Įdomu, kad prieš įgydamas muzikinį išsilavinimą, Bogdanas gavo „saugų“ ir užtikrintą gyvenimą garantuojantį inžinieriaus diplomą – taip geriausia atrodė jo tėvams, rašoma VCO pranešime spaudai. Tačiau, kaip juokaujama, prieš likimą nepapūsi: jaunasi inžinierius dainavo Filharmonijos chore, gilinosi į muziką, neakivaizdžiai ėmė studijuoti akademijoje, kol galiausiai apsisprendė: būtent šitas kelias – jo! Pamažu operos pasaulyje vietą išsikovojusiam atlikėjui vis dar miela ir pirmoji specialybė, laisvu metu patinka imtis mažų išradimų, tačiau juos vis labiau gožia didžioji meilė – muzika.
- Kokias šalis ir įsimintiniausius teatrus spėjote aplankyti nuo pastarųjų savo „Faustų“ Vilniuje?
- Visi teatrai, kuriuose dirbau po pernai vasario mėnesio „Fausto“, buvo įsimintini. Norėčiau pradėti nuo Rumunijos nacionalinės operos Klužo-Napokos mieste, kur aš anksčiau studijavau dainavimą Gheorghe Dima muzikos akademijoje. Ten dainavau „Liučija di Lamermur“ ir „Meilės eliksyrą“. Tada – Prancūzija, kur debiutavau spektaklyje „Eugenijus Oneginas“ Strasbūro operoje.
Dainavau Oneginą, tai buvo pakankamai didelis iššūkis, bet jaučiausi labai gerai, pastatymas nepaprastai gražus, man tikrai patiko. Pastarasis miestas, kurį aplankiau rugsėjį, buvo Maskva. Ten su Diuseldorfo operos trupe koncertavome „Helikon Opera“. Visi šie pasirodymai ir šalys paliko puikų įspūdį.
- Ar sunkus šitas sezonas? Daug naujų vaidmenų, iššūkių?
- Tiesą sakant, taip. Šį sezoną sutinku trimis naujais vaidmenimis. Vienas jų – Giunteris Richardo Wagnerio operoje „Götterdämmerung“. Iš pradžių buvau šiek tiek skeptiškas dėl šio vaidmens, tačiau galiausiai viskas pavyko puikiai, ir man labai patiko! Kaip tik vakar dainavau šitame spektaklyje. Šįmet laukia dar du debiutai. Vasarį – Giuseppe’s Verdi operoje „Falstafas“ dainuosiu Fordą. Šis vaidmuo – sudėtingas, didelės apimties. Užtat opera – labai graži, ir aš negaliu sulaukti pasirodymo joje! Kitas naujas darbas – Merkucijus Charles Gounod operoje „Romeo ir Džiuljeta“. Šis pastatymas bus rodomas kovo gale – balandžio pradžioje. Tad sezonas, sakyčiau, įtemptas ir užpildytas.
- Kokia yra jūsų didžiausia baimė?
- Aš esu hipochondrikas, tad jei tik pasijaučiu prastai, galiu kiek per stipriai sureaguoti, imti panikuoti, bet tikroji ir didžioji baimė yra nepamiršti teksto scenoje... Net mažiau baisu ne taip išpildyti mizansceną, kas Vokietijoje yra labai svarbu (šypsosi).
- Kuo išskirtinis jums yra darbas su VCO kolektyvu?
- O... Atsakymas būtų ilgas ir kompleksiškas, bet pasistengsiu trumpai (juokiasi). Žinoma, kiekvienas teatras, kuriame dainavau, turi savo programą, sezoną, tuo pačiu gauna daug paramos iš valdžios, ministerijų ir savivaldybių. Kiek žinau, VCO save išlaiko. Nors su jo kolektyvu dirbau palyginti mažai – atlikau Valentiną „Fausto“ pastatyme, turiu pripažinti: visi žmonės kasdien čia dirba su didžiule aistra, atsidavimu, tikrai ne dėl to, kad mėnesio gale gautų algą. Tas jų užsidegimas taip žavi! O pats „Fausto“ pastatymas Vilniuje man buvo tiesiog nuostabus.
Pradėkime nuo sąlygų, kokiomis dirba kolektyvas: Kongresų rūmų salėje galimybės – labai ribotos, čia nėra didelės scenos, užkulisių, bet būdamas tenai aš tų trūkumų net nepajaučiau! Viskas vyko labai sklandžiai: šviesos, šokėjai, režisūra, choras, orkestras – visi tie jauni užsivedę žmonės šiam spektakliui atidavė, ką tiktai galėjo. Taigi, nuostabiausia, ką patyriau Vilniuje, ir yra tas nepaprastas atsidavimas ir aistra darbui. Užtat taip smagu sugrįžti į jūsų „Faustą“.
- Kaip kitiems solistams paaiškintumėte, kodėl VCO arba – „bohemiečiai“ visuomet pritraukia (ir ne vienam kartui) tokią gausybę operos talentų?
- Manau, jau iš dalies į tai atsakiau. Dar pridėčiau, kad VCO produkcija yra labai labai graži. Šiuo metu tiek Vokietijoje, tiek visame pasaulyje matome vis daugiau itin modernių pastatymų, kur
režisūrinė mintis, koncepcija yra labai toli nuo paties kūrinio. O tai, ką Dalia Ibelhauptaitė suteikia Lietuvos publikai, yra kažkas kitokio. Jos pastatymai tikrai modernūs, bet nenutolta nuo libreto, viskas, kas vyksta scenoje, nuo pradžios iki pabaigos yra logiška, aišku, kas, mano nuomone, nėra blogai. Man patinka, kai operos spektaklis sklandus – kaip filmas ar dramos teatro pastatymas.
Tada publikai nereikia skaityti 20 brošiūrų prieš einant jo žiūrėti. Manau, visi mano kolegos, kurie sugrįžta į VCO, į Dalios režisuojamus spektaklius, galvoja taip pat: tai yra puiki vieta būti, kurti, čia dirba nuostabūs žmonės – choras, solistai, orkestras, administracija, o atmosfera – tiesiog neprilygstama.
- Ar jau turite mėgiamų vietų Vilniuje? Gal ko nors čia dar tik ieškosite?
- Vilnius labai gražus, tik iki šiol neturėjau pakankamai laiko jo kaip reikiant pažinti, nes, kai pirmąsyk atvykau repetuoti „Fausto“, labai daug dirbome, beveik nebuvo laisvalaikio. Tik pakeliui į viešbutį matydavau, kaip šiame mieste jauku. Tiesa, su Laimonu Pautieniumi ėjome į krepšinio rungtynes „Siemens“ arenoje. Nuostabus reginys ir emocija, ypač žinant, kad krepšinis Lietuvoje – sporto karalius.
- Ar „Fausto“ Valentinas – jums artimas personažas? Kodėl?
- Suktas klausimas! Kaip ir minėjau, kai pradėjau repetuoti Giunterį iš operos „Gotterdammerung“, maniau, kad bus itin sunku šį vaidmenį suvirškinti, bet vėliau, kai jį išmokau, tiesiog įsimylėjau. Ir taip man atsitinka kiekvienąkart. Valentinas – ne išimtis. Jis – jaunas vyras, ugningas ir širdingas herojus, nori kovoti už savo šalį, seserį.
Tuomet, kai buvo parašyta opera, Valentinas buvo didelis herojus. Šiais laikais, nemanau, kad žmonės jį mato kaip itin teigiamą veikėją. Bet operoje Valentinas progresuoja, žiūrovai ima jam jausti simpatiją. Ir nesvarbu, kad tai yra vidutinio dydžio rolė, negali jos lyginti su Margarita, Faustu ar Mefistofeliu, spektaklio pabaigoje Valentinas paprastai sulaukia daug plojimų, simpatijų ir pasisekimo. Šis personažas scenoje labai žmogiškas, daug kam artimas. Būtent todėl jis man ir yra mielas širdžiai.
Spektaklio "Faustas" akimirkos: