Irenos Saulutės vaikystės prisiminimai iš tremties, grįžimo gimtinėn istorija, ne vienerius metus trukusio slapstymosi nuo KGB patirtys lyg iš įtempto siužeto trilerio nugulė ką tik leidyklos „Alma littera“ išleistoje knygoje „Manėme, kad plaukiame į Ameriką“, rašoma pranešime žiniasklaidai.
„Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi apdovanotos Irenos Saulutės Valaitytės-Špakauskienės likimas – tarsi simbolinė XX a. Lietuvos istorijos iliustracija. Laiminga vaikystė patriotiškoje šeimoje tarpukariu, pragariška kelionė į Arktį su pirmąja sovietinių trėmimų banga, šaltis, badas, mamos ir tėvelio netektis, KGB persekiojimas ir patyčios sovietmečiu, kai grįžo į gimtinę“, – taip šios moters gyvenimą apibūdina knygos sudarytoja, žurnalistė Žilvinė Petrauskaitė.
„Gal ir neįmanoma aprašyti to, ką patyrėme, – svarsto Irena Saulutė, į tremtį išvežta būdama paauglė. – Juk tai buvo nuolatinis, nepaliaujamas badas. Ne badas, kai valgyti nori, o mirtinas badas, kai broliukai, sesutės, mamytės, bendrakeleiviai krinta tau po kojomis ir miršta.
Karo metas, ir tu žinai, kad niekam nerūpi, niekas tau negali padėti. Ir kad iki tavo namų – tūkstančiai kilometrų, nepareisi. Iš centrinio Sibiro gal ir pareitum pėsčias į Lietuvą, – pagaus ar nepagaus, numirsi ar nenumirsi. O iš Arkties nė neišeisi, nes ten milžiniškos upės, milžiniški kalnai, o pirmas sutiktas žmogus gali iš tavęs dokumentų paprašyti.
Kai sušaudo, mirtis ateina greitai. O čia – nežinai, kas pirmas iš tavo šeimos mirs. Ir jokių šansų nei sušilti, nei pamatyti tėvynę. Juk nors kūnas, rankos, kojos, nosies galas nušalę, dvasia tu esi visas Lietuvoje, gyveni prisiminimais.“
Tarpukario karininko dukra, grįžusi iš tremties, nors ir su didžiausiais KGB ir jo klapčiukų trukdžiais, baigė Kauno medicinos felčerių mokyklą. Taigi vaikystės svajonė tapti arba medike, arba – balerina, iš dalie sišsipildė. Bet kokia kaina! Sovietų okupacija jos ir šeimos gyvenimą pakeitė kardinaliai.
Į giminaičių vienkiemį šalia Lukšių, kur slapstėsi okupuotos valstybės karininko šeima, ankstų 1941-ųjų birželio 14-osios rytą užgriuvę ginkluoti rusiškai kalbantys vyrai brutaliai sudraskė keturių žmonių likimus. „Tėvelį įgrūdo į vieną vagoną, mamą su paaugliais vaikais – į kitą. Po daugiau nei mėnesį trukusios kelionės antisanitarinėmis sąlygomis gyvuliniais vagonais ir vargingo slinkimo pėsčiomis Altajaus kalnų keliukais mes pasiekėme buvusį angliakasių miestelį. Mamą ir brolį kasdien varydavo į kalnus kirsti medžių, o mano, trylikametės, užduotis buvo parūpinti malkų ir maisto“, – prisimena Irena Saulutė.
Kol mama ir brolis dirbdavo miške, Irena Saulutė rinkdavo sakuotą medieną ir žoliaudavo. Žolė dažnai tapdavo šeimos maistu. „Grįžusi iš kalnų sukraudavau lauželį iš sakingų medžių šakų ir užkaisdavau puodą. Lėkščių neturėjome, valgėme iš skardinių. Valgau, o taip šlykštu, rodos, viską išvemsiu. Verkiu, bet nekūkčioju, nenoriu, kad mamytė graudintųsi. Juk ji nieko negali pakeisti, mamytė apsimeta, jog nemato, nei kaip verkiu, nei kaip bandau neišsiduoti“, – dalijasi savo prisiminimais.
Po metų Altajuje Irena Saulutė su mama ir broliu buvo perkelti už poliarinio rato. Oficiali perkėlimo priežastis – primityvi iki bukumo: kadangi pribaltai yra žmonės, gimę prie Baltijos jūros, žvejoti jie atseit yra įgudę! Ir nesvarbu, kad tremtinės – garsių tarpukario Lietuvos politikų, karininkų, stambių ūkininkų žmonos – jūrą yra mačiusios nebent per atostogas. O jų vaikai tokie maži, kad žvejoti itin atšiauriomis Arkties sąlygomis netinkami.
Žiemą jiems tekdavo dirbti po dvylika valandų, vasarą – po keturiolika. Uždirbdavo grašius, jų neužtekdavo nė galimai duonos normai išpirkti. Vaikai ir suaugusieji ėmė kristi nuo bado lyg lapai. Į knygą savo patirtis sudėjusi Irena Saulutė pasakoja, kad iš pradžių lietuviai dar bandė įšalą įveikti – gyvieji kapstė duobeles mirusiesiems laidoti. Gilių nepajėgdavo iškasti, per žiemą palaidotųjų kaulai išlįsdavo – įšalas išstumdavo, nenurimstantys stiprūs vėjai išpūstydavo.
Savo knygoje Irena Saulutė pirmą kartą viešai pasakoja, kaip jai, tada devyniolikmetei, laimingo atsitiktinumo dėka pavyko ištrūkti iš tremties ir grįžti į Lietuvą. Tačiau ir čia niekas nelaukė, palengvėjimo ji nesurado. Sovietų valdžia gržusiems tremtiniams neišdavė pasų, jų neregistravo, gaudė, teisė ir vėl siuntė į Sibirą. Net kiek sušvelnėjus režimui persekiojančią KGB akį Irena Saulutė jautė iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
Prasidėjus Atgimimui, moteris prisijungė prie ekspedicijos į lietuvių tremties vietas Arktyje, rado savo mamos kapą ir pargabeno jos palaikus į gimtinę.
Knygoje Irenos Saulutės minimų įvykių kontekstus komentuoja istorikas, doc. dr. Algirdas Jakubčionis.
Siūlome paskaityti ištrauką iš Irenos Saulutės Valaitytės-Špakauskienės knygos „Manėme, kad plaukiame į Ameriką“.
Aš nesustodama gyvenu du gyvenimus. Dabartį ir praeitį, kurios manęs nepalieka nė naktį. Nedažnai pavyksta užmigti, atsijungti, užsimiršti. Turbūt mano miegus išblaškė ešelonai, jurtos, barakai... Iš atminties kyla ne tik patirtys Arktyje, bet ir gyvenimas slapstantis grįžus į sovietinę Lietuvą.
Knygų lentynoje už stiklo matau tėvelių, brolio, vyro nuotraukas. Matau juos jaunus ir gražius. Nebūna vakaro – nesvarbu, ar aš pavargusi, ar ne – kad apie vidurnaktį eidama gulti jų visų neperžegnočiau. Tėvelį žegnoju į Rytus, kur atgulęs jo kūnas. Visus kitus – į dabartinių jų „butų“ pusę Karmėlavos kapinėse. Tada pasisuku ir sakau: „Viešpatie, ačiū tau už šią dieną, kad dar galiu juos peržegnoti.“
Augau šeimoje, kurioje tvyrojo meilė ir rūpestis vaikais. Dabar man rūpi dukra, anūkai bei proanūkiai – kiekvieną akimirką. Tramdau, tramdau save, o kai jau nebegaliu iškentėti, skambinu. Turiu išgirsti bent žodį, kad šiandien jiems viskas gerai. Nežinau, ar tai juos erzina, ar ne, trukdau ar ne. Bet man to reikia.
Papasakosiu jums savo gyvenimą. Pasakosiu ne kokį paminklą norėdama pasistatyti. Privalau kalbėti už tuos, kurie negimė, nes jų tėvai buvo nužudyti. Ir už tuos, kurie išmirė vagonuose bei Arktyje, kurie neužaugo, neįsimylėjo, nesukūrė šeimų ir nesusilaukė gražių vaikų. Už sušaudytus tėvelius, mamas, mirusiuosius badu. Už visus sugrįžusius, kurie buvo engiami ir neturėjo normalaus gyvenimo.
Tai vieno vaiko, patyrusio ir suaugusiajam sunkiai pakeliamus išgyvenimus, prisiminimai. Kiekviena šeima, kiekvienas šalia esantis žmogus turi savuosius – savaip jaučia praeitį. Nė vienas iki galo nežinome, ką kitas mąsto apie tą patį įvykį, tą pačią dieną, valandą. Visų bus ir kitokie jausmai. Mano – tokie. Gal ką nors ne taip supratau, ne taip prisiminiau, todėl ne dėstau faktus, o pasakoju, kaip anuomet jaučiausi.
Vestuvinis tėvelio žiedas
Vilkaviškio stotyje stovime antra diena, žmones į mūsų vagoną kemša ir kemša. Žinoma, ir į kitus. Mamytė, iš kažko gavusi lapeliuką popieriaus, užrašo mūsų giminių adresą ir išmeta pro langelį. Kaskart, kai prisimenu tos dienos įvykius, susigraudinu nuo žmonių gerumo. Kažkas, mūsų nė nepažįstantis, pasikinkė arklius ar sėdo ant dviračio ir iš Vilkaviškio nuskubėjo į tėvelio sesers kaimą perduoti raštelio...
Mano tetėnas, į vežimą pasikinkęs porą arklių, atidarda į Vilkaviškį, paskubomis sugriebęs keletą mūsų daiktų. Eina palei ešeloną, pro kiekvieno vagono durų plyšį klausinėdamas, ar nėra Valaitienės. Pagaliau mus suranda, bet tą pačią akimirką traukinys lėtai pajuda. Sukantis ratams tetėnas lekia šalia ir pro plyšį mums svaido drabužius, kuriuos atsinešė persimetęs ant rankos: mamytės demisezoninį, mano žieminį, išaugtą brolio žieminį paltuką, mamytės kailinius. Dar spėja įkišti mūsų puodą sriubai medine rankena, jo dugne geltonuoja sviestas. Ir viskas, traukinys padidina greitį, tetėnas atsilieka.
Stovime Naujojoje Vilnioje. Pro pravertų vagono durų plyšiuką išsmunku lauk, mamytė nespėja sugriebti. Naujosios Vilnios stotyje daugybė bėgių ir peronėlių. Ir nors mūsų ešelonas užkištas kažkur toliau, bet prie jo – tiršta žmonių. Eina, rėkia, galvas iškėlę, klausinėja, ieško saviškių. Jau 1941-ųjų birželio 15 ar 16 diena. Lekiu šaukdama tėvelio pavardę, sargybinis su šautuvu – paskui. Pagaliau viename vagone, pilname šlapių nuo prakaito pusnuogių vyrų, tėvelis atsiliepia, kažkaip prasibrauna artyn ir skubiai beria žodžius: „Tik laikykimės. Turime pasimatyti. Tik tu, vaikeli, valgyk, kad ir žolę, gal rasi valgomos. Tegul Romas globoja judvi su mamyte, jis dabar bus vyras šeimoje.“ Tada įspaudžia man į ranką gabalėlį kumpio, nusimauna vestuvinį žiedą ir įduoda: „Gal mamytė už jį gaus valgyti.“
Čia mūsų pokalbis nutrūksta. Sargybinis prilekia, nustumia mane, parvaro ir įšveičia į vagoną pas mamytę ir brolį.
Kažkurioje stotyje per garsiakalbį išgirstame, kad prasidėjo karas. Visos mūsų vagono mamytės svajoja, kad vokiečiai subombarduos bėgius. Veltui. Ešelonas nepaliaujamai tolsta nuo Lietuvos. Apie Birželio 23-iosios sukilimą niekas nežino, nežinos ir visus tremties metus. Neabejoju: jei tėvelis dar savaitėlę būtų slapstęsis, likęs nesuimtas, neišvežtas, būtų prisidėjęs prie pasipriešinimo. Juk tie vyrai, su kuriais mano tėvelis, patriotas, savanoris, Vyčio Kryžiaus ordininkas, ateidavo vakarais, be abejo, jau būrėsi kovai.
Vagonai darda į Rytus. Atmenu karštį, troškulį, ankštumą, bet labiausiai – neapsakomą gėdą, kai visiems matant man, trylikametei, tenka savo „reikalus“ atlikti į skylę vagono grindyse.
Kartais kas nors trumpam užleidžia savo guolį, kartais duoda kelias minutes pakvėpuoti pro viršutinių gultų langelį. Kažkodėl iš atminties iškyla Šakių krautuvininko Goldofto šeima, vagono gale užėmusi visą viršutinį aukštą, jie turi gero maisto ir daiktų, lyg būtų išsirengę į ekspediciją. Gal buvo perspėti, kad išveš?