Šių dienų „Mobiu Diku“ vadinama „Tamsi laukinio padaro širdis“ pasakoja istoriją apie prarastą meilę, netektis ir gijimo procesą. Tai knyga apie išgyvenimą – tiek fizinį, tiek psichologinį. Šokiruojančią netektį patyręs vyras leidžiasi į žūtbūtinę pumos medžioklę Britų Kolumbijos miškuose.
Nesibaigianti medžioklė tampa nuodugniomis savęs paieškomis, priverčia iš naujo išgyventi svarbiausius vaikystės, jaunystės, buvusios santuokos įvykius. Ir medžiotojas nejučia tampa medžiojamuoju. Plačiau apie netikėtą romaną „Tamsi laukinio padaro širdis“ su autoriumi J. Fasano kalbasi leidyklos „Tyto alba“ užsienio projektų vadovė Augustė Burbaitė.
– Kūrybinį kelią pradėjote nuo poezijos, išleidote keturis apdovanojimų sulaukusius poezijos rinkinius. „Tamsi laukinio padaro širdis“ – pirmasis jūsų romanas. Kodėl šią istoriją nusprendėte papasakoti prozos tekstu? Ar perėjimas prie prozos buvo sudėtingas?
– Rašant mane labiausiai domina kalboje slypinti tyla. Kai rašau poeziją, galvoju apie nutylėjimus tarp žodžių ir žodžiuose, tarp eilučių ir eilutėse, tarp posmų ir posmuose. Kai rašau prozą, daugiausiai galvoju apie nutylėjimus tarp veikėjų ir pačių veikėjų viduje. Pradėjau rašyti romanus (iš tiesų tai po daugybės metų grįžau prie prozos rašymo), nes bandau įsigilinti į tai, kas nutylima mano paties gyvenime.
– Romano „Tamsi laukinio padaro širdis“ pasakotojas – medžiotojas, pasiryžęs nukauti laukinę pumą. Pumos paieškos čia tampa sielvarto ir keršto troškimo kurstoma manija, dėl to jūsų romaną kritikai yra pavadinę šių laikų „Mobiu Diku“. Kaip vertinate tokią etiketę?
– Kartais rašytojai parodo mums naują kalbėjimo būdą kokiai nors vidinei būsenai nusakyti. H. Melville knygoje „Mobis Dikas“ parodė, kaip galima kalbėti apie maniją. Bet aš rašydamas šį romaną sąmoningai apie Melville negalvojau. Manija man pačiam labai artimas reiškinys. Man atrodo, kad tai, ką kiti galbūt palaikytų keistumu ar net pamišimu, yra mano būties pagrindas. Rašydamas šią knygą ieškojau istorijos, kalbos, vaizdinių, kurie perteiktų tokią vidinę būseną. Šiurpiausia romano vieta man pačiam, kai pasakotojas nusprendžia išsivaduoti iš savo manijos, tapusios dingstimi ignoruoti svarbius, nepatogius gyvenimo klausimus.
– Romanas „Tamsi laukinio padaro širdis“ iš esmės kalba apie netektį, prarastą meilę ir skirtingus gedėjimo, psichologinio gijimo etapus. Kodėl nusprendėte šią vidinę herojaus kovą perkelti į laukinę gamtą, kur jis visiškai izoliuotas nuo žmonių?
– Susidūrę su sunkiausiu gyvenimo išbandymu ir jusdami kaltę, net sulaukę kitų palaikymo, negalime su juo susidoroti tol, kol patys savęs neišteisiname.
– Medžioklė gali būti suvokiama kaip savo galios gamtoje įtvirtinimas. Apie žmogaus norą užvaldyti, nusavinti gamtą sukurta daugybė literatūrinių pasakojimų. Koks aspektas jums buvo svarbus?
– Šio romano pasakotojui įskiepytos tam tikros idėjos apie vyriškumą, o romane matome jo mėginimus atsirinkti, kuriomis iš tų idėjų verta tikėti. Užvaldymas, nusavinimas skamba kaip universalus blogis – dažnai taip ir yra, bet gyvenime pasitaiko situacijų, kuriose turime elgtis ryžtingai, kartais net itin ryžtingai. Šiuo aspektu rašymas yra visai kaip gyvenimas – sunku susiprasti, kada geriau užimti ryžtingą poziciją, o kada likti pasyviam. Belieka tik nenustoti stengtis, kad viskas gerai pavyktų.
– Šiandien nemažai žmonių vyksta į laukinę gamtą su viltimi atrasti save, tikrąjį savo gyvenimo pašaukimą. Tačiau jūsų romane nuskamba mintis, kad gamta nėra pagalbos šaltinis – knygos pasakotojas suvokia ją kaip laukinę giesmę, kuri yra skirta ne mums, kuri atėjo į šį degantį pasaulį ne mūsų gelbėti. Koks jūsų asmeninis santykis su gamta? Kaip suvokiate jos vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje?
– Laikas, praleistas gamtoje, man yra gijimo laikas, bet tai nereiškia, kad gamta sentimentali. Ji brutali, negailestinga, graži, tikra. Reikia saugoti laukinę gamtą aplink mus ir laukiniškumą mūsų viduje.
– Esate sakęs, kad kūryboje jus itin domina atpirkimo tema – žmogaus mėginimai aplink save kurti grožį, išperkantį gyvenimo nesėkmes, klaidas. Kodėl ši tema jums tokia svarbi? Ar galima sakyti, kad romane „Tamsi laukinio padaro širdis“ vaizduojama kelionė – tai būtent kelionė kaltės išpirkimo, susitaikymo su savo praeitimi link?
– Visi esame padarę žalos. Gyvenimas – tai virtinė ne visuomet pasisekančių mėginimų atsitokėti, atidžiau įsiklausyti į savo aplinką ir iš visų tų griuvėsių nulipdyti ką nors gražaus. Savo antrame romane The Swallows of Lunetto (Luneto kregždės) užsimenu, kad kaltė puikiausiai atperkama nusprendus nuoširdžiai rūpintis kitais ir savimi. Nesvarbu, ar tai darome kurdami meno kūrinius, kurie galėtų išgelbėti kito gyvybę, ar kurdami tokius gyvenimus, kurie galėtų išgelbėti kito gyvybę. Mūsų pareiga pasistengti. Mūsų pareiga išsiaiškinti, kas esame, prieš imant reikalauti, kad kiti mus suprastų. Mūsų pareiga išsiaiškinti, kas esame, kad neskaudintume kitų. Literatūra yra vienas iš kelių to aiškumo link. Net ta literatūra, ir galbūt ypač ta, kuri kalba apie tamsias, sumaištį keliančias jėgas.
– Kaip suvokiate autoriaus ir skaitytojo ryšį? Kokį skaitytoją įsivaizdavote rašydamas romaną „Tamsi laukinio padaro širdis“?
– Tikiu, kad kiekvienas istorinis etapas bus prisimenamas pagal tai, kaip tuo metu galvota apie kitoniškumą, Kitą. Šiuo metu įvairios jėgos sėja baimę, net priešiškumą Kitam. Taip yra todėl, kad patys bijome tam tikrų savo dalių. Rašydamas „Tamsią laukinio padaro širdį“ galvojau apie skaitytoją, kuris nevengtų akis į akį susidurti su tamsiąja savo puse. Užuot kaltinęs kitus ir šventai tikėjęs savo nekaltumu, kaip įprasta šiandien, toks skaitytojas norėtų priimti savo tamsiąją pusę, ją pripažinti, integruoti į save ir leisti, kad ši patirtis jį pakeistų – padarytų žmogumi, kuris pakankamai gerai pažįsta save, kad galėtų lengviau atleisti kitiems.