tampa tavo karjeros, iškilimo ir visos veiklos pateisinimu. Mažasis blogis – tai karo marodieriai, mirties biurokratai, tylioji ir klusnioji dauguma, sykiu iki paskutinio savo žydo už nepriklausomybę kovojantys „patriotai“, atsitokėjantys tik tada, kai didysis blogis juos pačius ima ir išmontuoja, palikdamas be institucijų ir legitimumo. Arba dar blogiau – kai juos ignoruoja ir išmeta iš herojiško naratyvo erdvės. Scenarijų – į valias.

Apie bendrystės stebuklą

Prasmę suteikia tik bendrystės jausmas, dėl kurio atsiranda tai, kas susieja – kalba, tėvynė, praeities jausmas, ateities projektas. Kodėl mes kartu? Tai stebuklas. Žmonės nebrangina ir nemėgsta vieni kitų – ypač jei jie atsiduria galios lauke. Tai faktas, su kuriuo tenka susitaikyti ir mokytis gyventi visą gyvenimą. Maža to, žmonės vieni kitiems niekada nesako tiesos apie save, savo tikruosius tikslus ir išgyvenimus. Ir su tuo tenka susitaikyti kaip su gyvenimo faktu. Kodėl vis dėlto lieka ir veikia žmonių solidarumas tokiame pasaulyje? Tai stebuklas. Stebuklas yra noras būti kartu ir kam nors skirti savo gyvenimą sykiu atsisakant visa tai aiškinti. Nes kiekvienas išaiškinimas nuvilia. Geriau jų net nežinoti. Geriau tikėti netikint ir veikti net nematant prasmės. Tai įmanoma, nes tai – stebuklas.

Apie laisvę

Mus ištiko laisvės šokas. Taip, Lietuvoje išsigąsta laisvės ir laisvo piliečio. Paaiškėjo, kad iš demokratijos paketo negalima išsirankioti to, kas patinka, sykiu atmetant viską, kas mums atrodo svetima ir nemiela. Negalima tarti „taip“ vienai religijai, kategoriškai atmetant kitas, lygiai kaip negalima gerbti tik mums problemų nekeliančių negausių etninių mažumų, tuo pat metu ignoruojant ir svetimkūniais laikant savo šalies homoseksualius piliečius. Mes ilgai tikėjome, kad privalome atkurti ignoruotas ir pažeistas mūsų teises – teisę laisvai vartoti gimtąją kalbą, lankyti bažnyčią, krikštyti vaikus ir panašiai. Bet egzistuoja daugumos skirtingų šalia gyvenančių žmonių teisės, tapatybė ir orumas. Apie tai mes, deja, pamirštame.

Apie viešumą

Zygmuntas Baumanas neseniai paskelbė savo interviu Ispanijos dienraščiui „El País“ – jame įspėjo, jog socialinės medijos yra naujieji spąstai tiems, kurie nuoširdžiai tiki, kad socialiniuose tinkluose mes galime kurti naujas bendruomenes ir plėtoti savo bendrystės galias. Ten, anot Baumano, formuojasi viso labo mūsų palaikomosios grupės, ištransliuojančios mūsų nuomones, todėl tikras dialogas nevyksta. Mes girdime tik pačius save. Kitos nuomonės ir kitokio pasaulio matymo niekam nereikia. Vyksta dialogo klastojimas. Pasakyčiau dar daugiau – mes gyvename autistinėje civilizacijoje, kuri susitelkusi tik į save pačią ir nebeturi jokių įkvepiančių ar sektinų pavyzdžių žmonijos istorijoje.

Ne tavo veiklos ir kalbėjimo turinys svarbus mūsų laikais, o pats pasirodymo ir patekimo į masinę areną ar dėmesio erdvę faktas. Patekęs į mediją ir pasiviešinęs iškart tampi Alisa Stebuklų šalyje. Koks skirtumas, ką tu kalbėjai – vieša paslaptis yra ta, kad svarbu, kiek kartų kalbėjai ir ar dar turi šansą sugrįžti į tą stebuklų šalį ir vėl pakalbėti. Tai ir yra tikrieji spąstai. Apgauti mes esame ne todėl, kad neišgirstame kito žmogaus ir neatsiveriame jam, o todėl, kad esame provokuojami viešinti savo privatų gyvenimą ir priimti tariamus mainus kelyje į sėkmę – maksimalų atvirumą apie save ir savo išgyvenimų bei jausmų apnuoginimą mainais į populiarumą ir tvarų pripažinimą.

Ir svarbiausia – apie žmogų

Taip, žmogus – mylinti ir mylima būtybė. Kitaip jo nėra. Lieka tik kaukės, iliuzijos, šešėliai ir saviapgaulė. Turi būti kas nors tau svarbesnis už tave patį. Kuo nors turi gyventi, apie ką nors būtina svajoti. Ko nors geisti. Kitaip lieki įkalintas savo svarbos ir ji tampa tavo Achilo kulnu – nuolat žeidžia ironija, nepagarba, kvailos replikos, pašaipios frazės ir visa kita, kas išsklaido mūsų sunkiai susikurtą legendą.