Prieš premjerą jos muzikos vadovas, o taip pat LNOBT Operos meno vadovas Sesto Quatrini smalsiausius žiūrovus pakvietė į pokalbį, skirtą neeilinei premjerai. „Rožės kavalierių“ dirigentas apibūdino kaip seksualią komediją, mat intymūs ryšiai bei gaivališkas gyvenimo pradas yra visos operos fabulos įvykių centras, skelbiama pranešime žiniasklaidai.
„Įsivaizduokime dvidešimtojo amžiaus pradžios Vieną, kurioje gyveno ir dirbo tokios asmenybės, kaip tapytojas Oskaras Kokoschka ir psichiatras Sigmundas Freudas. Būtent populiarėjančios psichoanalizės dėka Viena dar prieš Pirmojo pasaulinio karo pradžią jau buvo tapusi revoliucingų seksualinių idėjų miestu. Šios idėjos atsispindėjo literatūroje, muzikoje, teatre, jos prasiveržė ir į operos pasaulį“, – pasakoja S. Quatrini.
Pasak jo, „Rožės kavalierių“ galėtume vadinti dvidešimtojo amžiaus pradžios buržuazijai pritaikyta „Figaro vedybų“ siužeto interpretacija: abi operas sieja nemažai bendrų idėjų ir siužetinių linijų, tik R. Strausso kūrinyje jos pateikiamos aštriau, įspūdingiau ir skandalingiau nei Wolfgango A. Mozarto laikais. Abi operas sieja ir tai, jog po lengvo komiškumo skraiste jose slypi tikrasis veikėjų likimų dramatizmas – nepaisant to, kad finale švenčiamos vestuvės ir visi (arba beveik visi) veikėjai atrodo besidžiaugiantys savo laime.
Maršalienės personažas, „Rožės kavalieriuje“ skirtas sopranui, yra tarsi pagrindinė operos filosofinė ašis, skiriamoji linija tarp dramatiškosios ir komiškosios veikalo pusės. Šiame pastatyme Maršalienei maždaug 50, ji seksuali ir pilna gyvenimo džiaugsmo aukštuomenės dama. Tačiau dalyvaudama aristokratiškosios Vienos gyvenimo šventėje su brangaus šampano purslais, Maršalienė jaučia besibaigiantį savo laiką, kurio neįmanoma sustabdyti. O susitaikyti su senėjimo procesu nėra taip paprasta.
Maršalienė turi meilužį – septyniolikmetį jaunuolį Oktavianą. Jis – erotiškas, gražus, kupinas jaunystės energijos, tarsi Kerubinas iš „Figaro vedybų“. „Rožės kavalierius“ prasideda Maršalienės ir Oktaviano aistringo sekso scena, kuri girdima operos uvertiūroje. Išaušta rytas, pro atvertą langą girdėti paukščių trelės. Meilužiai mėgaujasi idilija ir jiems patiektais pusryčiais.
Staiga ši idilija sugriaunama – į jų apartamentus be ceremonijų įsiveržia Maršalienės pusbrolis baronas Ochsas, vokiškai kalbantis su ryškiu austrišku akcentu ir anaiptol nepasižymintis geromis manieromis. Ši partija R. Strausso skirta gan reto tipo operos balsui, vadinamam basso buffo. Po teisybei R. Straussas ketino visą operą pavadinti šio herojaus vardu, tačiau tam paprieštaravo jo žmona, kuriai labiau tiko romantiškesnis „Rožės kavalieriaus“ pavadinimas.
Pasirodžius baronui Ochsui, Oktavianas paskubomis slepiasi drabužinėje ir pasirodo apsivilkęs ten rastais tarnaitės aprėdais. Maršalienė pusbroliui jį pristato kaip savo tarnaitę, o baronas, neabejingas sijonams, kaip mat pradeda su ja flirtuoti. Iš to kyla gausybė komiškų situacijų. Žiūrovų akyse vyksta dvigubas žaidimas, mat Oktaviano vaidmenį atlieka moteris – tai mecosopranui skirta partija. Taigi moteris čia vaidina vyrą, persirengusį moterimi.
Baronas praneša Maršalienei ketinantis pirštis penkiolikmetei turtingos šeimos atžalai Sofi. Pagal tradiciją savo išrinktajai priimta nusiųsti sidabrinę rožę, kurią turi įteikti žavus jaunuolis. Kadangi pats Ochsas nebėra nei jaunas, nei žavus, Maršalienė šią užduotį siūlo patikėti Oktavianui. Pamatę vienas kitą, Sofi ir Oktavianas įsimyli iš pirmo žvilgsnio. Taip išsipildo Maršalienės nuojauta, kad vieną dieną, sutikęs jauną merginą, Oktavianas neišvengiamai ją paliks...
Toks operos siužetas, tačiau S. Quatrini pabrėžia, kad, norint iš tiesų suprasti „Rožės kavalierių“, būtinai atidžiai klausytis muzikos: „Kiekvienas veikėjas, kiekviena pasikartojanti emocija operoje turi jai skirtą muzikinį leitmotyvą. Pavyzdžiui, meilės leitmotyvą visada girdime skambant Maršalienės ir Oktaviano pokalbių metu. Leitmotyvų tinklo sistemą, moderniškai ją išplėtojęs, R. Straussas perėmė iš vokiečių muzikos milžino Richardo Wagnerio. Jos dėka pakylėtą, šiek tiek nežemišką muziką atliekantis orkestras tampa itin svarbia šios operos dalimi. Kūrinio finale visi gražiausi operos leitmotyvai susilieja, ir publika išgirsta tai, kam prilygstančių analogų nerastumėte visame pasaulinės operos repertuare. Genialusis R. Straussas paskutiniuose „Rožės kavalieriaus“ partitūros puslapiuose visa savo siela švenčia meilę – antgamtišką jėgą, teikiančią mums nesibaigiantį gyvenimo stebuklą“, – kviesdamas žiūrovus į premjerą sako S. Quatrini.
„Rožės kavalieriaus“ premjeriniai spektakliai vyks rugsėjo 3, 4, 7, 8, 10, 11 dienomis. Kartu su žymiais lietuvių operos solistais scenoje išgirsime tituluotus užsienio svečius – kroatų mecosopraną Jeleną Kordić Oktaviano vaidmenyje ir austrų bosą Albertą Pesendorfą – Barono Ochso vaidmenyje.
Sezono atidarymo premjera – tai bendras LNOBT, Briuselio „La Monnaie–De Munt“ ir Bolonijos „Teatro Comunale“ pastatymas, kurį pirmieji išvys Vilniaus žiūrovai.