„Kažkokie piešinukai kišami į parodų rūmus, kažkas ant sienų bandoma dėlioti, bet visa tai taip primityvu ir bandymų lygyje. Tuo tarpu San Franciske tu pamatai didžiulius originalus, kurie taip techniškai ir kūrybiškai padaryti, kad negali net lyginti su čia vykstančiais modernizmais“, – tvirtina menininkas.
– Kas lėmė, kad susidomėjote fotografija?
– Ko gero, taip susiklostė istoriškai. Mano dėdė tiesė tiltus ir daug fotografavo Mongolijoje, Sibire, prie Baikalo. Tėvas pasakojo, kad jis buvo atvežęs daug negatyvų, tačiau kai po karo visi paliko namus, tie negatyvai dingo – bet išliko kaip simbolis. Beje, dėdę sušaudė bolševikai, nes jam liepė susprogdinti savo tiltą, o jis nesutiko to padaryti.
Tėvas šiek tiek domėjosi fotografija, prisijungiau ir aš. Pradžioje filmavau, septintoje klasėje lankiau filmavimo būrelį Profsąjungų rūmuose, kuriam vadovavo Česlovas Norvaiša. Paskui, būdamas Kauno politechnikos instituto trečiame kurse, fotografavau Romo Kalantos įvykius – buvau išmestas, bet po metų vėl mane priėmė. Tada ir supratau, kad nors ir baigsiu mokslus, bet būsiu ne inžinierius, o fotografas. Su bendraamžiu Virgilijumi Šonta 1973 m. gruodį parengėme parodą, o 1974-aisiais prisijungėme prie Lietuvos fotomenininkų Kauno skyriaus. Taip ir tapau fotografu.
– Ar yra fotografų, kuriuos laikytumėte savo mokytojais? Kas jums padarė didžiausią įtaką?
– Mano mokytojas yra Aleksandras Macijauskas – ir idėjinis, ir meninis, ir gyvenimo mokytojas. Jis mus su V. Šonta atrado 1974 m. Kai baigėme institutą, mus abu priėmė dirbti į Fotografijos sąjungos Kauno skyrių.
– Iš kur sėmėtės įkvėpimo? Kaip rinkotės, į kokius dalykus nukreipti objektyvą?
Kai aš atėjau, jau buvo susiformavusi vadinamoji Lietuvos fotografijos mokykla – aš ją vadinčiau tiesiog klasikine, kuri domisi žmogumi, kaip jis gyvena. Antanas Sutkus darė portretus, A. Macijauskas – apie turgų, tradicijas, etnokultūrą, Romualdo Rakausko kūryboje ryškūs poetiniai motyvai, Jono Kalvelio ir V. Šontos darbuose – gamta. Visi tie dalykai padarė įtaką ir man, suformavo mane.
Aš neieškau vienos gražios, dekoratyvios fotografijos, o parengiu seriją – pasirenku temą ir fotografuoju ilgiau, giliau. Pirmoji tokia mano serija buvo „Pergalės ir pralaimėjimai“ apie motokrosą, kur tyrinėjau ne sportą, bet žmogų, jo aistrą, skausmą, siekį nugalėti, pasiekti kažką. Tokios buvo visos mano serijos – pavyzdžiui, apie atlaidus, kurie buvo labai nykstantis reiškinys. Per 15 metų, kai juos fotografavau, pradėjo nykti arkliai, vietoj vežimų ėmė važinėti automobiliais – buvo toks pokyčio momentas. Mes su V. Šonta pratęsėme Lietuvoje jau išvystytą, žmogaus temai skirtą tradiciją.
– Ar naudojatės socialiniais tinklais, „Instagram“ ir panašiai?
– Jau esu visai arti jų, turiu ir savo „Facebook“ puslapį, bet man tai yra per daug atvira erdvė, nežinau, kam ji adresuota. Man norisi gyventi truputį ramiau. Mano tikslas yra albumų leidyba, tai man labai svarbu – albumą išleidęs, galiu jį pristatyti ir internete, žinia plačiai nuskamba. Paskutinį mano albumą „Lietuva 1988–1993“ pristatė ir užsienio lietuvių dienraštis „Draugas“ Čikagoje. Albumas išplinta kiek kitokioje, tvirtesnėje, ilgiau išliekančioje formoje, pavyzdžiui, bibliotekose, o internete tu greitai išeini ir greitai dingsti toje visoje masėje.
– Kokią vertę tokioje aplinkoje, po skaitmeninės revoliucijos, turi analoginė fotografija?
– Vienas rusų fotografas, paklaustas, ar jis fotografuoja su analogine technika, atsakė: „Aš viską suprantu, bet nesu sadomazochistas“. Iš esmės, analoginė fotografija yra sadomazochizmas, savęs ir gal netgi kitų kankinimas. Tai labai sudėtinga, labai brangi technologija. Vienoje paskaitoje palyginau ją su lotynų kalba, kurią vartoja Bažnyčia, mokslininkai, tačiau niekas ja nekalba.
Kita vertus, nors tokia fotografija yra kitokia, žymiai brangesnė, nei atspausdinta ant plastiko, bet ir noriai perkama. Kai Lietuvoje vyko fotografijos darbų aukcionas, ką žmonės pirko? Prieš 100 metų ant popieriaus spausdintą klasikinės Lietuvos fotografiją, Vaclovo Strauko, A. Sutkaus, A. Macijausko, V. Šontos darbus. Modernizmo nepirko visai, nes jis arba nesubrendęs, arba žmonės bijo pirkti, nes tie darbai ant plastiko gali išblukti.
Skaitmeninės fotografijos privalumas tas, kad ji greitai padaroma, mažiau teršiama gamta. Tačiau ji šiek tiek primena greitą maistą – greitai padarai, greitai suvartoji, greitai viskas išnyksta. Analogo galutinis rezultatas yra nuotrauka, o skaitmeninėje technologijoje galutinio rezultato nėra. Fotoaparato ekrane matai vienokį vaizdą, kompiuteryje – kitokį, atspausdinęs nuotrauką – dar kitokį, parengęs ją spaudoje – ir dar kitokį. Kur originalas?..
– Koks yra Jūsų laisvalaikis?
– Mano laisvalaikis – fotografija. Domiuosi ja, skaitau apie ją knygas, su draugais apie ją kalbuosi, „skenuoju“ žiūrėdamas į dangų, apžiūrinėju savo archyvus.
Tarp mano hobių – kelionės, taip pat labai geras hobis yra padraugauti su anūkėmis, tai viena didžiausių laimių pasaulyje. Dar laisvalaikiu užsiimu statybos darbais – Latvijoje turime namelį prie jūros, ten yra laužavietė, malkos. Malkas kapoti man yra vienas maloniausių dalykų. Tai tikri fiziniai, seni darbai, kuriuos žmonija jau daug metų dirba.
– Teko girdėti, kad mėgstate lankytis unikaliame festivalyje „Degantis žmogus“, kuris vyksta Juodosios uolos dykumoje JAV. Ką Jums duoda ši patirtis?
– Aš labai mėgstu ekstremalumą – tarkim, mes su žmona galime sėsti į automobilį ir keliauti už poliarinio rato į Norvegiją, miegoti palapinėje arba mašinoje, savaitę nematyti žolės ar medžių, arba tris savaites kasnakt vis kitame parke Amerikoje statyti palapinę nakvynei.
„Burning Man“ pasaulis yra mano pasaulis. Man patinka jo ekstremali atmosfera – dulkės, dieną karšta, naktį šalta, garsai, kvapai, žmonės, pojūčiai, vizualika ir fantastika, ugnis ir šviesos, įvairūs įdomūs projektai, puikus interaktyvus menas. Šis festivalis man suteikia tokių pojūčių, kokių negaliu gauti nei kine, nei teatre, nei televizijoje, nes viską jaučiu pats – karštį, troškulį, dulkes, važiavimą dviračiu. Ten didžiuliai atstumai, būna, kad pasiklysti, nežinai kur važiuoti. Kiekviena diena ten – nuotykis.
– Ar sugrįžus visa tai neįkvepia kūrybiškai?
– Turbūt ne, nes tai tarsi geras „balius“. Gerame „baliuje“ palieki savo nuodėmes, su kažkuo išsikalbi, nežinai net su kuo, bet tarsi atlieki išpažintį – „Degantis žmogus“ yra apsivalymas nuo buities, kasdienių rūpesčių. Savaitę esi atsijungęs nuo viso pasaulio – be interneto, be mobilaus telefono, be nieko. Ten tu patiri tiek daug, kad net negali prisiminti visko, kas buvo, tai išsitrina, tačiau kartu išsitrina ir tie dalykai, kurie buvo neigiami tavo viduje.
Labai ypatingas San Francisko miestas, kur taip pat vyksta „Degančio žmogaus“ renginiai. Man jis vienas gražiausių pasaulyje savo laisve, savo virtuvėmis, kultūromis, meno galerijomis. O pats festivalis man suteikia didžiulį nusivylimą šiuolaikiniais menais Lietuvoje – kažkokie piešinukai kišami į parodų rūmus, kažkas ant sienų bandoma dėlioti, bet visa tai taip primityvu ir bandymų lygyje. Tuo tarpu San Franciske tu pamatai didžiulius originalus, kurie taip techniškai ir kūrybiškai padaryti, kad negali net lyginti su čia vykstančiais modernizmais.
„Burning Man“ pavadinčiau didžiule meno galerija gamtoje, kurios pabaigoje didžioji dalis visko yra sudeginama, išrenkami pelenai, vinys ir taip paliekama vėl absoliučiai ekologiškai švari dykuma.
– Kokie Jūsų artimiausi planai?
– Planai aiškūs – žiūri, kiek liko gyventi, ir galvoji, ką padarysi ir ko galbūt ne, nes matai artėjantį finišą. Aš turbūt esu vienintelis iš klasikų, kuris vis dar spausdina nuotraukas – padarau negatyvą, tris fotografijas ir turiu rinktis, ką atspausdinti, palikti savo vaikams, anūkams. Bet spausdinimui reikia trijų laisvų dienų, bandymams, o aš tiek laiko neturiu, todėl tai labai retai pavyksta.
Dabar jau baigiu rengti naują knygą „Paskutinieji namai“, apie senatvę ir mirtį. Tekstą jai rašo Donaldas Kajokas ir Tomas Pabedinskas. Knyga pasirodys spalį, ją pristatysiu parodoje Hamburge, lapkritį – Berlyne. Jau planuoju ir kitą knygą kitiems metams, greičiausiai tai bus „Atlaidai“.
Atlaidus fotografavau 20 metų, apie 16-17 metų neviešinau, tiesiog nebuvo galima. Laikiau archyve, ir net ne pas save, nes pas mane būdavo kratos. Po Romo Kalantos įvykių pas mane kasmet darydavo kratą. Per kalantines atvažiuodavo kariškiai, suimdavo mane ir kitus ir guldydavo į Vytauto karinę ligoninę, savaitei, kol praeidavo kalantinės. To reikėjo tam, kad po gatvę nesitrainiotume – visada būdavo tie patys žmonės surinkti. Mes ten alų gerdavom, krepšinį žaisdavom – taip „pragulėdavom ligoninėj“.