Noelė mandagi, vengia konfliktų ir... vagia iš viešbučio svečių. Niekada neima nieko vertingo, tik nedideles smulkmenas: lūpų dažus, segę ar šukas. Per aštuonerius darbo metus ji nė karto neįkliuvo. Vos pajutusi menkiausią grėsmę, sprunka ir pradeda viską iš naujo. Stovėdama prie savo dvidešimt pirmo viešbučio, Noelė pasiryžta sumušti rekordą ir išdirbti jame ilgiau nei mėnesį. Tačiau „Magnolijoje“ sutiktos kambarinės sumaišo visas kortas.
Meilė be atsako, neužgijusios vaikystės traumos ir nesibaigiančios pastangos pritapti, pamirštant tikrąją save, priverčia Noelę pirmą kartą stabtelėti ir atsigręžti į praeitį, rašoma pranešime žiniasklaidai. Romano „Viešbutis Nr. 21“ autorė S. Rich interviu pasakoja, kaip gimė ši nuoširdi, komiška ir jautri istorija.
– Kaip kilo mintis rašyti romaną apie kambarinę kleptomanę?
– Mintis kilo, kai buvau apsistojusi mažame viešbutyje Lisabonoje. Visą rytą praleidau kambaryje, o kai išėjau, koridoriuje priešais duris radau laukiančią kambarinę. Ji stovėjo sukryžiavusi rankas šalia valymo vežimėlio ir neatrodė labai laiminga. Jaučiausi siaubingai, o kai tą vakarą grįžau į savo kambarį… mano plaukų šepetys buvo dingęs!
Nors dabar nemanau, kad kambarinė jį pavogė (esu tikra, kad pamečiau šepetį keliaudama), tada buvau įsitikinusi, kad darbuotoja jį paėmė kerštaudama. Pagalvojau: labai gudru pavogti būtent plaukų šepetį. Juk nerašysi skundo dėl dingusio šepečio, o be jo labai nepatogu. Be to, kas gi vogtų naudotą plaukų šepetį?
Mane labai suintrigavo toji moteris. Kas ji tokia? Ar ji vagia ir iš kitų kambarių? Kodėl taip elgiasi? Taigi mintis apie kambarinę, kuri vagia daiktus, ilgai sukosi galvoje.
– Įsibėgėjant „Viešbučio Nr.21“ siužetui, sužinome daugiau apie Noelės praeitį. Sunku jos neužjausti, tačiau tenka pripažinti, kad ji elgėsi neleistinai – vogė iš viešbučio svečių. Kaip jums pavyko rasti tinkamą pusiausvyrą, kad skaitytojai mėgsta Noelę, net kai ji vėl suklysta?
– Nors Noelė savinasi daiktus, ji nėra įprasta vagišė. Ji neima daiktų, siekdama piniginės naudos, ar dėl to, kad labai nori. Moteris tuos daiktus paima, nes jaučiasi taip, lyg nuolat kovotų dėl išgyvenimo, o daiktai jai padeda išlikti, yra tarsi jos inkaras. Šis įprotis išsivystė Noelei bandant susidoroti su psichologine trauma. Būtent dėl to ją užjaučiame ir atleidžiame.
Jei apsilankytumėte Noelės aptriušusiame bute miegamajame Londono rajone, rastumėte nuostabią medinę skrynią, pilną jos pavogtų daiktų. Ši skrynia moteriai tarsi įrodymas, kad jos susikurta gyvenimo sistema veikia, kad ji sugebės išgyventi. Noelė rūpinasi tais daiktais, tarsi jie būtų relikvijos, prisimena, iš kur tuos daiktus paėmė ir kaip tuo metu jautėsi. Taip ji struktūruoja savo gyvenimą. Galima sakyti, kad visi turime savo skrynias: mūsų elgesys, prisiminimai, istorijos suteikia mūsų gyvenimui struktūrą.
– „Viešbutis Nr. 21“ kupinas juokingų, švelnių ir jausminų momentų. Kaip jums pavyko atrasti tokį balansą?
– Knygos veikėjai man tikri žmonės – gal čia slypi visa paslaptis. Humoras ir įvairiausi jausmai kyla iš kasdienių situacijų, tad knygoje juoką arba liūdesį kelia Noelės reakcijos, jos bandymai susiorientuoti naujoje ir neįprastoje aplinkoje. Daugelis juokingų momentų gimsta iš moteriškos draugystės ir palaikymo. Tiesa, kartais, atrodytų, lengvi ir juokingi momentai atveria skausmingas ar nelengvas patirtis. Pavyzdžiui, romane moterys aptarinėja, kokių skonių ledinukus labiausiai mėgsta. Tačiau šis smagus pokalbis smogia Noelei į paširdžius. Ji supranta, kad nepritampa, nepriklauso grupei, ir jaučiasi vieniša bei atskirta. Ir priešingai – humoras gimsta ir rimčiausiais momentais. Man labiausiai patinka kurti tokias situacijas, nes juokas padeda atsikvėpti.
– Noelė gerai supranta kitus žmones, nes sugeba greitai ir gerai prisitaikyti prie naujos aplinkos. Kaip jums taip gerai pavyksta perprasti ir knygos puslapiuose perteikti kitų žmonių elgseną ir savijautą? Kokių triukų žinote?
– Nesinaudoju jokiais triukais, nors norėčiau, kad jų būtų. Kaip ir daugelis rašytojų, daug dėmesio kreipiu į žmonių elgesį. Man labai patinka, kad visi turi unikalią savo istoriją ir psichologiją. Tiesiog esu natūraliai smalsi ir domiuosi psichologija, tam įtakos turi ir namiškiai – mama dirba psichoterapeute, o patėvis – psichologu. Jų beklausydama supratau, kad nei vieno žmogaus gyvenimas nėra per daug keistas ar neįprastas ir visi turi tamsiąją pusę, tik apie ją galbūt dar nežino. Tad ir Noelės gyvenimo nevaizduoju kaip keisto ar neįprasto, tiesiog ji taip gyvena.
Žmonės net nesusimąstydami visą laiką keičia ir rodo skirtingus savo veidus. Esame skirtingi darbe, namuose, su draugais ar artimaisiais. Jei labiau kreipsime dėmesį vienas į kitą, lengviau suprasime vieną ar kitą poelgį. Noelė nuo pat vaikystės stengiasi išgyventi. Tam ji pasitelkia skirtingas asmenybės puses, tik, skirtingai nei daugelis, tai ji daro sąmoningai. Sudėtingos gyvenimo aplinkybės ją to išmokė. Mane labiausiai domino ne priežastys, kodėl Noelė yra tokia, bet ar jai pavyks peržengti vienišo klajokliško gyvenimo ribas ir kurti kitokį gyvenimą. Ji patyrė daug sunkumų, labai stengėsi ir tikrai nusipelnė savo vietelės pasaulyje. Kai Noelė atvyksta į Viešbutį Nr. 21, ta kelionė prasideda. Net dabar, kai pagalvoju apie Noelę, susigraudinu. Manau, ji labai drąsi.
– Romane „Viešbutis Nr. 21“ daug dėmesio skiriate moteriškumui ir draugystei. Kodėl ši tema jums buvo svarbi?
– Taip, tai knyga, švenčianti moteris ir jų draugystes, tačiau ji taip pat kalba apie tai, ką reiškia būti žmogumi. Žmonėms labiau nei bet ko kito reikia bendravimo. Mums visiems reikia savo žmonių, savo genties, visiems svarbu jausti, kad esame didesnio dalis. Tačiau pagrindinė romano veikėja Noelė neturi šeimos, tad nuo pat vaikystės karštligiškai stengiasi išgyventi ir pasikliauja tik savimi. Būtent dėl to klajokliškas ir vienišas gyvenimas jai atrodo natūralus. Ir staiga „Viešbučio Nr.21“ moterys jai suteikia galimybę ne tik tapti grupės dalimi, bet ir prisijungti prie palaikančios šeimos.
Būna, kad šeimos nariai mus nuvilia ir jaučiamės visiškai vieni, tačiau neprivalome būti vieniši. Tikiu, kad nepriklausomai, kas nutiko, jeigu žmogus nepabijos atverti širdies, jis atras tikrų draugų ar šeimą, kuriai norės priklausyti. Galbūt esu idealistė, tačiau noras priklausyti – mūsų natūralus instinktas, tad nereikėtų užsisklęsti.
– Kaip rinkote informaciją romanui, galbūt bendravote su kambarinėmis? Kaip palietėte vagysčių temą?
– Taip, kalbėjausi su kambarinėmis, tačiau ne apie vagystes. Norėjau sužinoti detalių apie jų gyvenimą ir darbą. Viešbučių kambarinės labai profesionalios ir niekad nevogtų iš kambarių. Tiesą pasakius, dažniausiai jos net neliečia svečių daiktų, nebent tai neišvengiama, tarkim, tenka valyti paviršius ar pakelti ką nors nuo grindų.
„Viešbučio Nr.21“ pagrindinė veikėja nelaiko savęs vagile, tačiau tikrai neprimena įprastos kambarinės. Noelė „pasiima“ svetimus daiktus, nes taip tikisi pajusti adrenaliną ir kontroliuoti savo gyvenimą. Užtikrinu, kad romanas tikrai nesukels paranojos, kad jūsų daiktai dings iš viešbučio kambario. Vienas skaitytojas papasakojo, kad skaitė „Viešbutį Nr.21“ būdamas Afrikoje darbo reikalais, ir ėmė kur kas dažniau atkreipti dėmesį į kambarinę. Jis pradėjo palikinėti jai arbatpinigių ir su ja kalbėtis, o galiausiai jie tapo draugais. Ši istorija mane visada pradžiugina.
– Ar turite patarimų tiems, kurie bijo, kad viešbutyje juos apvogs?
– Tikrai ne. Galite visiškai pasitikėti viešbučių kambarinėmis. Tačiau jei kada nors pastebėsite, kad kažkur pradingo pincetas, geriau nieko nesakykite.
