Broniaus Kutavičiaus kūryba itin paveiki. Meistriškai nuoširdi muzikos kalba pripažįstama įvairaus amžiaus klausytojų. Ar galėtumėte nusakyti, kuo Broniaus Kutavičiaus muzika vaikams išskirtinė?
Savo dainas Kutavičius kūrė tada, kai buvo gana tvirta kūrybos cenzūra. Toje stagnuojančioje tvarkoje staiga atsirado fantazijos pliūpsnis – Kutavičiaus dainos. Įdomu, nes tai nebuvo dainelės ar dainuškos, bet nebuvo ir labai rimti bei gilūs kūriniai. Turbūt tai buvo labai išmintinga, subalansuota, konceptuali žaismė ir labai gerai suręstos kūrinių formos, pasirinktos priemonės. Kad galėtum suorganizuoti tam tikrą laikotarpį muzikoje kaip formą, kuri tiktų vaikams, reikia turėti sugebėjimą.
Kūriniuose gausu simbolikos, tad ne visada aišku, apie ką jie. Bet kai tą simboliką dainuojantiems vaikams trupučiuką pralukšteni, jie suklūsta. Kai atsiranda kūriniai, kurie yra saviti, net ir keisti, kuriuose šalia muzikos grožio reikia ir buteliais pagroti, ar kaip vištelei pakudakuoti, ar prireikia kur nors šūktelti, kuriuose gausu minklių, pinklių – vaikams smagiau ir įdomiau. Jie turi didžiulę fantaziją, kuri tokiuose kūriniuose ima rezonuoti.
Į kūrinius Kutavičius įtraukia paprastus muzikinius ir ne muzikinius instrumentus, kuriais groja patys vaikai. Tuo kompozitorius tarsi patvirtina žinią: muzikuoti galima įvairiai: ir prakalbinant šiaudą, akmenukus, ar tarką, molinį būgnelį, pats sukuria magiškai skambančius instrumentus, gaunančius Kutofono pavadinimą...
Poetinio žodžio jausmas taip pat yra labai svarbus muzikiniams išgyvenimams...
Man atrodo, kad Čiurlionis turėjo gilų žvilgsnį į liaudies dainas ir turbūt toks žvilgsnis atkeliavo ne per melodiką, o per tekstus. Kutavičius irgi ieškojo tekstų ir tai buvo jo įkvėpimo šaltinis šalia visų kitų. Poetų Sigito Gedos ar Antano Strazdo kūryba yra savita, charakteringa bei labai vaizdinga. Tuo metu tai buvo gana neįprasti tekstai ir viešoje erdvėje jie nelabai funkcionavo. Kutavičius jiems surado rūbą, kuris yra elementarus ir nesudėtingas, bet harmoniniu ir ritminiu atžvilgiu kompozitorius atskleidė savo meistrystę.
Galėtume sakyti, kad Broniaus Kutavičiaus asmenybę ir brandų kompozitoriaus žvilgsnį į kūrybą plėtė jo draugai poetai?
Kutavičius kompozitoriumi tapo ne tokiais jau ankstyvais gyvenimo metais, buvo brandesnio amžiaus. Galbūt todėl jo kūryboje tarsi susiliejo ir patirtis, ir vaikiškumas, žaismingumas. Būtent šios savybės, manau, jo asmenyje puikiai derėjo. Kutavičiaus interesų lauke buvo daug reikšmingų personų, viena jų – poetas Sigitas Geda, kuris buvo Kutavičiaus geras bičiulis, kasdienis draugas. Galbūt literatūrologai mane pataisys, bet tie laikai, kada kūrė Sigitas Geda, Vytautas Bložė, Leonardas Gutauskas ir kiti, turbūt buvo lietuviškos poezijos aukso laikotarpis. Kaip aš suprantu, šių žmonių interesai pynėsi galbūt ieškant lietuviškumo, lietuviško identiteto. Tuo laikotarpiu dar nebuvo nutrūkę ryšiai su kaimo kultūra, kurioje jie visi ieškojo ženklų, prasmių ir tam tikrų jungčių su dabartimi, su pasauliu. Toks laukas, kuriame susitiko poezija, mitologija, lietuvių istorijos vingiai, daug lėmė ir buvo svarbūs. Galbūt dėl to Kutavičius skyrė ypatingą dėmesį simboliams, kartais jų akivaizdžiai neįvardindamas, taip pat dėmesį skyrė tam tikrai Ezopo kalbai, žaismei, ką darė ir to laiko poetai, nes tai buvo jų interesų sritis. Čia tik mano pamąstymai...
Galima sakyti, kad Jūsų muzikinės iniciatyvos susiformavimui nemenkus impulsus ir suteikė būtent Broniaus Kutavičiaus figūra?
Taip, žinoma. Ne tik Broniaus Kutavičiaus figūra, bet ir kitos iniciatyvos, ne tik man, bet ir čiurlioniukų bei „Aidijos“ chorams.
Kaip ir kiekvienas jaunas žmogus aš kadaise irgi nemažai galvojau, kaip pasisuks mano gyvenimo kelias, nes domėjausi įvairiais dalykais. Į Čiurlionio menų mokyklą pakliuvau tiesiai iš darželio. Gyvenau tokiais laikas, kada nebuvo įprasta ieškot veiklų, kurios būtų labiau praplečiančios akiratį, todėl aš, kaip geras sovietinis žmogus, kantriai mokiausi Čiurlionio menų mokykloje.
Niekada nesuabejojote savo pasirinkimu? Neretas patiria savito „maišto prieš sistemą“ būseną...
Aišku, buvo asmeninių protestų, kai norėjau viską mesti. Bet tai netruko ilgai. Pamenu, kai baigiau Čiurlionio menų mokyklą, svarsčiau, kur stoti, nes nebuvau visiškai įsitikinęs, kad noriu studijuoti dirigavimo specialybę. Tačiau turėjau galimybes, buvau paruoštas tokioms studijoms, tad toliau nuėjau nuolankiu keliu. Ir turbūt pirmam ar antram kurse prasidėjo, sakyčiau, mano budimas. Iš dalies tai susiję su įvairiomis iniciatyvomis ir su turistiniais žygiais po Lietuvą, po Sovietų Sąjungos Užkaukazę, Aziją, kur keliavome su jaunimo grupelėmis, taip pat su Naujosios muzikos ansambliu, jo veikla, su Šarūnu Naku, mano bendraklasiu, su Jonu Vaitkumi.
Įsitraukęs į tokias veiklas pajutau norą kelti daugiau klausimų apie gyvenimo pasirinkimo, kūrybos prasmę, apie tai, kokia muzika kuriama dabar. Ir žinoma, reikšminga buvo atlikėjiška patirtis realizuojant Felikso Bajoro, Broniaus Kutavičiaus, Osvaldo Balakausko muziką, kiek vėliau Ryčio Mažulio, Šarūno Nako ir Arūno Dikčiaus kūrybą. Toji muzika buvo ypatinga.
Broniaus Kutavičiaus požiūris į kūrybą, tam tikra filosofija jus taip pat ugdė kaip asmenybę? Kaip subrendusį muziką?
Susiklostė taip, kad Kutavičiaus muzikiniai ir ne tik muzikiniai ieškojimai man yra pažįstami praktiškai. Ne tik ankstyvieji, bet ir vėlesni. O tapti Kutavičiaus muzikos sirgaliu, muzikos, kuri buvo paprasta, bet kurioje jaučiausi gyvenąs ir kalbąs taip, kaip man atrodė tikra ir natūralu, man buvo savaime suprantama. Vienas iš nušvitimų, susijusių su Broniaus Kutavičiaus muzika, buvo kova dėl „Panteistinės oratorijos“ atlikimo ir, žinoma, pats atlikimas, kuris įvyko beveik po dešimties metų nuo kūrinio sukūrimo. Tada ji nuskambėjo dabartinėje Prezidentūroje, Raudonojoje salėje, kur tuomet buvo menininkų namai. Sakyčiau, mano santykis su Broniaus Kutavičiaus muzika ir jo figūra labai asmeniškas ir brangus.
Sakote, kad Jums kaip atlikėjui viena Broniaus Kutavičiaus muzikos savybė itin brangi – tai sustiprinta atlikėjo ir kompozitoriaus bendraautorystės iliuzija, kada muzikoje suteikiama erdvė atlikėjų interpretacijai. Jos gausu ir minėtuose dainų leidiniuose?
Bendraautorystė priartina kompozitoriaus muziką prie atlikėjo. Ji tampa labiau „sava“. Tada muzikantas nežiūri į kūrinį kaip į šabloną, kurį turi atlikti puikiai ir kažkada dar pakartoti. Jis gali žvilgtelėti kūrybiškai ir tarsi sužaisti čia ir dabar visiškai gyvybingai, natūraliai, naujai. Tarkim, oratorijos „Paskutinės pagonių apeigos“ ar „Iš jotvingių akmens“ natose turi neapibrėžtą apimtį, formą. Nuo atlikėjo komponavimo priklauso, ar kūrinio atlikimas bus paveikus, konceptualus, „pamatuotas“.
Aš tikiuosi, kad šiuose leidiniuose tokia bendraautorystė gražiai atsiskleis, nes kūriniuose yra įvairių variantiškumų, kurių pas patį Kutavičių nebuvo. Tuos paįvairinimus mes per kažkurį laiką pritaikėm natūraliai. Kaip savotišką „liaudies kūrybą“. Tarkim, „Giedančio vėžio“ natose pateikti du pabaigos variantai, „Vištytėje ir gaidelyje“ priedainyje įtraukti mušamieji instrumentai, kurie paprasti, bet nebuvo užfiksuoti Kutavičiaus originaliame rankraštyje.
Esate choro dirigentas ir pedagogas, dirbate Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje. Bronius Kutavičius ten kompozicijos mokė 25 metus, tad šioje aplinkoje gimė didelė dalis jo chorinių dainų vaikams. Labai simboliška?
Šie kūrinėliai išties gimė tuo metu, kai Kutavičius dirbo Čiurlionio menų mokykloje. Tai buvo kūrybinis laikotarpis, kai atsirado oratorija „Paskutinės pagonių apeigos“, „Dzūkiškos variacijos“ ir „Prutena / Užpustytas kaimas“, opera „Kaulo senis ant geležinio kalno“. Tuo laikotarpiu aš kaip tik buvau bebaigiąs studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (tuo metu konservatorijoje). Visą tą laikotarpį vyko mano tapsmas tam tikros profesijos atstovu, gyvenimiškos krypties vingis į tai, ką aš paskui visą laiką dariau. Todėl man visa šita muzika yra kaip artimieji ar labai artimi reiškiniai.
O Jūsų patirtis su kompozitoriaus muzika?
Aš pamenu Kutavičių turbūt iš kokios septintos ar aštuntos klasės. Jis buvo mano partitūrų skaitymo disciplinos dėstytojas. Atėjęs dirbti į Čiurlionio menų mokyklą rado kūrybingą aplinką, kurioje kaip tik trūko tokio žmogaus, kuris kalbėtų jau ne vien tik akademinės muzikos kalba ir istoriškai prasmingai, bet kuris imtų žaisti čia ir dabar gražiu, kokybišku lygmeniu. Kutavičius, atėjęs dėstyti, mokykloje rado suinteresuotų „bendrakeleivių“: smuikininką, amžinąjį atilsį, Tadą Šerną, kuris tuo metu vadovavo smuikininkų ansambliui ir kartu su Kutavičiumi ėmėsi visokių kūrybinių idėjų realizavimo; taip pat Rimantą Zdanavičių, tuometinį mokyklos choro vadovą, kuris irgi buvo plačių interesų žmogus. Labai palankų „kūrybinėms išdaigoms“ mokyklos direktorių, pianistą Aleksandrą Jurgelionį. Užsimezgė glaudus ryšys, „pagimdęs“ visą eilę kūrinių. Apskritai, Kutavičius prieš ateidamas į mokyklą, ko gero, dar nebuvo apčiuopęs savo stiliaus ir ieškojo saviraiškos, kuri atitiktų jo kaip modernisto ir šiuolaikinio kompozitoriaus įvaizdį. Kutavičius ieškojo savo veido. Man atrodo, kad pasinėręs į žaismingą bendravimą su mokiniais, tačiau neprarasdamas savo atraminių požiūrio taškų, kaip tam tikrų derminių, struktūrinių dalykų, jis iškristalizavo savo stilių. Ko gero, tai padėjo jam atsiskleisti kaip kompozitoriui, tapti tuo Kutavičiumi, kurį mes gerai pažįstam ir vertinam.
Pirmąsias Broniaus Kutavičiaus dainų interpretacijas perėmėte iš choro dirigento Rimanto Zdanavičiaus, o kai kurias leidiniuose esančias dainas interpretavote savaip, pavyzdžiui, pritaikėte mišriam chorui. Turbūt nesuklysiu sakydama, kad interpretacijos mišriam chorui sudėtingesnės?
Jei kalbame apie interpretacijas mišriam chorui, tai žinoma, jos yra kiek kitokios, nei originalai. 1989-ųjų metų rudenį įsikūrė „Aidija“, su kuria susiję nemažai vėlesnių muzikinių įvykių, tad kilo mintis ir Kutavičiaus dainas atlikti su šiuo mišriu choru. Pastebėjau, kad Kutavičiaus tesitūrinė kūrinių faktūra yra gana suspausta, susiaurinta. Įžvelgiau jos praplėtimo galimybes. Pradėjau nuo „Paskutinių pagonių apeigų“, nes ten daug aleatorikos, kiekvienas žmogus atlieka motyvą, panašų į kitą, bet savarankišką, ir supratau, kad įsilieję vyriški balsai praplės skambesio ir tembrų erdvę. Operoje „Kaulo senis ant geležinio kalno“ taip pat supratau, kad vyriškų balsų įtraukimas padėtų dar aiškiau išreikšti ten esančius dialogus, pokalbius. Tada atradau, kad „Tėviškės papartis“ yra puikiausiai atliekamas mišraus choro, su mano pagalvotais pavarijavimais.
Per Kutavičiaus kūrinius su chorais išmokome tokios modernios chorams priemonės kaip aleatorika. Kai dalyvauji atlikime ne pagal taktą, kaip parašyta, o pagal susiklausymą, pojūtį. Šis terminas net į mūsų chorų kasdienybę pateko. Kai paskiriam vieni kitiems neformalų susitikimą, sakom: „susirinkime aleatoriškai, apie 20“. Tai reiškia, kad turi pats pajusti, „susiklausyti“ su kitais, ir su atsakomybe pasirinkti savo atėjimo laiką.
Kaip į Jūsų interpretacijas žvelgė kompozitorius?
Visa tai girdėdamas Kutavičius džiaugėsi. Žinoma, aš vis klausdavau, ar šitaip tinka, ar gerai ir ar galima, o jis labai geranoriškai priimdavo mano idėjas. Jei klausydavo, po tokių atlikimų prieidavo ir sakydavo: „aš pastebėjau, ką tu čia vėl naujo padarei“. Grįžtamasis ryšys man itin brangus.
Redaguojant kompozitoriaus kūrybą, interpretuojant, labai svarbus vidinis santykis su muzikine medžiaga, kompozitoriaus muzikine kalba. Atrodo, darbas reikalauja autoriaus pažinimo, tam tikros filosofijos. Kaip manote, ar leidinio parengimas ir redagavimas būtų buvęs kitoks procesas, jei būtumėte pasirinkęs mažiau širdžiai mielą autorių?
Aš nesu tikras, ar apskritai pats pasirinkčiau kokį nors kitą autorių be Kutavičiaus. Esu redagavęs ne taip daug kūrinių, nors į mane ir chorą yra kreipęsi nemažai kompozitorių, kurie norėjo, kad atliktume jų naujus kūrinius. Redaguojant labai įdomu pasižiūrėti, koks autorius kaip rašo, kokia jo asmenybė, nes norisi labiau „paragauti“ jo kūrybos, pamąstyti, kas ir kaip galėtų būtent šiame kūrinyje būti atskleista iš atlikėjo pozicijų. O leistis su autoriumi į bendradarbiavimą man yra džiaugsmas, tai praturtina. Kaip žmonės skirtingi, taip ir autoriai. Bet jei manęs klausiate, ką dar redaguočiau, neabejotinai būtų Kutavičius, tada Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Jeigu šiuos žodžius sakyčiau prieš penkerius metus, turbūt būtų ne tiesa, bet neseniai su Čiurlionio dainomis detaliau susidūręs, jas paanalizavęs likau sužavėtas.