Tai dramatiškos istorijos apie pačiame kūrybiškumo žydėjime staiga nutrūkusį gyvenimą, apie neįtikėtinus susidūrimus su lemtimi, menininkus, kurie mirė daug metų kovoję su savo demonais, vis labiau slėgusiais ir neįveikiamais. Pasakojimai apima laikotarpį nuo Buddy Holly iki Whitney Houston: šios muzikinės legendos gyveno skirtingose epochose, laikėsi skirtingo gyvenimo būdo, kiekviena savaip išreiškė savo talentą, tačiau buvo panašios tuo, kad tapo mūsų laikų simboliais.
Daugelis jų priklauso vadinamajam „Klubui 27“ – būriui muzikantų ir dainininkų, kurie mirė sulaukę dvidešimt septynerių. Ar visos mirtys tik sutapimas? Šią legendą sukūrė žiniasklaida. Visuomenės vaizduotė ėmė kurti mįslingas sąmokslo teorijas apie tai, kad prie šių mirčių prisidėjo FTB arba jokių skrupulų nežinantys vadybininkai ir prodiuseriai.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Whitney Houston (1963 m. rugpjūčio 9 d. – 2012 m. vasario 11 d.)
Palaikus aptiko asmens sargybinis. Siela buvo bejėgė, pažeidžiama netikrumo vėjų ir gyvenimo, kuris niekada nebuvo toks, kokio norėjo, net jei buvo toks, apie kokį svajojo. Whitney Houston net ir nedainuodama garsiai visada buvo per oktavą aukščiau už kitus, ji vienintelė galėjo iki širdies gilumos sujaudinti klausytojus netgi atlikdama paprastas, įsimintinas melodijas. Ji buvo tarsi gera, miela mergina iš kaimyninio namo, susidėjusi su netinkamais žmonėmis. Ji suprato, kad tas atgalios vedantis kelias yra per ilgas ir per tamsus. Kaip ir daugelio praeities žvaigždžių atveju, tas kelias nutrūko viešbučio kambaryje Beverli Hilse. Whitney buvo tikra žvaigždė, tobulas talento ir rinkodaros junginys. Amerikietiška svajonė be jokio pykčio. Sėkmės sulaukusi afroamerikietė, kuriai nebuvo poreikio aiškinti, kad šalyje, verčiančioje visus būti lygius, ji yra kitokia.
Whitney Elizabeth Houston gimė 1963 metų rugpjūčio 9 dieną. Kaip ir daugybė afroamerikiečių merginų, dainuoti ji pradėjo labai anksti: Whitney tai darė Naujosios Vilties baptistų bažnyčios – kurioje po daugelio metų su ja atsisveikins draugai ir gerbėjai – chore. Paskui ji nuo gospelo perėjo prie pasaulietinės muzikos ir dainavo viską iš eilės: soulą, roką ir kantri. Jos šeimoje geros muzikos netrūko. Motina Cissy dainavo grupėje „The Sweet Inspirations“, pusseserės buvo dainininkės Dionne ir Dee Dee Warwick. Whitney buvo ne tik puiki dainininkė ir gera mergaitė, bet ir be galo graži, viena tų, kurias visi vaikinai nori vesti. Jos laukė neišvengiama dainininkės, aktorės ir modelio sėkmė. Whitney nuotraukos pasirodė ant glamūrinių žurnalų viršelių, ji ėmė vaidinti kine, bet iš akių buvo matyti, kad tai žmogus, kuris visada jaučiasi ne savo vietoje: ji buvo pernelyg talentinga, kad pagalvotų, jog turi talentą, perdėm reikli sau, buvo įsitikinusi, kad gavo visko per daug ir per greitai. Holivude ji sulaukė šlovės po filmo The Bodyguard („Asmens sargybinis“): ši kino juosta iki šiol yra kitos ten vaidinusios žvaigždės Kevino Costnerio širdyje – filmavimo aikštelėje jis tapo tikru Whitney patarėju ir mokytoju, nes ji neturėjo didžiųjų aktorių, iš prigimties žinančių, kaip vaidinti prieš kameras, talento. Per Whitney laidotuves Costneris atvyko su ja „pasikalbėti“ ir išreiškė jausmus, gerokai pranokstančius tai, kas paprastai jaučiama žmogui, su kuriuo viso labo kelias savaites praleidai filmavimo aikštelėje.
I Will Always Love You („Visada tave mylėsiu“), daina iš filmo garso takelio, buvo parduota 42 milijonų kopijų tiražu. Vėliau Whitney su Denzeliu Washingtonu nusifilmavo jaudinančiame filme The Preacher’s Wife („Pastoriaus žmona“). Pajamos už šią kino juostą bylojo, kad ji geba keistis ir priimti teisingus sprendimus. Whitney dainavo su didžiausiais atlikėjais, daug žvaigždžių norėjo pasirodyti su ja ant scenos. Bėdos prasidėjo šeimoje. Vedyboms su dainininku Bobby Brownu priešinosi visi (santuoka truko nuo 1992 iki 2006 metų). Jis buvo agresyvus ir, regis, su kiekviena diena tai vis labiau ryškėjo. Whitney atsidūrė aklagatvyje ir nesugebėjo iš jo išeiti: vartojo narkotikus ir alkoholį. Ji numetė daug svorio, buvo nuolat išsiblaškiusi, balsas silpo, darėsi sunkiau atsiminti dainų žodžius. Tada Whitney pabandė pradėti viską iš pradžių, bet prie senų problemų prisidėjo naujos: anoreksija ir bulimija. Ji vis dar buvo žvaigždė, žmonės ją tebemylėjo, bet dabar buvo daugiau užuojautos nei paskatinimo. Viskas išties artėjo prie pabaigos, nes jei nebeturi priešų, vadinasi, nelabai ko esi vertas, o tada jau nebepadės ir reabilitacijos klinikos ar detoksikacijos programos. Kai uždanga nusileido, Whitney ką tik baigė vaidinti naujame filme, bet miuziklui Sparkle („Sparkl“) buvo lemta pasirodyti jau po jos mirties. Sulaukusi keturiasdešimt aštuonerių Whitney buvo rasta negyva 2012 metų vasario 11 dieną viešbutyje „Beverly Hilton“ Beverli Hilse – tą vakarą ji turėjo dalyvauti „Grammy“ apdovanojimų vakarėlyje. Nuo narkotikų ir alkoholio mišinio ji vonioje prarado sąmonę ir nuskendo. Kai pasirodė asmens sargybinis, jos būklė buvo beviltiška, ji mirė po kelių sekundžių.
Whitney mirė, bet ne jos muzika, ne žmonių meilė šiai nuostabiai, iš kelio išklydusiai afroamerikiečių merginai. Tai buvo akivaizdu per laidotuves vasario 18 dieną toje pačioje baptistų bažnyčioje Niuarke, kur ji pradėjo dainininkės karjerą. Visoje Amerikoje laikas tarsi sustojo. Bažnyčioje susirinko 1 500 žmonių, įskaitant Keviną Costnerį, Arethą Franklin, Eltoną Johną, Jesse’ą Jacksoną, Alicią Keys, Stevie Wonderį, Mariah Carey, Beyoncé ir Oprah Winfrey. „Asmens sargybinio“ Costnerio žodžiai sujaudino visus: „Eik, Whitney, eik. Lydima būrio angelų ir dangiškojo tėvo. Ir kai dainuosi jo akivaizdoje, nesijaudink – tau viskas pavyks.“
2009 metų Guinnesso pasaulio rekordų knygoje teigiama, kad Whitney Houston yra visų laikų daugiausia apdovanojimų pelniusi moteris atlikėja. Ji išleido septynis albumus ir tris garso takelius filmams, jos plokštelių pasaulyje parduota daugiau kaip 170 milijonų. Po antrojo albumo Whitney (1987 m.) ji tapo pirmąja atlikėja, kurios plokštelė Amerikos populiariausių dainų sąrašuose debiutavo ir užėmė pirmąją vietą.