„Mano mieloji žmona“ – tarsi „Deksterio“ ir „Pono ir ponios Smitų“ mišinys, pasakojantis penkiolika metų susituokusios poros istoriją. Iš pirmo žvilgsnio ši pora – kaip ir visos. Istorija – taip pat labai paprasta: jis sutiko pribloškiančią moterį, įsimylėjo, jiedu susituokė ir susilaukė vaikų. O tada atslinko nuobodulys. Visi turi paslapčių, kaip santuoką išlaikyti gyvą, šios poros būdas kiek neįprastas: juodu turi išsisukti dėl... žmogžudystės.
Debiutinis Samanthos Downing trileris „Mano mieloji žmona“ išverstas į daugiau nei 20 kalbų, tapo „USA Today“ bestseleriu, geriausiu „Amazon“ mėnesio trileriu, nominuotas „Edgar Award“ pirmojo romano kategorijoje. Pagal jį ketina kurti filmą Nicole Kidman kompanija „Blossom Films“ ir „Amazon Studios“, BALTO leidybos namai skelbia pranešime žiniasklaidai.
„Žmogus savęs iki galo nepažįsta, juk, keičiantis situacijoms, keičiamės ir mes“, – apie „Mano mieląją žmoną“ svarsto Rasa Tapinienė. – Juo labiau negali iki galo pažinti žmogaus, su kuriuo gyveni kad ir penkiolika metų. Taip ir nutiko pagrindiniam trilerio veikėjui. Man taip pat buvo įdomūs tėvo ir vaikų santykiai, kaip mes įsisukę į savo veiklą kartais nepastebime, kuo jie gyvena, ir kiek mes apie juos nežinome... O svarbiausia, kad autorė istoriją pasakoja sarkastišku tonu – toks pagrindinio veikėjo kalbėjimas įtraukia.“
Žurnalistei patinka skaityti trilerius, tačiau niekada neieško tokių, kuriuose būtų daug žiaurumo ir lietųsi kraujo upės.
„Kaip ir televizijoje ar kitose visuomenės informavimo priemonėse, norint perteikti įvykio tragizmą, svarbiausia yra užčiuopti psichologinius momentus. Nereikia smulkmeniškai filmuoti ar fotografuoti kraupios avarijos, pakanka įamžinti gatvėje besimėtantį batą ar nukritusią ant pėsčiųjų perėjos kepurę. Toks vaizdas gali būti kur kas pagaulesnis. Istorijos, pasakojamos ne taip tiesmukai, dažniausiai yra labiau įtraukiančios. Tuomet skaitantis gali jas nusipiešti pagal save. Tai dar labiau įaudrina vaizduotę, nei būtų aprašyta tiksliai, su smulkiausiomis detalėmis, sukramtyta ir paduota. Man patinka tekstas, kuris palieka daugiau erdvės vaizduotei.“
Rasa Tapinienė mano, kad net pusę jos skaitomų knygų sudaro detektyvai ir trileriai. „Juk dažniausiai skaitau savaitgaliais ar per atostogas, kai norisi atsipalaiduoti ir pernelyg neapkrauti galvos papildoma informacija, kurią reikėtų ilgai apdoroti. Įtempto siužeto knygos leidžia pabėgti nuo rutinos ir išvėdinti galvą.“
Verčiant trilerį, – žurnalistės sąraše trisdešimt knygų, tiesa, įtempto žanro nesudaro nė pusės, – norėtųsi ne lėkti puslapiais ir iškart perskaityti, o palengva, kaip ir skaitytojui, įsitraukti į istoriją.
„Tačiau esu pasimokiusi, jog reikia iš pradžių perskaityti knygą iki galo, nes kai kurie siužeto niuansai, paaiškėjantys tik istorijai įsisukus, gali būti svarbūs vertimui, – pastebi Rasa Tapinienė. – Tad negali pasilikti sau to atradimo džiaugsmo...“
IŠTRAUKA
Mano mieloji žmona
Vertė Rasa Tapinienė
Vienas
Ji žiūri į mane. Apgirtusias mėlynas akis nuleidžia į taurę ir vėl pakelia. Nudelbiu žvilgsnį į savo stiklą ir jaučiu, kaip vertina, ar ir mane sudomino. Pakeliu akis ir šypsniu patvirtinu. Ji atsako tuo pačiu.
Lūpdažio ant lūpų beveik nelikę, ant taurės krašto rausvas pėdsakas. Prieinu ir atsisėdu greta.
Ji pakedena plaukus. Nei spalva, nei ilgiu neišskirtinius. Jos lūpos juda, sveikinasi, žvilgsnis giedresnis. Lyg nutviekstas iš vidaus. Fiziškai aš traukiu ją, kaip ir bet kurią kitą moterį šiame bare. Esu trisdešimt septynerių, puikios formos, plaukai vešlūs, skruostuose gilios duobutės, kostiumas ant manęs kaip nulietas. Štai kodėl ji pažvelgė į mane, kodėl nusišypsojo, kodėl džiaugiasi, kad prisėdau prie jos. Aš toks vyras, kokio ji geidžia.
Pastumiu telefoną per barą jos link. Ekrane žinutė: Sveika. Mano vardas Tobijas.
Ji perskaito ir suraukusi kaktą žvilgsniu laigo tai į telefoną, tai į mane. Parašau kitą žinutę.
Aš – kurčias.
Ji kilsteli antakius, viena ranka prisidengia burną, odą išmuša raudonis. Sutrikę visi atrodo panašiai.
Ji papurto galvą. „Atsiprašau, labai atsiprašau. Nežinojau.“
Aišku, nežinojai. Iš kur?
Ji nusišypso. Netobulas.
Nebesu jos galvoje susikurtas paveikslas, įsivaizduotas vyras, ir dabar ji jau nežino, kaip elgtis toliau.
Ji paima mano telefoną ir rašo atsakymą.
Aš – Petra.
Malonu susipažinti, Petra. Tu – rusė?
Mano tėvai buvo rusai.
Linkteliu ir nusišypsau. Ji atsako tuo pačiu. Matau, kaip verda jos mintys.
Ji nenorėtų likti su manimi. Norėtų vyro, kuris girdėtų jos juoką ir ne rašytų, bet tartų žodžius.
Kartu sąžinė jai liepia nediskriminuoti. Petra nenori būti lėkšta ir atstumti vyro tik dėl kurtumo; ji nenori elgtis kaip daugelis kitų.
Ar bent taip mano.
Tarsi trijų dalių spektaklis jos vidinė kova skleidžiasi man prieš akis ir numanau pabaigą. Dažniausiai.
Ji pasilieka.
Pirmiausia pasiteirauja apie klausą ar veikiau jos stoką. Taip, aš kurčias nuo gimimo. Ne, niekada nesu girdėjęs jokio garso: nei juoko, nei balso, nei lojančio šunyčio ar praskrendančio lėktuvo. Petra nutaiso liūdną išraišką. Nesuvokia atrodanti globėjiškai, ir to nepasakau, nes ji stengiasi. Nes liko.
Jai įdomu, ar moku skaityti iš lūpų. Linkteliu. Ji ima pasakoti.
– Būdama dvylikos susilaužiau koją dviejose vietose. Nelaimingas atsitikimas su dviračiu. – Ji kalba perdėtai raiškiai, net komiškai. – Turėjau nešioti gipsą nuo pėdos iki pat šlaunies.
Ji sustoja ir nubrėžia liniją per šlaunį, jei kartais nesupratau. Aš supratau, bet vertinu pastangas. Ir šlaunį.
Ji tęsia:
– Negalėjau vaikščioti šešias savaites. Mokykloje judėjau sėdėdama neįgaliojo vežimėlyje, nes ramentams gipsas buvo per sunkus.
Nusišypsau, beveik įsivaizduodamas mažą Petrą su dideliu gipsu. Numanydamas, kur ši liūdna istorija krypsta.
– Nesakau žinanti, ką reiškia būti prikaustytam prie neįgaliojo vežimėlio ar turėti nuolatinį neįgalumą, tik visada jaučiau... na, atrodo, paragavau, ką reikštų, jei taip būtų, supranti?
Linkteliu.
Ji su palengvėjimu nusišypso, kad savo istorija manęs neįžeidė.
Parašau:
Tu labai jautri.
Ji trukteli pečiais. Džiugiai šypsosi sulaukusi komplimento.
Užsisakome dar po vieną gėrimą.
Papasakoju jai istoriją, neturinčią nieko bendra su kurtumu. Apie vaikystės augintinį, varlę vardu Šermanas. Tai buvo ant didžiausios uolos tvenkinyje įsitaisiusi jautinė varlė, susiglemždavusi visas muses. Niekada nebandžiau Šermano pagauti – tiesiog ateidavau į jį pasižiūrėti, o jis stebėdavo mane. Mums patiko vienas kito draugija, tad pakrikštijau jį savo augintiniu.
– Kas jam nutiko? – susidomėjo Petra.
Gūžteliu.
Vieną dieną uolą radau tuščią.
Daugiau jo niekada nemačiau.
Petrai tai atrodo liūdna. Raminu, kad ne. Liūdniau būtų buvę rasti jo lavonėlį ir laidoti. Man to nereikėjo daryti. Įsivaizdavau, kad jis iškeliavo į didesnį tvenkinį, kur daugiau musių.
Jai patinka – taip ir pasako.
Visko apie Šermaną nepasakoju. Pavyzdžiui, apie ilgą liežuvį, kurį jis kaišiojo tokiu greičiu, kad sunku buvo įžiūrėti, bet visada norėjau pagriebti. Sėdėdamas prie tvenkinio svarsčiau, ar ši mintis labai bloga. Ar siaubinga mėginti pačiupti varlės liežuvį? Ar jai skaudėtų? Jei ji nugaištų, ar tai būtų nužudymas? Niekada nemėginau pačiupti liežuvio ir tikriausiai nebūtų pavykę, bet mąsčiau apie tai.
Todėl nesijaučiau geru Šermano draugu.
Petra papasakoja apie savo katiną Lionelį, pavadintą jos vaikystės katino, taip pat Lionelio, garbei. Sakau, jog tai juokinga, tačiau nesu dėl to tikras. Ji parodo man nuotraukų. Lionelis yra frakuotas katinas su juodos ir baltos spalvų snukučiu. Per griežtas, kad pavadintum mielu.
Toliau jos pasakojimas pasisuka apie darbą. Ji kuria prekių ženklus produktams ir kompanijoms ir prisipažįsta, jog tai ir lengviausias, ir sunkiausias darbas. Sunkiausia pradžioje, nes nėra paprasta priversti žmones ką nors įsidėmėti, tačiau ženklui pasidarius atpažįstamam viskas einasi lyg sviestu patepta.
– Ateina toks metas, kai nebesvarbu, ką parduodi. Prekės ženklas tampa svarbesnis už patį produktą.
Rodydama į mano telefoną, ji tikslinasi, ar pirkau jį dėl gamintojo vardo, ar man patiko aparatas.
Ir dėl vieno, ir dėl kito.
Ji nusišypso:
– Matai. Tu net nesi tikras.
Tikriausiai.
– Kuo užsiimi?
Buhalteris.
Ji linkteli. Mažiausiai jaudinanti profesija pasaulyje, tačiau solidi, stabili ir lengvai įgyjama kurčiojo. Skaičiams nereikia balso. Prieina barmenas. Jis švarus ir tvarkingas, studentiško amžiaus. Petra imasi vadovauti užsakymui, nes aš – kurčias. Moterys visuomet mano, kad manimi reikia pasirūpinti. Joms patinka viską daryti už mane, nes mano, jog esu silpnas.
Petra užsako mums dar du gėrimus, užkandžių lėkštę ir nusišypso didžiuodamasi savimi. Mane tai prajuokina. Tyliai, bet vis tiek juokiuosi.
Ji pasilenkia prie manęs ir uždeda savo ranką ant manosios.
Neatitraukia.
Pamiršo, kad nesu jos vyro idealas, tad tolesnę eigą galima nuspėti. Netrukus eisime pas ją. Apsispręsti nesunku, nors ne todėl, kad ji man būtų itin patraukli. Dėl galimybės rinktis. Ji man suteikia galią tarti lemiamą žodį ir tai jaudina labiau nei ji pati.
Petra gyvena senamiestyje, arti baro, apsupta visų didžiųjų prekių ženklų. Jos butas nėra toks tvarkingas, kaip tikėjausi, – viskas sujaukta, mėtosi popieriai, drabužiai ir indai. Pagalvoju, ji turėtų dažnai pamesti raktus.
– Lionelis kažkur čia. Tikriausiai slepiasi.
Neieškau atšiauraus katino.
Ji zuja po namus, vienoje vietoje numesdama krepšį, kitoje nusiaudama batus. Atsiranda dvi raudonojo vyno pripildytos taurės, ir ji vedasi mane į miegamąjį. Atsisuka, šypsosi. Petra tapo patrauklesnė, atrodo, net jos paprasti plaukai spindi. Taip, kaltas alkoholis, bet ji atrodo laiminga. Nujaučiu, seniai taip jautėsi, nors nesu tikras kodėl. Petra gan patraukli.
Prisispaudžia prie manęs savo šiltu kūnu, iš burnos dvelkia vynu. Paima mano taurę iš rankų ir pastato.
Ištuštinu ją jau gerokai vėliau, kai panyrame į tamsą ir vienintelė šviesa sklinda iš mano telefono. Susirašinėjame, šaipydamiesi iš savęs ir fakto, kad vienas kito nepažįstame.
Mėgstamiausia spalva? – klausiu.
Žaliųjų citrinų. Ledai?
Kramtomosios gumos skonio.
Kramtomosios gumos? Tie mėlyni?
Taip.
Kas taip sako?
Kokie tavo?
Prancūziški vaniliniai. Picos pagardas?
Kumpis.
Baigiam.
Tikrai?
Palauk, ar mes vis dar kalbam apie picą?
Mes kalbam ne apie picą.
Po visko ji užsnūsta pirma. Svarstau išeiti, paskui – likti; neapsisprendžiu taip ilgai, kad galiausiai užmiegu.
Pabundu vis dar tamsoje. Išsliūkinu iš lovos, mėgindamas nepažadinti Petros. Ji miega įsikniaubusi į pagalvę, atmetusi vieną koją, ant pagalvės išdrikusiais plaukais. Negaliu apsispręsti – patinka ji man ar ne – tad nebesuku galvos. Nėra prasmės.
Ant naktinio stalelio matau jos auskarus. Jie pagaminti iš spalvoto stiklo, mėlynų atspalvių verpeto – visai kaip jos akys. Apsirengęs įsidedu auskarus į kišenę. Kaip priminimą daugiau taip nesielgti. Einu laukujų durų link nesigręžiodamas.
– Tu tikrai kurčias?
Ji ištaria tai garsiai man pavymui.
Girdžiu, nes nesu kurčias.
Nesustoju.
Apsimetęs, kad neišgirdau, patraukiu tiesiai prie durų. Uždaręs jas paskui save, nelėtinu žingsnio iš pastato ir kirtęs kvartalą dingstu už kampo. Tik tada sustoju ir susimąstau, kaip ji suprato. Tikriausiai išsidaviau.
Du
Mano vardas ne Tobijas. Juo prisistatau tik norėdamas būti prisimintas. Šiuo atveju barmeno. Prisistačiau ir užrašiau šį vardą pirmą kartą užėjęs ir užsisakęs gėrimą. Jis mane atsimins. Atsimins, jog Tobijas yra kurčias vyras, išėjęs iš baro su čia ką tik sutikta moterimi. Vardas buvo skirtas jam, ne Petrai. Ji bet kuriuo atveju mane atsimins – su keliais kurčiais vyrais ji galėjo permiegoti?
Ir jei nebūčiau suklydęs, būčiau likęs keista išnaša jos seksualinėje istorijoje. Dabar ji atsimins mane kaip apsimetėlį kurčiąjį arba tiesiog apsimetėlį.
Kuo ilgiau apie tai galvoju, tuo labiau savęs klausiu, ar susimoviau du kartus. Galbūt sustingau, jai pasiteiravus, ar esu kurčias. Galimas daiktas, nes tokia yra natūrali žmonių reakcija į ką nors netikėta. Jei sustingau, veikiausiai pastebėjo. Tikriausiai žino – pamelavau.
Į namus dardančiame traukinyje viskas nepatogu. Sėdynė per ankšta, per šiurkšti, laužia nugarą. Žmonės kalba per garsiai, per daug dvokia, per daug įkyrūs. Viskas erzina. Tačiau negaliu dėl visko kaltinti Petros. Jau kurį laiką esu suirzęs. Šis rytas užvis blogiausias.
Namuose tylu. Mano žmona, Milisentė, dar lovoje. Mudu susituokę penkiolika metų ir ji nevadina manęs Tobiju. Susilaukėme dviejų vaikų: Roriui keturiolika, Džena metais jaunesnė.
Mūsų miegamajame tamsu – pataluose įžiūriu tik Milisentės kontūrus. Nusiavęs batus tipenu vonios link.
– Na?
Milisentė visiškai pabudusi.
Pasisukęs matau ant alkūnės parimusį jos siluetą.
Ir vėl. Pasirinkimas. Iš Milisentės tai nedažnai išgirsi.
– Ne, – atsakau.
– Ne?
– Ji netinkama.
Oras tarp mūsų užšąla. Atšyla tik Milisentei iškvėpus ir padėjus galvą ant pagalvės.
Milisentė atsikelia anksčiau už mane. Kai įeinu į virtuvę, ji jau organizuoja pusryčius, mokyklinius priešpiečius, dieną, mūsų gyvenimus.
Žinau, turiu papasakoti apie Petrą. Ne apie seksą – nepasakočiau apie jį žmonai. Tačiau turėčiau pasakyti, kad suklydau ir Petra mums tinkama. Turėčiau, nes palikti Petrą rizikinga. Tačiau nieko nepasakau.
Milisentė žvelgia į mane taip, tarsi jos nusivylimas fiziškai talžytų. Akys žalios – daug žalios atspalvių – ir atrodo kaip kamufliažas. Visiškai nepanašios į Petros. Tarp Milisentės ir Petros bendra tik tiek, kad abi permiegojo su manimi. Ar viena iš mano versijų.
Laiptais atbilda vaikai, jau rėkdami vienas ant kito, ginčydamiesi, kas ką pasakė vakar mokykloje. Jie apsirengę, pasiruošę pamokoms, kaip ir aš darbui – vilkiu baltais teniso drabužiais. Nesu ir niekada nebuvau buhalteris.
Kol vaikai mokykloje, o žmona pardavinėja namus, kortuose, saulėje, mokau žaisti tenisą. Dauguma mano klientų vidutinio amžiaus, praradę formą, tačiau turi per daug pinigų ir laiko. Retkarčiais samdo tėvai, manantys, kad jų vaikas yra genijus, čempionas, būsimas sektinas pavyzdys. Kol kas visi jie klydo.
Tačiau prieš išeinant iš namų Milisentė priverčia mus kartu susėsti mažiausiai penkioms minutėms. Ji tai vadina pusryčiais.
Džena sukioja akis, patrepsi koja nekantraudama atgauti telefoną. Prie stalo jį turėti draudžiama. Roris ramesnis nei sesuo. Jis išnaudoja tas penkias minutes prisikimšti kiek įmanoma daugiau maisto, paskui grūda į kišenes tai, kas netilpo į burną.
Milisentė sėdi priešais mane, prie lūpų priglaudusi puodelį kavos ir pasiruošusi dienai: segi sijoną, vilki palaidinę, avi aukštakulnius, o raudonus plaukus susirišusi. Ryto saulėje jie atrodo variniai. Mes bendraamžiai, tačiau ji atrodo geriau, visada atrodė. Ji – moteris, turėjusi būti ne mano nosiai.
Dukra ritmingai – lyg į dainos taktą – plekšnoja man per ranką ir nesiliauja, kol atkreipia mano dėmesį. Džena nepanaši į mamą. Akis, plaukus ir veido formą ji paveldėjo iš manęs ir man dėl to kartais liūdna. Kartais – ne.
– Tėti, gali šiandien man nupirkti naujus batus? – klausia. Ji šypsosi, nes žino, kad neatsakysiu.
– Taip, – atsakau.
Milisentė įspiria man po stalu.
– Batai tik prieš mėnesį pirkti, – sako ji Dženai.
– Bet jie jau per maži.
Net mano žmona negali tam paprieštarauti.
Roris paklausia, ar gali iki pamokų kelias minutes pažaisti kompiuterinį žaidimą.
– Ne, – nukerta Milisentė.
Jis žvilgteli į mane. Turėčiau neleisti, bet negaliu – tik ne tada, kai sutikau patenkinti sesers įgeidį. Roris tai žino, nes iš jųdviejų yra protingesnis. Ir jis panašus į Milisentę.
– Eik, – leidžiu.
Jis išbėga.
Milisentė nutrenkia kavos puodelį.
Džena pasiima telefoną.
Pusryčiai baigti.
Prieš atsistodama nuo stalo Milisentė piktai mane nužvelgia. Ji atrodo tiksliai kaip mano žmona, bet tuo pat metu visiškai į ją nepanaši.
Pirmą kartą Milisentę pamačiau oro uoste. Man buvo dvidešimt dveji, grįžau iš Kambodžos, ten praleidęs vasarą su dviem draugais.
Kasdien apsinešdavom, vakarais prisiliuobdavom ir nesiskutom. Išvykau iš šalies būdamas švariai nusiskutęs priemiesčio vaikis, o grįžau apšepęs, barzdotas vyras, gerai įrudęs ir kupinas puikių istorijų.
Tačiau nė viena neprilygo istorijai su Milisente.
Trumpam sustojau, pirmąkart grįžęs į šalį. Buvau tik perėjęs muitinę ir kulniavau vietinių skrydžių terminalo link, kai ją pamačiau. Milisentė sėdėjo tuščioje salėje prie vartų, kojas susikėlusi ant lagamino. Stebeilijosi pro vitrininius langus į skalda grįstą kelią. Raudonus plaukus susukusi į laisvą kuodą, vilkėjo marškinėlius, džinsus, avėjo sportbačiais, ir aš sustojau stebėti jos, stebinčios lėktuvus.
Patraukė jos žvilgsnis pro langą.
Manasis buvo lygiai toks pat, kai iškeliavau. Svajojau pasibastyti, pamatyti tokias šalis kaip Tailandas, Kambodža ir Vietnamas ir man pavyko. Grįžau į pažįstamas vietas, čia, kur užaugau, tačiau mano tėvų nebeliko. Nors nesu tikras, kad jie kada nors tikrai buvo.
Tik ne dėl manęs.
Grįžau išpildęs kelionių svajonę, bet nesugalvojęs kitos. Kol nepamačiau Milisentės. Ji atrodė pradedanti savąją. Tą akimirką norėjau būti tos svajonės dalis.
Tuo metu visko neapgalvojau. Supratau gerokai vėliau, bandydamas Milisentei ir kitiems paaiškinti, kuo ji mane patraukė. Tačiau tuo metu ėjau iki savo kitų vartų. Po dvidešimt valandų trukusios, bet dar nesibaigusios kelionės nė neturėjau jėgų jos užkalbinti. Galėjau tik žavėtis.
Paaiškėjo, jog skrendame tuo pačiu lėktuvu. Palaikiau tai ženklu.
Milisentė sėdėjo prie lango, o aš – vidurinėje eilėje, vidurinėje vietoje. Prireikė šiek tiek įtikinėjimo, šiek tiek flirto su stiuardese ir dvidešimties dolerių, kad mane perkeltų prie Milisentės. Man atsisėdus, ji nepakėlė akių.
Kol iki mūsų riedėjo gėrimų vežimėlis, surezgiau planą. Užsisakysiu to paties, kaip ir ji, nes buvau nusprendęs, kad ši moteris – ypatinga, todėl negalėjau įsivaizduoti jos, pageidaujančios ko nors įprasto, tarkim, vandens. Bus kas nors neįprasta, pavyzdžiui, ananasų sultys su ledu, ir, užsakymams sutapus, mus ištiks simetrijos, simbiozės, laimingo netikėtumo akimirka.
Įvertinus, kaip ilgai nemiegojau, šis planas mintyse atrodė įmanomas iki pat to momento, kai Milisentė, padėkojusi stiuardesei, gėrimų atsisakė. Nieko nepageidauja.
Atsisakiau ir aš. Trokštamo efekto nesulaukiau.
Tačiau Milisentei pasisukus į skrydžio palydovę pirmą kartą išvydau jos akis – priminė vešlius, atvirus laukus, matytus Kambodžoje.
Neatrodė tokios tamsios kaip dabar.
Ji vėl nusigręžė į langą. Toliau spoksojau į ją apsimesdamas, jog nežiūriu.
Sakiau sau, kad esu idiotas ir turėčiau tiesiog ją užkalbinti.
Sakiau sau, kad man kažkas negerai, nes normalūs žmonės neina iš proto dėl ką tik sutiktos merginos.
Sakiau sau nebūti įkyriu gerbėju.
Sakiau sau, kad ji man per graži.
Likus trisdešimčiai minučių iki nusileidimo, prabilau:
– Sveika.
Ji atsisuko. Įsistebeilijo.
– Sveikas.
Manau, tą akimirką vėl pradėjau kvėpuoti.
Tik po kelerių metų paklausiau jos, kodėl spoksojo pro langus oro uoste ir lėktuve. Prisipažino, kad niekada nebuvo skridusi. Vienintelis dalykas, apie kurį svajojo, – saugiai nusileisti.