-Lietuvos rusų dramos teatro istorija sena, veiklos pradžia - 1864 metai. Šiemet - 66 teatro sezonas. Kas jums svarbiausia formuojant repertuarą, kokių tradicijų laikotės?
-Svarbiausia – susitikimo su žiūrovais paieška, bandymas parodyti, kad teatras yra lyg bendravimo partneris, besidomintis vykstančiu gyvenimu. Manau, kad teatras nėra vien linksminimo vieta ir tai atsispindi mūsų teatre. Beveik neįsivaizduoju žmogaus, kuris neatlieka išpažinties – jei tai daro ne Bažnyčioje, tai išsisako medžiui, dangui, žmonai, kaimynui, o gal sau pačiam. Manau, kad žmogaus išklausytojo poziciją gali prisiimti ir teatras. Teatras gali būti ir yra lyg pašnekovas, partneris. Visada žinau, kad esu šio miesto, šios šalies, šio laiko gyventojas, todėl viską, kas aplink vyksta gera ir bloga, pastebiu, noriu, kad tai atsispindėtų ir teatre. Taip kuriamas ryšys tarp teatro ir bendruomenės, čia vienos mintys patvirtinamos, kitos provokuoja aktyvesniems veiksmams, įkvepia ir paskatina pagalvoti apie žmogaus vietą ir tikslus gyvenime. Sovietmečiu teatras buvo tapęs laisvesnės minties skelbėju slogiame politinio uždarumo garde. Dabar reikia įveikti kitą bėdą, kuri dar neįvardyta, bet ji turi kažką bendro su tokiomis sąvokomis kaip atskirtis materialine, finansine, teisine nelygybe kriminaliniame lygmenyje. Ji, manau, dar pavojingesnė už politinį terorą. Tuos tikslus įgyvendinti padeda šiuolaikinė dramaturgija ir, aišku, klasika. Ta kryptimi ir sukame.
-Jūsų teatrui iškyla dar daugiau naujų užduočių, nes jaunoji lietuvių karta nebemoka rusų kalbos. Šiems žiūrovams belieka klausytis spektaklio vertimo į anglų kalbą?
-Įvertindami realybę, pradedame versti spektaklius į lietuvių kalbą, nes norime, kad teatre lankytųsi ne tik rusiškai kalbantys žiūrovai. Nauji aktorių ir režisierių vardai (du režisierius priėmėme dirbti į teatrą, nes manau, kad spektaklis be režisieriaus priežiūros netenka savo aktyviosios gyvasties ir “šviežumo” susitikime su žiūrovais), tikimės, padės išsiveržti šiam teatrui iš kiek uždarokos tautinės erdvės. Norime būti įdomūs ne tik rusakalbiams. Rezultatas akivaizdus – sulaukėme daugiau lietuvių žiūrovų.
-Kokie žmonės susirenka studijuoti vaidybos meno? Kaip jums atrodo, ar mokykla ir šeima ugdo visavertes asmenybes?
-Esu labai dėkingas tiems mokytojams, kurie, be teorinių žinių, padeda praktiškai pajusti kokio nors instrumento, judesio grožį, balso raišką, žodžio svarbą. To mokyti mokiniai yra kitokie. Jie ir sudaro beveik kiekvieno kurso branduolį. Pastebiu, kad aktoriaus profesiją renkasi didelė dalis nuskriaustų, patyrusių kokią nors gyvenimo traumą jaunų žmonių. Kitą dalį traukia televizinių projektų, panašių į “Pagauk kampą”, pavyzdys. Jie teatrą įsivaizduoja kaip nuolatinę šventę, pokštavimą ir maivymąsi. Gaila, kad LRT neturi rimtos edukacinės laidos apie teatrą. Gal kada ateis laikas ir svarbesniems dalykams negu pokštai?
-Sakote, kad kai kurios gyvenimo sritys yra apleistos dėl to, kad per daug valstybės jėgų ir energijos skiriama politinei kovai?
-Kai nuolat vyksta politinė kova, tai kyla klausimas – kada dirbama? Seimo nariai prisiekia, kad tarnaus žmonėms, o iš tikrųjų tarnauja savo partijoms. Meluojama jau prisiekiant. Manau, kad taip besielgdami politikai patys sau kasa duobę, jų populiarumas mažėja ir dar labiau mažės. Galbūt dėl to ir mūsų kultūra pastaruoju metu labai nukentėjo, nes į postus pagal partinę liniją stumiami žmonės, kurie gina tik labai siaurus interesus Kai pažiūriu politines laidas ir išgirstu, kaip politikai samprotauja, kaip įsivaizduoja Seimo darbą, kaip bendrauja tarpusavyje, darosi nejauku. Akiplėšiškumas, paramstytas turtais ar statusais, taip išvešėjo, kad imama galvoti – mokytis nereikia, kultūros nereikia, svarbu turėti litų kišenėje ir tai suteikia teisę kalbėti, kaip noriu ir daryti, ką noriu.
- Kodėl diržai veržiami kultūros sąskaita – mažinant kultūros įstaigų finansavimą, bibliotekų skaitytojus paliekant be naujų knygų?
- Va, kabo paveikslas, jei tik norima, galima jį apspjauti, perpjauti, nuimti rėmą, perkelti į kitą vietą. Groja muzikantas – pradėsi kosėti, gali jį sunaikinti. Vyrauja požiūris, kad naudingas tik tas žmogus, kuris vadovauja arba atneša finansinio pelno. Nesuprantama, kad kultūros pelnas yra kitoks – moralios, dvasingos visuomenės kūrimas. Glumina ministerijų atsiribojimas nuo žmonių, steigėjų - nuo įsteigtų padalinių. Pavyzdžiui, teatro steigėjas yra Kultūros ministerija, bet reikiamo bendravimo, konsultacijų, kultūros politikos formavimo nėra. Netikiu, kad žmogus, dirbantis teatre, knygyne, dailininkas ar kompozitorius siekia vien tik išplėšti pinigų, kad jam nerūpi jo padarytas darbas. Šarlatanų, dirbančių kultūros sferoje, yra labai nedaug. Yra talentingesnių ir mažiau talentingų, bet vien tik galvojančių, kaip gauti naudos, nesutikau. Todėl visų valdiškų instancijų požiūris į kultūros žmogų lyg į vagį, pasipelnytoją, potencialų priešą, mane labai stebina. Tokia priešprieša labai kenksminga.
-Ką, jūsų manymu, reikėtų daryti, kad už įvairias sferas atsakingos valstybinės institucijos nuoširdžiai dirbtų ir tarnautų (be jokios politikos) tai sričiai, už kurią ir yra atsakingos?
- Ministrams ir Seimo nariams kartu su priesaika valstybei reikėtų viešai atsisakyti partinės priklausomybės. Ministras galėtų būti baudžiamas, jei pradeda ginti partinius interesus. Būtų gerai, kad atsirastų nors viena partija, kuri inicijuotų tokį įstatymo kūrimą, kuriame valdininkas, netarnaujantis žmonėms, žeminantis valstybinės institucijos vardą, galėtų būti prilygintas kišenvagiui ar smurtautojui ir atitinkamai baudžiamas. Tokia turėtų būti pozicija, nes dabar dauguma valdininkų beveik visose valdymo srityse daro, ką nori, siautėja, tyčiojasi iš žmonių ir jų vienintelė religija yra nauda. Kada sulauksime tokio sąmoningumo, kai laimėjusi rinkimus partija, aiškiai matydama, kad jos gretose nėra tinkamo vienos ar kitos srities ministro, suras labiausiai tam darbui tinkamą nepartinį žmogų ir jį deleguos dirbti? Tokia partija užsidirbtų papildomų taškų, nes gintų ne partinius interesus, o parodytų, kad galvoja apie valstybę ir jos žmones.
- Grįžkime į praeitį, be kurios nebūtų ir dabarties. 1980 – 1988 metus, kai dirbote Kauno dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi, galima vadinti teatro aukso amžiumi. Vilniečiai tais laikais tiksliai žinojo traukinio Vilnius–Kaunas–Vilnius grafiką, kad galėtų nuvykti pažiūrėti spektaklio ir paskutiniuoju traukiniu grįžti namo. Kas tada lėmė kūrybinį teatro pakilimą?
-Tuomet stipriai ieškojau teatro ryšio su visuomene. Ieškojau turinio, kuris būtų įdomus ir pasirodytų vertingas teatro žiūrovams. Pavyko, teatras tapo lyg gyvas pašnekovas, gyvas organizmas. Žinoma, teatras nebuvo visą laiką vienodas. Jis keitėsi, bet ne prisitaikydamas prie žiūrovių skonio, o kaip tik - mėgindamas žiūrovams pateikti tam tikras vertybes. Manau, tai ir lėmė teatro sėkmę. Be to, ir aš pats jaučiausi esąs reikalingas. Mačiau, kad žiūrovai nori girdėti, bendrauti, nori dar ir dar mūsų kuriamo meno. Teatro sėkmė pasiekiama, kai sutampa režisieriaus, aktorių ir žiūrovų lūkesčiai. Mūsų kolektyvas tada jautėmės tarsi einantys truputį priekyje, galbūt daugiau išdrįstantys pasakyti teatro kalba.
-Ar pritariate tam, kad žiūrovai mėgdavo ne apskritai teatrą, o konkrečių režisierių – J. Miltinio, E. Nekrošiaus, J. Vaitkaus teatrą?
- Tai buvo stiprioji teatrų pusė. Dabar situacija pasikeitusi, nes nėra režisierių, kurie norėtų ar galėtų turėti savo teatrą. Žinoma, yra E. Nekrošius, O. Koršunovas, bet jie negali nuolat rodyti spektaklių, formuoti savo teatro repertuaro. Jie praktiškai išstumiami, tad jų talentu naudojasi kitos valstybės. Lietuvos žiūrovai karts nuo karto irgi pamato jų režisuotą vieną kitą spektaklį, bet nėra pastovaus ryšio su konkretaus režisieriaus teatru. Gerų poslinkių pastebiu Nacionaliniame dramos teatre, linkiu tą kryptį išlaikyti ir neprarasti tos dinamikos, kuri dabar juntama. Labai norėčiau, kad politikai neužgesintų geros pradžios ir skatintų, padėtų teatrui eiti pasirinktu keliu. Bijau, kad po rinkimų gali visko atsitikti su tuo ar kitu teatru, nes gyvas teatras nenaudingas valdžiai. Tikro teatro bijo visos valdžios.
-Mokėtės Leningrade (dabar Sankt Peterburgas), Maskvoje, nepriklausomybės metais dirbote vizituojančiu dėstytoju JAV, Norvegijoje. Kas bendra ir kas skirtinga tarp šių dviejų skirtingų pasaulių teatrų, žiūrovų skonių, repertuarų?
-Vakaruose finansinės naudos ir įtikimo žiūrovams momentas jau seniai įsišaknijęs ir nekvestionuojamas. Lietuvoje dar šiek tiek labiau priešinamasi komerciškumui, dar bandome pasakyti, kad teatras negali būti vien komercinis darinys, negali vien nešti naudos, o mes, režisieriai, nesame verslininkai. O ten daugiausia spektakliai lyg greito maisto ar masinė pliušinių žaisliukų produkcija - bedvasiai, be skaudulių, be dalyvavimo visuomeniniame gyvenime. Ateini į spektaklį pasižiūrėti tarsi į vitriną. Skandinavijoje studentai turi puikią materialinę bazę – repeticijų sales, teatrinę erdvę spektakliams, puikią garso ir šviesos techniką, kostiumus, grimą. Jų diplominiai spektakliai turi visus profesionalaus spektaklio komponentus. Mums tokios galimybės dar labai tolimos. Žinoma, visa tai turi ir teigiamų, ir neigiamų pusių, klausimas – kaip pats žmogus geba išsiugdyti pusiausvyrą tarp visiško neturėjimo ir persisotinimo. Jei turi daug, stenkis gyventi truputį asketiškiau, neleisk sau persisotinti, o jei tenka patirti trūkumą, negalvok, kad tai – vien blogis, nes tuštokas skrandis lavina vaizduotę, suteikia daugiau skaidrumo smegenims ir jautrumo sielai.
-Lietuvoje teatras, kaip ir krepšinis, turi gilias tradicijas, o tai lemia kokybę ir sėkmę. Kokią prognozuojate teatro ateitį?
- Gyvas teatras tikrai gyvuos. Ir bus reikalingas. Žmonių, turinčių sokratiškąją prigimtį – alkį bendrauti, siekiant surasti save ir padėti tai padaryti pašnekovui, - visada bus. Materialumas neturi perspektyvos – jis lyg svarsčiai prie kojų, neleidžia pakilti ir pajusti kitų vertybių skonio. Bus žmonių, kurie sąmoningai rinksis aktoriaus meną, nežiūrėdami, ar iš to galės susikurti materialinę gerovę. Tikiu, kad rasis daugiau aktorių, kurie gerbs ir vertins savo profesiją.
- Jūsų šeimoje yra menininkų? Gal jaunoji Vaitkų karta labiau prisitaikiusi prie laisvosios ekonomikos rinkos sąlygų padiktuoto gyvenimo?
-Turiu tris suaugusius vaikus ir anūkų. Nė vienas nedirba teatre. Sūnus bando rašyti, fotografuoja, kuria interneto puslapius. Jis laisvas žmogus, dirbantis tik tai, kas jam atrodo įdomu. Pelnas ir garbė jam nerūpi. Vyresnioji dukra dirba muziejuje Čikagoje, leidžia laikraštuką. Jaunesnioji džiaugiasi šeima, taip pat mėgina rašyti, fotografuoja. Niekada nesvajojau apie tai, kad mano vaikai taptų ypatingais. Jų gyvenimas visavertis ir be didelių, matomų pasiekimų.