Kino festivalio „Kino pavasaris“ pakviestas kūrėjas, „Molocho“, „Jaučio“, „Fausto“ ir daugybės kitų filmų autorius Vilniuje ir Kaune pristatė naujausią savo darbą „Frankofonija“ (2015). Iš pradžių A. Sokurovo viešnagę nušviečiančių publikacijų antraštės skelbė tai, ką mums patiems malonu girdėti. Tačiau režisierius kalbėjo, kalbėjo ir kuo toliau, tuo labiau jo pozicija, vaidmuo darėsi neaiškūs. Pasigirdo abejojančių balsų, kurie galiausiai socialiniuose tinkluose užgriuvo kino asmenybę kritikos lavina.
Režisierius vadovauja „Sokurovo grupei“, kuri kovoja su architektūros paveldo naikintojais Sankt Peterburge. Rusijoje jis nebijo garsiai reikšti savo nuomonės, ne kartą ją yra išsakęs ir prezidentui Vladimirui Putinui.
A. Sokurovui būdingas polinkis pranašauti (esą dar 2007-aisiais nuspėjęs Rusijos ir Ukrainos konfliktą), reikšti simpatijas Europos kultūrai ir istorijai. Dera jam ir literatūros žinovo etiketė, o meninis talentas niekam nekelia abejonių – filmai pelnė prestižinių festivalių apdovanojimų ir žiūrovų simpatijų. Vis dėlto netrukus susidaro įspūdis, kad jo didžiuliai, istoriniai, apibendrinimai pilni istorijos spragų. Galbūt šis pokalbis padės geriau pažinti A. Sokurovą.
Lietuvą išskiria santūrumas ir išmintis
– Vilniaus oro uoste jus pasitiko buvęs kultūros atašė Rusijos Federacijoje aktorius Juozas Budraitis. Kalbamės per režisieriaus Šarūno Barto gimtadienį. Esate sukūręs dokumentinį filmą „Paprastoji elegija“ apie profesorių Vytautą Landsbergį. Tad būtų netaktiška nepaklausti apie jūsų saitus su Lietuva.
– Lietuva man visų pirma siejasi su ramybe, santūrumu ir išmintimi. Ir niekada – su ekstremizmu, aršumu. Sovietų Sąjungoje Baltijos tautas labai mylėjo. Didžiavosi, kad gyvename su šalimis, kur tokia aukšta kultūra, išsilavinimas, kur taip rūpinamasi sava žeme. Visada idealizavome Baltijos tautas.
Todėl net nesvarstėme, kaip jos pačios vertina mus. Ir per tam tikrą laiką supratau, kad vertina prastai, kad rusų tautos labai nemėgsta. Man tai buvo didelis netikėtumas. Nes gebėjimas atskirti tautos charakterį ir politinį režimą itin svarbus dalykas. Na, ne tai ne...
Čia dirbo, sakyčiau, pats kinematografiškiausias režisierius Vytautas Žalakevičius. Didžiojo stiliaus kūrėjas. Kalbu ne tik apie meistrystę, bet ir brandą, mąstymo užmojus. Tokie žmonės dar ilgai daro įtaką tautos ir valstybės prestižui.
Baltijos regione nedaug didžių žmonių
– Teigiate, kad Lietuvos kine vėliau neatsirado jokių žymesnių režisierių, aktorių. Kur, jūsų manymu, slypi problema?
– Tai civilizuoto požiūrio klausimas. Rusus galima keikti, nekęsti jų, iškeldinti iš šios žemės dievai žino kur. Tačiau nepastebėti, kad ši tauta moka esmingai įvertinti pasaulį, pažvelgti į jį iš vidaus ir iš išorės – negalima. Beje, tai atsiskleidžia ne tik tokioje antrarūšėje kultūros formoje kaip kinas, bet ir literatūroje, dramaturgijoje. Bet kurioje srityje ryškus rusų žmogaus intelektas.
Kai egzistavo Sovietų Sąjunga, iš jūsų mokėmės socialinės kultūros, baltiško požiūrio į moterį, vyrą. Jautraus požiūrio į gyvenimą ir socialinius klausimus. Jūs irgi iš mūsų ėmėte šį tą svarbaus: platesnį istorijos supratimą, savikritiką arba kritiką. Ir tai buvo organiški mainai. Ko nespėjo „išmokyti“ sovietų režimas, – būtent savikritikos. Nepasitenkinimas tos prakeiktos Sąjungos politika buvo toks didelis, kad jūs nespėjote įžvelgti pačių rusų savikritiškumo. Ir paskutiniame teisme įrodinėsiu, kad esu teisus – jie savikritiški, tiesiog negailestingi sau. Kitus apgailės šimtą kartų, o save vis analizuos, grauš. Moka atgailauti, atsiprašyti, pripažinti savo klaidas.
Ir štai tokios sąjungos su kultūra, be abejo, trūksta. Nes rusų kultūra niekada nieko nevertė jai paklusti ir būti antroje vietoje. Skandinavų kultūra visada vers jus jaustis antraeiliais. Taip elgsis ir prancūzai, ir vokiečiai, ir amerikiečiai – jie kitaip išauklėti, kitoks jų mentalitetas.
Gal bėda ta, kad šiame regione apskritai nedaug didžių žmonių – mokslininkų, humanitarų, filosofų. Baltijos šalių kinematografas įdomus profesiniu, estetiniu požiūriu. O pagal užmojus – nė kiek, pernelyg socialinis. Baltijos kinas infekuotas europietiškos tradicijos, kuri geibsta nuo socialinių temų. Gaunu šimtus jaunų kūrėjų darbų. 90 proc. jų nagrinėja socialines dramas. Iš socialinių priežasčių viskas imasi ir į jas sugrįžta. Arba niekur negrįžta.
Arabų, iraniečių šalių kinas išvengė šios negandos. Jame akcentuojami žmogaus išgyvenimai. Šiuo požiūriu arabų, persų kultūra yra arčiau rusiškos nei europiečių. Nes tie brangina patį išgyvenimo procesą. Tarkime, jums labai patinka Andrejus Tarkovskis, taip? Puikus, nuostabus režisierius. Tačiau patinka ir dėl to, kad jis nepaprastai estetizuotas. Per šį estetizavimą lengviau ištverti visas moralines problemas. Iki jų Europai dar labai toli. Jai atrodo, kad tuos sunkumus jau yra praėjusi, o iš tiesų nė nepriartėjo.
Tolstojum ir Čechovu galima pasitikėti
– „Frankofonijoje“, regis, kalbate apie Europą, o vis tiek šaukiatės Levo Tolstojaus, Antono Čechovo. Kaip aiškinate tokį sumanymą?
– Nes tai aš, procesas juk vyksta manyje. Mėginu atrasti saitus su tais, kurie kalbėjo apie tas pačias problemas, kokios keliamos mano filme. Jie jautė ateinant naują laiką. Šių pasekėjas buvo Maksimas Gorkis, kurį Stalinas galiausiai nužudė. Tai dabar jau akivaizdu. M. Gorkis jautė permainas ir nuo senojo gyvenimo pamažu ėmė aprašinėti tai, kas vyksta Sovietų Sąjungoje. Tačiau nespėjo.
Todėl L. Tolstojus ir A. Čechovas evoliuciniu požiūriu man geriausiai suprantamos figūros. Jais galima pasitikėti. Pirmasis mokėjo kalbėti apie nesusiklosčiusį moters likimą ir tuo pačiu metu – apie karą ir taiką. A. Čechovas rašė apie žmogelį, kuris atsuko gelžkelio varžtą. Et, didelio čia daikto! O kartu mokėjo kalbėti apie žmones, kurie palieka tėvynę. Visa tai – „Vyšnių sode“. Tad į šiuos rašytojus galiu kreiptis, nes jaučiu ir suprantu, ką jie norėjo pasakyti.
Be to, šie žmonės išsiskiria tuo, kad abu gebėjo nukeliauti į ateitį ir grįžti atgalios. Parašęs „Vyšnių sodą“, A. Čechovas apsilankė kapitalizme, apsidairė ir grįžęs išaiškino, kaip bus. L. Tolstojus užsuko į beprotiškos meilės istoriją ir grįžęs pasakė: turėsi arba po traukinio ratais pulti, arba išduoti save, nebus trečio kelio.
Galimybė taip pasivaikščioti po ateitį duota tik patiems didžiausiems autoriams. Kai tokio masto amžininkų lieka vis mažiau ar nelieka visai – ką mus daryti? Iš didžiųjų romanistų Thomas Mannas išėjo, nebėra Aleksandro Solženicyno, Gabrielio Marquezo. Nieko neliko.
– O Umberto Eco? Haruki Murakami?
– U. Eco labiau publicistas, meno istorikas. Ir jo nėra tarp gyvųjų. H. Murakami? Tikrai ne. Iš šių niekas nereikalavo atsakomybės, o anie jautė didžiulę jos naštą. Štai kodėl jie atsirado „Frankofonijoje“. Rusijoje kiekviena karta turėjo didelių figūrų, net po kelias, o dabar nėra. Labai keista.
– Tvirtinate, kad Europos laukia ne evoliucija, o revoliucija. Anot jūsų žodžių, Europa yra vienas puodelis visiems. Daugiau optimizmo ar pesimizmo jūsų žvilgsnyje į Europos ateitį?
– Nei to, nei kito. Neturiu teisės primesti savo požiūrio, nes ateitį kurs tie, kurie tuo metu Europoje gyvens.
Tačiau, žinau, kad bus blogai. Pragyvenau kelis istorinius etapus. Ne tik pakeitėme Rusiją, bet vėl sugrįžome į praeitį. Niekas nėra grįžęs į savo praeitį. Siaubinga procedūra. Visa tauta atėjo ten, kur anksčiau nebuvo. Beje, grįžo ta liaudis, kuri pati ir naikino praeitį, trypė, šaudė, skerdė, griovė, šlavė, prakeikė...
– Prasitarėte apie savo naują kino projektą, vėl ketinate susitelkti į praeitį. Ant stalo, sakėte, guli knygos apie Staliną, Benito Mussolini, Winstoną Churchillį, Adolfą Hitlerį. Koks jūsų sumanymas?
– Kol kas nesiryšiu atskleisti detalių. Tačiau vėl bus labai asmeniška istorija. Kuriame ją su Italija, galbūt Didžiąja Britanija. Vokiečiai ir prancūzai nusprendė neprisidėti, juos mano idėja truputį baugina.
Siūlo siekti neutraliteto
– Sakėte, kad politikai neturi asmeninės istorijos. O kokia jūsiškė? Apie jūsų asmeninį gyvenimą duomenų itin mažai.
– Mano gyvenimas visai neįdomus. Ką bedaryčiau, nieko nesiskolinu iš jo. Tai ne tas šaltinis, iš kurio būtų galima atsigerti. Mano gyvenimas labai banalus, niekuo ypatingas. Esu iš paprastos šeimos, kilmingomis šaknimis negaliu pasigirti. Kaip režisierius esu paprastas amatininkas, ne dvariškis – ne Nikita Michalkovas. Tiesiog savomis rankomis kuriu kiną.
– O jūs pats kartais nukeliaujate į ateitį? Ar mums reikėtų tai suprasti iš filmų?
– Man regis, nukeliauju.
– Ir kas ten įdomaus, tarkime, mūsų šalyje?
– Viskas jūsų rankose. Per artimiausius penkerius metus galite padaryti nepataisomų klaidų. Šio regiono ateitis priklauso nuo vieno – sprendimo sukurti neutralių valstybių sąjungą. Į kurią įeitų Suomija, Baltijos valstybės ir būtinai – Lenkija. Tada jūsų politinis ir ekonominis gyvenimas pasikeis, niekas jums negrasins. Esu tuo tikras. Bus ir plėtra, ir pasitikėjimas. Visiems būsite mieli ir brangūs kaip šveicarai ar austrai. Suprantama, pasaulyje visko atsitinka. Tarkime, su islamo revoliucija grumtis sunku.
Didžiausia grėsmę kelia valstybės veikėjai ir politikai, kurie nenori suprasti neutraliteto būtinybės ir naudos. Nes jei kas nors atsitiks, jokie gynėjai nepadės – viskas liepsnos ugnimi. Tik principinis neutralumas apsaugos kultūrą, meną, žmonių gyvybes.
Žinau naujosios Rusijos politikos charakterį, kuris man labai nepatinka. Savo šalyje atvirai apie tai kalbu, nes mane visa tai neramina. Esu įsitikinęs, kad tokiam milžiniškam konglomeratui kaip Rusija reikia siųsti atitinkamus signalus. Jei Baltijos šalys šliesis prie bendros karinės sąjungos, nieko gero nebus. Laukia patys didžiausi nemalonumai po Antrojo pasaulinio karo.
Tik neutralus statusas ir tokių šalių sąjunga garantuos moralinį pakilimą. Visai kitaip jausis jaunimas. Jie juk myli taiką, visi mes pacifistai, kai jauni. Mums ir jums reikia branginti savo jaunimą. Kai tokios garbingos istorijos šalyje taip nedaug gyventojų, reikia kovoti dėl kiekvieno žmogaus. Šalia Rusijos turite būti stiprūs, išmintingi, ne kaip avinėliai iš avių bandos.
Negalima už kiną mokėti gyvenimu
– Jums, suprantama, žinomos šios pavardės: Genadijus Špalikovas, Vladimiras Motilis, Andrejus Smirnovas, Vladimiras Kitaiskis. Jų sumanymai, scenarijai, filmai nepraėjo cenzūros, ir keliems toks sprendimas baigėsi fatališkai. Prisimenant istoriją, nutikusią jūsų filmui „Vienišas žmogaus balsas“(1978–1987), norisi paklausti, ar laikytumėte save laiminguoju?
– To manęs dar niekas neklausė. Daugeliui mano kolegų taip atsitiko dėl to, kad jiems trūko valios ir jie įniko į alkoholį. Tokia meno žmonių bėda visame pasaulyje. Net pačiais sunkiausiais metais niekada negėriau. Tad šiuo požiūriu manęs nebuvo galima sugniuždyti, nustumti į alkoholizmo duobę.
Štai klausiate apie mano asmeninį gyvenimą. Per visą to nelaimingo darbo kine laiką sukūriau tiek, kad užtektų keliems gyvenimams. Panirau taip intensyviai, kad apsidairęs staiga pamačiau, jog man jau keturiasdešimt penkeri. Jie pralėkė nepastebimai. Tai negerai, taip negalima daryti. Negalima gyvenimu mokėti už kiną. Jis to nevertas. Suprantu, – dailė, literatūra, muzika – kas kita. Tačiau kinas tėra tik amatas. Už jį neverta mokėti.
A. Tarkovskis nebuvo kino fanatikas
– Panaši mintis nuskamba jūsų filme apie A. Tarkovskį „Maskvos elegija“ (1986–1988): „kinui reikia tarnauti, bet ne aukotis“.
– Jis niekada nesiaukojo, ir niekada netarnavo. Gyveno pilnavertį gyvenimą ir taip, kaip norėjo. Norėjo filmuoti – filmavo, nenorėjo – nefilmavo. Tai tik stiprus mitas, esą jį spaudė, draudė. Mitas, kurį palaiko šeima. Faktai rodo priešingus dalykus. Kai nepavyko „Stalkeris“, nesėkmė buvo kūrybinė. Tiesiog statant filmą kilo bėdų dėl operatoriaus, jis gėrė. Matyt, visi ten piktnaudžiavo alkoholiu. Grįžę iš ekspedicijos pamatė, kad nieko nepadarė. Gandas apie brokuotą juostą – visiška nesąmonė. Kurioje dar valstybėje, jei ne Sovietų Sąjungoje, vėl būtų skirti pinigai ir režisierius galėtų filmuoti iš naujo?
Tad Andrejui Arsenjičiui piktintis sovietų valdžia nėra priežasties. Rašė scenarijus, pagal juos buvo statomi filmai. Dokumentikos nekūrė, nes šioje srityje stigo aktyvumo. Jam buvo neįdomu. Galėjo sukurti dokumentinį filmą apie save, o apie ką nors kitą – ne. Mėgo lankytis vasarnamyje, keliauti. Nebuvo toks išprotėjęs dėl kino kaip aš. Jis tiesiog mėgavosi gyvenimu – viena žmona, antra, dar kažkas. Jis buvo gerai įsitvirtinęs žmogus, kuris galiausiai atsidūrė Europoje. Prancūzijoje nebūtų likęs, jei ne žmonos Larisos Pavlovnos (Kizilovos, – aut.) prašymai. Būtų grįžęs, dirbęs kine ir sukūręs dar daug filmų. Atmosfera, kurioje jam teko gyventi Europoje, buvo ne iš lengvųjų. Žinau tai iš mudviejų telefoninių pokalbių. Viskas aplink svetima, kalbų jis nemokėjo, nuo aplinkinių skyrė nemažas nuotolis. Dėl būdo savybių. Didelės laimės tas pabėgimas neatnešė. Ką gi, taip susiklostė gyvenimas. Tačiau jis niekada nebuvo kino fanatikas.
– O kas jus pavertė fanatiku? Sukūrėte net 45 filmus.
– Jau kur kas daugiau. Turbūt esu nenormalus. Taip negalima, tai klaida. Galbūt lėmė tai, kad esu paprastos kilmės. Šalia nebuvo didelių autoritetų, kurie būtų laiku įspėję, sustabdę. Kai jie atsirado – Mstislavas Rostropovičius, Galina Višnevskaja, A. Tarkovskis, A. Solženicynas, – buvo jau vėlu. Esu dėkingas likimui už šiuos žmones. Tačiau anksčiau jų nebuvo, deja. Man niekas nepaaiškino, kad geriau kinu neužsiimti, neprasidėti, ir viskas nuėjo šiuo keliu.
Matau daug žmonių, pasirinkusių ne savo profesiją. Nes sprendimą paprastai darome dar visai tam nepasirengę – aštuoniolikos, devyniolikos metų. Kitiems padeda šeima, tėvai. Jie jaučia, kuria kryptimi tau bus lengviau eiti. Man taip neatsitiko. Esu iš... masės.
– Jei ne režisieriumi, tai kuo būtumėte norėjęs tapti?
– Galbūt gydytoju. Mano mama svajojo būti gydytoja, bet sutrukdė karas. Svarsčiau apie šią profesiją. Visada tikėjau, kad žmogus dar būna gyvas, kol jo nepalaidojo. Todėl negalėjau įsivaizduoti, kaip stojęs į medicinos mokyklą artinuosi prie mirusiojo su peiliu. Tačiau ši sritis mane ypač domina. Iš tiesų šiame pasaulyje tėra tik du naudingi, būtini užsiėmimai – mokytojo ir gydytojo.
DELFI tęsia rubriką „Kultūros pjūvis“, kurioje kas mėnesį pateikiama svarbiausių meninių įvykių apžvalga, kultūros ir subkultūros naujienos, pristatomos Lietuvos ir su ja susijusios garsios asmenybės.
