J. Dagys pastebėjo, kad R. Rastauskas visiems geriau žinomas kaip eseistas, poetas. „Tikriausiai iš rastauskiškų vaidmenų mažiausiai žinomas – dramaturgas, bent jau šiuo metu. Šiam pokalbiui teatras labai tinkama lokacija – neatsitiktinė, bandysime atsekti teatrinę biografiją, <...> ar dar gyvos mintys, susijusios su šia veikla“, – pradėdamas pokalbį sakė J. Dagys.
– Kada įvyko pirmasis susitikimas su teatru ir kur, – pasiteiravo jis R. Rastausko.
Atsakydamas į klausimą, R. Rastauskas pastebėjo, kad kalbant apie nostalgiją, jausmus „atgaliniu bėgiu, atgaline data“ negalima ignoruoti padėties, kurioje visi esame, kaip ir atstumo, kuris dabar įsigaliojo tarp mūsų. „Teatras yra ta vieta, programiškai sukurta kažkokiam bendruomeniškam judesiui, o ne atskirties dėlionei. Įstrigome tokiame „tarp“. Ateitis absoliučiai miglota, dabartis visiškai neaiški, jos kontūrai labai keisti, susiję su daugybe fobijų, sąmokslų teorijų“, – sakė jis.
Galime patirti juodąją skylę
Prisiminęs šviesaus atminimo Arvydo Šliogerio mintį „mes esame juodojoje Niekio ertmėje“, R. Rastauskas neabejojo, kad filosofas veikiausiai šiandien irgi imtų kalbėti apie juodąją skylę. „Staiga ji vėl čia, galime ją tiesiog patirti. Mes gręžiamės atgal. Žvelgdamas iš kalendorinių pozicijų aš suprantu, kad tai, ką tu turi – yra praeitis. Bet, kaip su ja dirbti, kaip ji staiga iškyla? – kėlė klausimus autorius. – Šiuo atveju, kalbame apie teatrinę praeitį, bandymą vienaip ar kitaip gyventi su teatru, teatre. Jo papėdėje, akivaizdoje.“
Renginio svečias neabejojo, kad vaikystės prisiminimai čia tampa labai svarbūs: „Pavyzdžiui, visiškai neturiu vaikiško teatro, arba teatro vaikams, vaikų teatro patirties. Ko gero, vaikystėje nemačiau nė vieno vaikiško spektaklio. Atsimenu, kai paauglystėje kažką pamačiau, nustebau – nejaugi, vaikai gali šituos dalykus žiūrėt. Neturėjau ir lėlių teatro patirties, nors mano pačios geriausios studentės buvo būtent lėlininkės.“
Pirmoji R. Rastausko teatrinė patirtis – Juozo Grušo drama, režisuota Henriko Vancevičiaus „Herkus Mantas“. „Kauno valstybinio dramos teatro gastrolės Klaipėdoje. <...> 1963-ieji – tai metai, kai Povilas Gaidys (teatro ir kino aktorius, režisierius – aut. past.) pradėjo dirbti Klaipėdos teatre, o mano šeima pradėjo draugauti su J. Grušo šeima. Mano senelė Salomėja atrado kažkokių tolimų giminystės ryšių su J. Grušo žmona Pulcherija. Užsimezgė bendravimas. Grušas buvo vienas iš tų žmonių, kuriuos sovietinė valdžia pasiliko sau, arba tiksliau – paliko naujam gyvenimui. Lygiai taip pat kaip ir Kiprą Petrauską, Balį Dvarioną, Vincą Mykolaitį Putiną. Buvo kohorta smetoninių menininkų (Balys Sruoga, žinoma, čia turbūt taip pat patektų tarp jų), kurie turėjo tokį apylaisvį egzistavimo arealą“, – analizavo jis.
Nė eilutės paminklui su ištiesta ranka
J. Grušas, pasak R. Rastausko, ypatingai ikoniška figūra. „Nė eilutės paminklui su ištiesta ranka. Kai kalbame apie Justiną Marcinkevičių, kuris yra sudėjęs tam tikro segmento, <...> tai aš visą laiką prisimenu, kai eidavome į VU filologijos fakulteto rūbinę, ten kabėjo žalias pailgas plakatas, kur baltomis raidėmis buvo parašyta J. Marcinkevičiaus sentencija: „Draugo lūpomis partija prabyla. Sūnau, ar viską padarei?“. Kiekvieną rytą skaitydavome tą eilutę, bet tai mūsų meilės Justinui nė kiek nesumažino. Jis į savo filologijos fakultetą kaskart ateidavo parašęs naują dramą – jos skaityti. Visą trilogiją išklausėme. Ateidavo žmogus su kostiumu, kaklaraiščiu, gražiu balsu perskaitydavo ir išeidavo. <...> Klasikas atėjo, perskaitė ir išėjo – negi jis gyvena tokį pat gyvenimą kaip mes?“, – iškilios asmenybės fenomenu stebėjosi R. Rastauskas.
Visgi ta J. Marcinkevičiaus eilutė R. Rastausko galvoje išliko, teigė prisimenantis ją iki šiol. „Lygiai taip pat, kaip ir plakatus po tiltais: „Jūsų karta gyvens komunizmo sąlygomis“. Turėjau tokį draugą, kuris sakydavo, kad jei kartą pasižiūrėsi į tą užrašą, tu pražuvęs. Esą po tuo tiltu turi pravažiuoti nepakeldamas akių – tada viskas bus gerai“, – prisiminė jis tuo metu sklandžiusius prietarus.
Mintimis sugrįžęs prie jau minėto spektaklio „Herkus Mantas“, jis pastebėjo, kad šis pastatymas ne iškart sulaukė pripažinimo: „H. Vancevičiaus pastatytą tragediją labai kritikavo, puolė J. Grušą – neteisingai vaizduoja prūsų kovą su kryžiuočiais. Visgi prisimenu visai ne tai, o pagrindinį vaidmenį atlikusį Antaną Voščiką, kurio balsas buvo toks, kad net balkono paskutinėje eilėje viską girdėdavai. Artikuliacinis Voščiko aparatas man padarė įspūdį.“
Rašinėjo ir be „skiepo“
Draminės retorikos vingrybių R. Rastauskas prisipažino mokęsis iš J. Grušo. O pjesę „Talmanto Žuvėdra“ parašė patyręs didelę J. Grušo tragikomedijos „Meilė, džiazas ir velnias“ įtaką. „Vienas iš prototipų – yra jo sūnus Saulius, kurį J. Grušas norėjo išleisti už mano mamos“, – sąsajas atskleidė rašytojas.
Vis dėl to J. Grušas nebuvo tas žmogus, įskiepijęs mintį, kad R. Rastauskas galįs rašyti teatrui.
„Aš jau kažką rašinėjau ir be to „skiepo“. Norėjosi parašyti tekstą, kuriame žmonės kalba. Savo pirmąją pjesę parašiau dar aštuntoje klasėje, nusiunčiau Grušui. Vaiko ranka buvo prirašyta 50-60 puslapių, jis perskaitė ir atsiuntė pastabą – nenusirašinėk“, – nusikėlė į praeitį jis.
Kritikos iš J.Grušo sulaukęs tekstas iš karto buvo palaidotas šiukšlių dėžėje. Vėliau jaunasis rašytojas sukūrė pjesę „Lenktynių aitvaras“. „ Jau buvau aštuntoje klasėje, vadinosi „Ant betono gėlės neauga“, kūrinukas dalyvavo respublikiniame moksleivių konkurse, į „Lenktynių aitvarą“ iš jo išaugo“, – pačią pradžią prisiminė R. Rastauskas.
Kitas R. Rastausko pasakojimo siužetas susijęs su Lietuvos rašytojų sąjungos vila Palangoje, kur ir J. Grušas su šeima atostogaudavo. „<...> Visi didieji sovietinės Lietuvos rašytojai glaudėsi mediniame bendrabučio tipo skurdžiame pastate. Vienintelis ten buvęs brangus dalykas – caro laikų biliardo stalas. Didžiulis, marmurinis, žalia gelumbe aptemptas. Už jo mačiau visą žiedą. Tą patį Marcinkevičių, Alfonsą Maldonį, Vytautą Žalakevičių, Romualdą Lankauską. Vieną sykį man pavyko prieš Vytautą Petkevičių laimėti. Žaisdamas galvojo – paauglys, nemoka... O aš jau mokėjau“, – juokdamasis pasakojo rašytojas.
Po laimėtos partijos, kai tik pamatydavo į biliardinę atėjusį R. Rastauską, V. Petkevičius besdavo į jį pirštu – „žiūrėkit, kam pralošiau“. „Tai man priminė garsiąją istoriją, kai Vladas Mikėnas viename turnyre yra aplošęs to meto pasaulio čempioną, šachmatininką Aleksandrą Aliochiną. Tai buvo vienintelis ir lemtingas taškas, kurį tąkart surinko Mikėnas. Tad Aliochinas visą laiką pirštu rodė į jį, sakydamas „žiūrėkit, kam aš pralošiau“. V. Mikėnas savo memuaruose sąžiningai aprašo tą Aliochino pirštą“, – prilygino R. Rastauskas.
Priklausyti nuo nepažįstamųjų kilniadvasiškumo
Mykolas Sluckis buvo tas žmogus, kuris susidomėjo R. Rastausku, perskaitė apsakymus, pjesę. „Jis tą pjesę atidavė Jaunimo teatrui. Nuo ko priklauso teatrinė biografija? Nuo sutiktojo kilnumo. Kaip sakoma dramaturgo Tennessee Williamso herojės Blanche DuBois garsioje frazėje „I have always depended on the kindness of strangers“ („Visada priklausiau nuo nepažįstamųjų kilniadvasiškumo“). Kažkas turi atvesti, pastumti, instaliuoti“, – pripažino R. Rastauskas ir pridūrė, kad tai turi būti kilnus žmogus, kuris tą judesį atlieka be jokios savanaudiškos minties ar intereso. Tai nėra dažnas reiškinys.
„Jauną talentingą žmonų dažnai stumteli nebūtinai pagyvenęs klasikas. Sakykime, tarp mano kartos literatų mokytojas Algimantas Zurba, kaip dabar mėgstama sakyti – mentorius. Jei ne jis ir jo žurnalas „Moksleivis“, nebūtų nei Sauliaus Tomo Kondroto, nei manęs, ko gero. Jam patiko tarnauti, įsipareigoti bręstančiam talentui – ugdymo romanas prasideda. Būtent nesuinteresuotumas – kilnumo gestas“, – apibendrino rašytojas.
J. Dagiui konstatavus, kad sovietiniais metais į Jaunimo teatrą pjesę galėjo atnešti ne bet kas, R. Rastauskas pritarė ir pažymėjo, kad dabartinis jaunimas šių aplinkybių suvokti negali. „Knygą galėjo išleisti tik Rašytojų sąjungos narys – išimčių nedaug. Partinis bonza galėjo išleisti kelionių aprašus. Beveik nerastum stambaus sovietinės Lietuvos veikėjo, kuris nebūtų parašęs kelionių knygos apie Vakarų pasaulį. <...> Ateiti į teatrą iš gatvės – tais laikais buvo neįmanoma. Dar sunkiau ateiti į teatrą dramaturgu. Nežinomam, – visiškai neįmanoma. Atskiras cechas – buvo kokie šeši dramaturgai. Tačiau juos statė... Dabar yra šešiasdešimt dramaturgų, bet jų niekas nestato“, – paradoksą įžvelgė R. Rastauskas.