Romanų ciklą apie Ukrainos įvykius tęsiantis Ramūnas Bogdanas: valdžia tik įsivaizduoja viską sprendžianti

„Būna, kad gyvenimas mus įstumia į istorinį įvykį“, – sakė romanų ciklo apie pastarojo dešimtmečio įvykius Ukrainoje autorius, žurnalistas, politikos apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas. Pasiremdamas Ukrainos Orumo revoliucija – Maidanu, rašytojas naujausioje savo knygoje „Juodas sniegas, raudonas dangus“ paaiškina, kaip visa tai atrodo iš vidaus. Žmonės protesto keliu, pabrėžia jis, pasuka tik tada, kai nėra išeities, kai valdžia kurčia ir jokie kiti mechanizmai neveikia. R. Bogdanas atviras – rašyti apie tai nebuvo sunku, nes viską yra išgyvenęs savo kailiu, kuo puikiausiai suvokia, ką reiškia išeiti prieš diktatoriškos valstybės aparatą, kuris gali lengvai sutraiškyti.

Aktyviai dalyvavęs Sąjūdžio veikloje buvęs Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) pirmininko Vytauto Landsbergio patarėjas užsienio politikos klausimais R. Bogdanas atkreipė dėmesį, kodėl šiandien mums yra svarbu kalbėti apie Ukrainą – gyvename toje pačioje geopolitinėje erdvėje, dalyvaujame tame pačiame, tos pačios imperijos griovimo procese.

„Tik tiek, kad mums 1990-aisiais pavyko pabėgti... O Ukraina istoriškai tampriai susijusi su Rusija – gan sunku apsispręsti ar gali be jos egzistuoti. Ukrainiečiai jau buvo beveik įtikėję, kad yra kažkoks priedas prie Rusijos, kuris vadinasi Ukrainos respublika. Patiko garsaus politologo, šviesaus atminimo Zbigniewo Brzezinskio pasakymas, kad Rusija kaip imperija be Ukrainos egzistuoti negali. Gan ryškų Ukrainos dreifavimą link Europos Sąjungos (ES) Rusija priėmė kaip ženklą atkūrinėti imperiškumą. Vladimiras Putinas prieš savo valią tapo politinės ukrainiečių tautos kalviu“, – sakė R. Bogdanas.

Virsmo laikotarpis

Subyrėjus Sovietų sąjungai, kaip pastebėjo R. Bogdanas, formaliai atsiradusi Ukrainos respublika buvo tarsi snaudžianti valstybė. 2013-2014-ieji tapo apsisprendimo metais.

Istorijos, anot R. Bogdano, nereanimuosi, bet ją galima tiesiog prisiminti, o prisimenant – talkinti.

„Nesame tie, kurie svaigstame revanšizmais, mes pakankamai maži, kad neatrodytume pavojingi, mums patogu rodyti pavyzdį, kur galima nueiti iš tos pačios išeities pozicijos. Apie 1991-uosius tiek Lietuvos, tiek Ukrainos bendrasis vidaus produktas (BVP) buvo panašūs, dabar lenkiame kartais. Ekonominiai rodikliai rodo, kur veda vienas ar kitas kelias“, – kalbėjo politikos apžvalgininkas.

Pirmoje romanų ciklo „Ukrainos tridantis“ knygoje „Prie bedugnės“ R. Bogdanas tikino norėjęs atskleisti virsmo laikotarpį.

„Pirmoji knyga apie tai, kaip atrodo subrendusi lūžiui šalis. Žmonės vieną gražią dieną ėmė ir pasakė: „Ne, mes nebenorime gyventi šalyje, persmelktoje korupcijos, kur įstatymai neveikia“. Pamokanti istorija, Lietuvą taip pat. Kai valdžios pažadai apsiverčia 180 laipsnių, kantrybė ima ir trūksta. Ukrainiečiams žadėjo, kad bus judama ES kryptimi, link bevizio režimo ir staiga valdžia jiems vienu spragtelėjimu sako – ne, šito nebus, viskas atidedama. Su tauta reikia skaitytis, jų negali paversti kažkokia trąša, kuria naudojiesi savo tikslams užsiauginti. Šie dalykai nėra etnografiniai. Nesvarbu, rašau apie Ukrainą, Lietuvą, ar kitą šalį – tai bendražmogiški dalykai, liečiantys visas visuomenes, visas valstybes“, – aiškino R. Bogdanas.

Išeitų, ne valdžia, o būtent tauta yra ta kritinė masė, kuri sprendžia visos šalies likimą? „Tai ir bandau parodyti savo romane. Iš tikrųjų, valdžia tik įsivaizduoja viską sprendžianti – kol įvykių tėkmė rami, kol nieko nevyksta. Taip ir Ukrainoje – valdžia dėlioja ir galvoja, kad viskas vyks būtent taip, kaip nurodyta. Bet jeigu yra nukrypstama nuo bendro kurso – atsiranda pakankama kritinė masė tautoje, kuri sako, kad mes su tuo taikstytis nenorime. Kitaip tariant, žmonių balsas – iš apačios kyla reikalavimai, kuriems valdžia privalo paklusti. Taip, ji gali ir nepaklusti – tokia valdžia istoriškai pasmerkta, bet išsilaikyti gali“, – apie perversmo jėgą kalbėjo autorius.

Čia pat jis pateikė Baltarusijos pavyzdį, kur protestuodami prieš valdžios politiką žmonės išeina į gatves, bet valdžia užsispyrusi, pasitelkdama jėgą nesutinka nieko keisti, tokiu būdu kažkiek pratempdama savo egzistenciją. „Žinoma, gražiai atrodo neginkluotas, neprievartinis pasipriešinimo kelias, bet nemanau, kad jis tinka prieš tas diktatūras, kurios nėra nusprendusios pačios pasitraukti“, – samprotavo jis.

Apibūdindamas istorijos sąvoką R. Bogdanas atkreipė dėmesį į jos dinamiškumą, jo žodžiais tariant, tai gyvas dalykas, „besikeičiantys įvykiai, besikeičiančioje situacijoje“.

Rašytojo pastebėjimu, istorija įrodo, kad jei nusiavęs batukus užlipi ant suoliuko ir pagrūmojęs kumšteliu nulipi – tai diktatoriui ant tokios protesto formos nusispjauti: „Jei ukrainiečiai nebūtų stovėję tvirtai kaip uola, jei nebūtų pasakę – mes savęs mušti neleisime, viskas vyktų taip pat. Tarpuvartės chuligano pamokslėliais neišgąsdinsi. Galvos, kad jo teisė. Bet jei matys, kad kitoje pusėje ne tik teisė, bet ir jėga – jis paklus.“

Ramūnas Bogdanas

„Gražiai atrodo neginkluotas, neprievartinis pasipriešinimo kelias, bet nemanau, kad jis tinka prieš tas diktatūras, kurios nėra nusprendę pačios pasitraukti“

Neveiklią masę reguliuoja aktyvios jėgos

Istoriniai romanai, kuriuose atsispindi tikri faktai, R. Bogdano manymu, yra svarbūs tiek, kiek leidžia įvertinti savo laikmečio dienas, atpažinti bendraamžius aprašomose situacijose.

R. Bogdano knygų herojumi tapo žmogus, kuris priimdamas vienokius ar kitokius sprendimus pasikliauja širdies balsu. „Tai bendražmogiškos situacijos, į kurias papuolame nuolat – tik jos kasdieniškesnės. Būna, kad gyvenimas mus įstumia į istorinį įvykį – turime rinktis. 1991-aisiais Lietuvoje daugybė žmonių taip ir prasėdėjo ant sofutės, laukdami, kuo čia viskas baigsis. Stebėdami, kaip viena grupė bando pasipriešinti kitai. Kurie laimės, pagal tuos ir gyvensime. Šią neveiklią masę reguliuoja tos dvi aktyvios jėgos“, – įvertino politikos apžvalgininkas.

Maidanas, pasak jo, vyksta nuolatos ir visur. „Turi į jį išeiti. Visgi dar vienas svarbus dalykas – reikia skirti Orumo revoliuciją nuo elementarių riaušių ir chuliganizmo gatvėse. Su kuriuo susiduria ir Europa, ir Amerika. Argi galima lyginti Kapitolijaus puolimą su Ukrainos Maidanu? Maidano keliu einama, kai nėra jokios išeities, jei valdžia negirdi, neveikia jokie kiti mechanizmai. Tai nėra daroma iš gero gyvenimo. Ir tie sukilimai turi būti adekvatūs tikrovei, – pabrėžė jis ir pridūrė, kad Paryžiuje siautėjusios „geltonosios liemenės“ – visiškas chuliganizmas, neturintis jokios vienijančios idėjos. – Padegti kažkieno automobilį, išmalti parduotuvės langus su laisvės siekiu neturi visiškai nieko bendro. Negalima sakyti, kad jei žmonės išėjo į gatves, visada yra teisūs, o tie, prieš ką išėjo – neteisūs. Anaiptol, piliečių aktyvumas nėra a priori gėris.“

Prie bedugnės – Juodas sniegas, raudonas dangus

Jei knygoje „Prie bedugnės“ R. Bogdanas labiau koncentravosi į herojų, jo bandymus korupcijoje skendinčioje šalyje ginti savo turtą nuo banditų, tai įtempto siužeto romane „Juodas sniegas, raudonas dangus“ autorius atskleidė daug platesnį kontekstą – prabilo apie pasirinkimą ir sudėtingą sprendimą ginti valstybę, nuostatas, idėjas, ateitį, kurią įsivaizduoji.

„Prie bedugnės“ pagrindinis herojus – iš Ukrainos kilęs kanadietis Nikas Fosa, į gimtąją šalį atvykęs vystyti verslo. Vakarietiško mentaliteto herojus pasijunta „laukiniuose Vakaruose“, kur įstatymai negalioja, vyrauja kyšininkavimas, pasikėsinama į jo turtą. „Nikas nesutinka tapti korupcijos sistemos dalimi, jis sako: „Gerai, aš moku apsiginti ir apsiginsiu.“ Labai nesunku priimti tokį sprendimą – ginti savo turtą, savo namus. Ir jam pavyksta“, – siužeto esmę nupasakojo autorius.

Antroje romanų ciklo knygoje „Juodas sniegas, raudonas dangus“ minėtas personažas nebe toks aktyvus, pasirodo kiti žmonės. „Viena – savo gerovę apginti, visai kas kita – ginti visuomeninę, valstybinę gerovę. Nuo to nesunku nusigręžti – nėra arti manęs, nešildo. Turi pajusti, kad valstybė – tai tu, kad tu esi jos dalis. Būtent tavo judesys lems, ji bus vienokia ar kitokia. Iššūkiai gali būti skirtingi. Kartais negali kovoti, turi apsispręsti. Kitą sykį priimti sprendimą yra daug sunkiau. Tačiau kai priimi – viskas važiuoja ant bėgių“, – kalbėjo autorius, šiuo metu rašantis trečiąją romanų ciklo dalį.

R. Bogdanas gimė 1959-aisiais, Kaune. Apdovanotas Sausio 13-osios medaliu. Ukrainoje nekart bendravo su revoliucinių įvykių dalyviais, skaitė paskaitas Kijeve, Odesoje, Mykolajeve, Dniepre. Kinijoje įšventintas į 13-tos kartos senojo čen stiliaus kovos meistrus.