Vis dėlto, besikaupiantys metai suteikia drąsos prisipažinti, kad darosi smalsu pažinti meną. Ir tą, apie kurį mokeisi mokykloje, ir tą, iš kurio šaiposi kai kurie socialiniai burbulai.
Yra žmonių, kurie brandindami savo asmenybes mokosi skanauti vyną arba aliejų. Kiti gilinasi į kavos ar šokolado skonių gamas. Dar kitiems patinka mokytis ragauti meną. Iki gurmaniško potyrio dar toli, tačiau kiekvienas žvilgsnis į tapybą ar skulptūrą uždeda po sluoksnį supratimo, kaip menininkai vaizduoja žmonių veidus. Kartu auga alkis suprasti, kodėl jie taip daro.
Mudviejų dialogas su Rūta Jusionyte prasidėjo „Skype“ kanale. Viena sėdėjo Paryžiuje, o kita –Vilniuje. Po skambučio kliurktelėjimų ir pirmo žvilgsnio viena į kitą tarp mudviejų nusimezgė ryšys, kurį tik moterys gali suprasti. Abi buvome be makiažo, be kurio pirmą kartą sutiktiems žmonėms nesirodome. Kitas ryšio siūlas buvo mums abiem už nugarų kabantys meno kūriniai. Atrodė, tarsi mes kalbamės ne vienos, o mudviem pritaria švelniai šnopuodami į nugarą personažai iš paveikslų. Taip prasidėjo dialogas tarp dviejų moterų be grimo – tarp meną kuriančios ir menu pradėjusios domėtis. Pokalbis buvo grynas ir švarus, kaip Rūtos skulptūros. Ir be išorinės ir vidinės dramos.
Kodėl tarptautinį pripažinimą turinti ir Paryžiuje gyvenanti dailininkė organizuoja parodą Vilniuje?
Man labai patinka grįžti ir parodyti savo darbus Lietuvoje, nors parodų yra daug. Pastarosios dvi personalinės parodos vyko Paryžiuje „Schwab Beaubourg“ bei „Claudine Legrand“ galerijose Seine gatvėje. Kitą savaitę važiuoju į Frankfurto „Christel Wagner“ galeriją, o lapkričio pabaigoje turiu būti Lausanne Šveicarijoje galerijoje „Univers“. O šiandien esu Lietuvoj ir tai man labai malonu.
Gimiau, mokiausi meno akademijoje Lietuvoje, o kaip dailininkės startas buvo Prancūzijoje. Norisi grąžinti kažkiek savęs ten, kur mano šaknys, ir tiems kas jas suformavo. Dažnai grįžti į Lietuvą negaliu, nes dirbu su aštuoniomis tarptautinėmis galerijomis Prancūzijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Belgijoje.
Pirmą kartą grįžau į Lietuvą su tapyba į „Art Vilnius“. Tuomet labai nustebau, kad buvo susidomėta ir mano skulptūra. Prieš dešimt metų galerija „Menų tiltas“ Vilniuje pasisiūlė mane pristatyti Lietuvoje. Ir aš sutikau.
Pirmą parodą Vilniuje surengiau prieš ketverius metus. Kaip tik buvau gavusi „Georges Coulon Academie des Beaux-Arts“ Paryžiuje premiją už figūratyvinę skulptūrą. Buvo labai malonu pasidžiaugti tuo ir pasidalinti su Lietuva.
Šiandien esu vėl pakviesta, nes praėjus 20 metų nuo mano kaip dailininkės kūrybos pradžios, mane pristatančios galerijos nusprendė išleisti jubiliejinį katalogą bei daryti „tourne“ parodų ciklą. Pradedu jį nuo Vilniaus. Po jo bus Prancūzija ir kitos. Sausio gale Brenagnijos muziejus, „La Briqueterie“ ir „Saint-Brieuc“. Iš kart po jos bus Vienoje galerija „Lindengrun“, o vėliau vėl Paryžiuje galerija „Claudine Legrand“. Taip ratas suksis toliau.
Kas yra Rūta Jusionytė – lietuvė ar prancūzė?
Rūta Jusionytė buvo ir yra lietuvė. Čia yra mano šaknys. Profesinėje srityje mane laiko prancūzų dailininke, atvažiavusia iš Lietuvos. Bet yra ir kultūriniai klausimai bei skirtumai susiję ne tik su lietuvės ar prancūzės tapatybėmis.
Vokietijos kolekcininkas ponas Schaaf sako, kad mano tapyba labai artima vokiečiams dėl spalvinių kontrastų. Vokiečiams, kaip ir lietuviams, reikia spalvų. Mūsų klimatas šaltas, žiemos ilgos. Man jis sakė, kad mano ekspresyvumas bei siužetai yra labai artimi vokiečiams. Jis yra įsigijęs tris mano paveikslus ir kelias skulptūras.
Panašiai kalba ir galerininkas Lindengun iš Austrijos. O va pietų prancūzai turi labai daug saulės, dėl to jie renkasi labiau pastelinius, šviesius arba rusvus spalvinius koloritus. Mano skulptūroje nėra spalvos.
Viena mano pusė yra lietuviška, o kita pusė – prancūziška. Mano mentalitetas yra lietuviškas – charakteris, motyvacija dėl ko aš ir kaip atvažiavau į Prancūziją ir ko siekiau. Visa tai yra lietuviškas charakteris. Visa tai papildo prancūziška kultūra. Dėl to negaliu tapti nei prancūze, nei vokiete, nei austre, nes jie yra kitokie. Bet tai nereiškia, kad negaliu sugyventi kartu su skirtingų šalių gyventojais.
Ar tau nėra sunku, kad nebegali būti tuo, kas buvai, bet ir negali priimti naujos tapatybės?
Visi, kurie išvažiavo savo metu iš taško, nuo kurio pradėjo, į kitus taškus, esame ekspatriatai. Visi matėme truputį daugiau. Mums atsivėrė platesni horizontai. Mūsų mąstymas ir bendrasis suvokimas yra kitoks – globalesnis – ir meno srityje, ir geopolitikoje. Tai reiškia, kad mūsų supratimas yra platus – pasaulis yra apvalus, gyvename visuomenėse, kuriose veikia tam tikri dėsniai šiandien ir kodėl jie yra. Suprantame, kodėl vakar buvo vienaip, o šiandien yra kitaip.
Kiekvienas žmogus, įsigydamas meno kūrinį, įsileidžia dalelę menininko. Kokia Rūta Jusionytė kaip asmenybė ateina ir įsigyvena kartu su savo kūriniais pirkėjo namuose?
Save laikau šiuolaikiniu žmogumi. Esu aktyvus žmogus šiuolaikinėje visuomenėje, kuris gyvena iš savo kūrybos, kuria tik meną. Bet nesu ir cechas, negaliu pagaminti daug. Dirbu daug, o sukuriu nedaug. Dėl to netgi teko atsiprašyti „Wagner“ galerijos ir vieno jų kliento, kuris laukė naujų mano darbų. Juos paskyriau Lietuvai. Kadangi per parodos atidarymą darbų nupirko labai daug, sutikau duoti dar keturias visiškai naujas skulptūras parodos pabaigai. Jie bus parodyti kartu su Jolantos Talaikytės nauja kolekcija. Ši paroda, pavadinta „Kalėdiniai pusryčiai“ bus atidaryta gruodžio 17 d. galerijoje „Menų tiltas“ nuo 11 iki 19 val. Dėl jos grįšiu į Vilnių iki parodos pabaigos.
Meno kritikas Christianas Noorbergenas sako, kad manyje yra ir švelnumo, ir tam tikro ramumo. Tuo pačiu, turiu ir svorio. Tai reiškia, kad turiu save ir sukonstruoti, ir suvaldyti. Tai tarsi lygsvara – nors ne tarp vyriškojo ir moteriškojo prado. Tai labiau būdo bruožai. Moku suvaldyti trapumą ir iš jo padaryti stiprų ir tvirtą. Esu tarsi mano paveikslai, kurie panašiai konstruojasi. Jie turi turėti lengvumo, su kuriais reikia susitikti face to face – taip kaip ir su skulptūra.
Taigi, turiu turėti svorio. Manyje nėra pridėtinių detalių, limonado su cukrumi.
Nutolęs ar dar nepriartėjęs prie meno žmogus yra susikūręs menininko įvaizdį. Antspaudą uždėjo istorijos apie didžiuosius 19 ir 20 amžiaus genijus. Įsivaizduojama, kad tokiuose išskirtinės išvaizdos kūrėjuose būtinai kunkuliuoja nežabotos ir netramdomos aistros, jų ypatingi pomėgiai, jie lengvabūdžiai ir aistringi. Ar tu žaidi tokį patį įvaizdžių žaidimą?
Reikia būtinai įvertinti kontekstą. Mano meną atpažįsta iš karto. Jis yra mano parašas „Sukūrė Ruta Jusionyte“. Kur bebūtų eksponuojami mano darbai – Prancūzijoje ar Šveicarijoje – visur sakys, kad čia Jusionytės darbai. Jų nesupainiosi. Tuo išsiskiriu kaip asmenybė ir kaip dailininkė – turiu kitoniškumą.
Kita vertus, anksčiau dailininkas būdavo auka, pavargęs, geriantis, kenčiantis. Tai jau praėjęs etapas. To jau nebėra. Jo nebuvo ir Renesanse. Tokie dailininkai kaip Rembrantas, Diegas Velaskesas ir Ticianas buvo labai gerbiami bendruomenėje. 20 amžiaus skulptorius ir tapytojas Alberto Giacometti bet kuriame interviu yra su švarku. O Lupercas dėvi net ir smokingą su aristokratiškais baltais marškiniais.
Menininkas nėra šiukšlė. Jis yra intelektualus žmogus, daug suvokiantis, filtruojantis daug informacijos. Ir daro jis tai per vaizdą. Muzikantas kalba per muziką garsais, o dailininkas kalba vaizdais. Jis taip suformuluoja meno kūrinį, kad jis skambėtų, atspindėtų šiandieninę visuomenę, bet tai nebūtinai yra negatyvu. Tai yra atspindys.
Mano išskirtinumas yra tas, kad nebenoriu negatyvaus meno. Kuriu žmogui. Aš nekuriu konceptualių ir nesuprantamų kūrinių, kurie dulkės muziejuje ir į kurio archyvus niekas nekiša nosies, ir kur jis ilgainiui subyrės. Nenoriu kurti, kad įrodyčiau kažkokį ego.
Mano kaip dailininkės požiūris į meną yra naujas ir pozityvus. Aš kitaip bendrauju su žmogumi, nes vadovaujuosi naujuoju požiūriu. Dar visai neseniai dailininkai įdėdavo į savo kūrinius daug psichologinių problemų ar katarsių. Jei kažkas atsitiko ar neatsitiko, buvo karas ar taika – visa tai buvo rodoma kaip tuometinio pokarinio meno atspindys.
Dabartinė visuomenė yra visiškai kitokia. Reikia suprasti, kad menininkas yra lygiai toks pat kaip visi. Ir jis nenori nuolat kentėti. Esame žmonės, gyvenantys individualistų visuomenėje, galvojame apie savo vidinį ir išorinį pasaulį. Ieškome atsakymų, kaip gyventi gerai, kaip išmokti save mylėti, rūpintis ir gerbti. Norime suprasti, kaip pats žmogus su savimi susitvarko, išsigrynina ir išsiaiškina, pamilsta save ir gali pamilti kitus žmones, kurie jį supa – vaikus, partnerį, visuomenę. Telieka du svarbūs dalykai – pagarba ir meilė sau bei kitiems.
Mano kūrinius perka įvairiausi žmonės. Yra verslininkų, kurie pradėjo nuo nulio ir „save pastatė ant kojų“. Niekas jiems nepadėjo. Jie ir aš priklausome pirmai ir antrai nepriklausomybės kartai. Mes viską statėme iš naujo. Visi esame žingeidūs, motyvuoti ir labai pozityvūs. Mes norime būti ir esame „alkani“. Įdedame daug energijos ir esame open minded. Ir dėl to esame labai kūrybingi.
Esi kilusi iš menininkų šeimos. Įsivaizduojama, kad tai kitokia aplinka, kitokia buitis ir bendravimas. Jų namuose laikomasi kitokių taisyklių. Kokie ryškiausi tavo vaikystės prisiminimai?
Užaugau labai šviesioje intelektualioje šeimoje iš tėvo pusės. Mamos giminės užėmė vadovaujančius postus. Šiandien ir pati suprantu, kad tai buvo išskirtinė intelektualų šeima. Mamos tėvas, mano senelis buvo ilgojo plaukiojimo laivo kapitonas bei žuvies konservavimo fabriko direktorius. Jis buvo pirmas iš trijų tokio lygio laivo kapitonų Lietuvoje. Tai taip pat suformavo mano asmenybę. Galima sakyti, kad aš užaugau pas senelius.
Augau tarp knygų. Skaičiau labai daug menininkų biografijų. Mano mėgstamiausia buvo Jeronimo Boscho reprodukcijų knyga. O kur dar pokalbiai su tėvu apie meną ir filosofiją, diskusijos apie Sezaną, kas yra gera ar bloga kompozicija. Tuo pačiu, būdavo elgsenos, estetikos ir etikos temų. Ypač daug gavau iš tėvo kaip menininko.
Mano šilčiausias vaikystės prisiminimas yra tai, kad jaučiausi laisva. Buvau berniukiška, „pacankė“. Visa mano vaikystė praėjo miškuose ar prie jūros. Žaidžiau, gaudžiau žuvis ar stačiau smėlio pilis, arba piešiau, lipdžiau, tapiau, karpiau. Mes važiuodavom su tėvu žvejoti arba grybauti. O ten vykdavo pokalbiai apie gamtą ir jos suvokimą. Net žuvies gaudymas būdavo strategavimas ir draivas – pagavai, ar nepagavai, kaip pagavai.
Prisiminimai iš Klaipėdos Balsio gimnazijos taip pat susiję su laisve. Mes buvome pirmieji, kuriems nereikėjo nešioti uniformų. Galėdavau laisvai kalbėtis su direktoriumi ir su matematikos mokytoja, kuri suprato, kad iš manęs nebus matematikės. Apie šį šiltą santykį atsiminimai išliko iki šiol.
Turiu lengvą disleksiją. Tuo metu Lietuvoje to dar nesuprato. Man pasisekė, kad mokykla buvo tolerantiška. O juk mes iš tikrųjų tik mąstome kitaip. Dislektikai gali prieiti prie to paties taško iš kitos pusės. Tai tas pat, kas suvokti, kad žemė yra apvali, nors mes ją matome plokščią.
Intelektualioje šeimoje tave moko ne tik meno paslapčių ir knygas skaityti, bet tuo pačiu ir stalo manierų, gero elgesio. Išvažiavus į Prancūziją man buvo labai lengva. Supratau, kad priklausau tai pačiai kultūrinei terpei, nes joje užaugau.
Pati šeimoje gavai pakankamai dėmesio. Ką perduodi savo dukrai kaip moteris, menininkė ir mama?
Mes esame labai artimos. Man svarbu perduoti tris pagrindinius dalykus. Kaip mama perduodu šilumą, empatiją, bendravimą, supratimą ir motyvaciją. Tuo pačiu turiu sukurti jai saugią aplinką – juk reikia išleisti į mokyklą. Nors dukrai dabar keturiolika, auginu ją labai savarankišką. Džiaugiuosi, kad ji turi aukštą motyvaciją ir kitais metais nori mokytis licėjuje.
Kaip moteris, noriu jai savo pavyzdžiu parodyti, kad esu nepriklausoma, savarankiška, dirbu savo mylimą darbą. Pati organizuoju logistiką, keliauju, organizuoju ir tiesiog darau. Ir tuo pačiu, ji stebi mano santykius su kitais, mato kaip bendrauju. Ji mato šiandieninę aktyvią moterį. Jei kažko šiandien nespėju ar nepadarau kaip mama, dukrai ateityje nepriekaištausiu, kad jai aukojausi ir todėl ji turi man atsilyginti. Noriu, kad ji suprastų, kad tik pati gali susikurti tokį gyvenimą, kokio nori.
Kaip dailininkę ji mato mane dirbančią nuo vaikystės – mano dirbtuvės yra šalia. Kartais aš jai pasakoju apie savo temas, o ji man pakomentuoja. Gal bendrauju su ja ne kaip su kolega ar meno kritiku, bet nekalbu ir kaip su mažu vaiku. Kartais ji ateina ir sako: „O, šitas darbas yra geras. Man patinka“. Arba kartais: „Nu čia tu neišbaigei šito darbo, čia dar reikia padirbėti. O šitas yra nepavykęs. Gal geriau perdaryk“.
Ar įsiklausai į dukters pastabas?
Jos nuomonės klausau. Kažkiek įsiklausau (susimąsto). Jei jau bendraujame, tai bendravimas turi būti abipusis.
Sakoma, kad dienos rutina yra kūrybos žudikas. Kaip atrodo tavo diena?
Normaliai. Keliuosi 7 ar 8 valandą ryto. Pusryčiai. Dukrą išleidžiu į mokyklą. Tada einu į dirbtuvę. Iš ryto daugiau planuoju logistiką, atlieku administracinius ar buhalterinius darbus. Mano darbe yra daug techninių darbų, kuriems atlikti reikia samdyti žmones.
Dailininkas yra tarsi maža verslo kontora, kurioje turi padaryti viską vienas pats. O juk reikia nueiti ir pas daktarą, ir paskambinti mamai, ir nueiti į parduotuvę.
Kiek laiko per dieną skiri tik kūrybai?
Mano diena prasideda aštuntą ryte. Ji tęsiasi iki septintos ar aštuntos vakare. Kūrybai laiko skiriu daug. Kai kada sutrukdo skambučiai ar šiaip ką nors reikia padaryti. Bet šiaip, jei jau kuriu, tai kuriu.
Kita vertus, vien kūrybai, kaip galbūt daugelis, skiriu apie 50 – 60 procentų viso laiko. Juk labai daug laiko užima kelionės, parodos. O reikia dar ir tiesiog pagyventi.
Nejaugi menininkai leidžia sau tiesiog pagyventi? Ar pati kada nors ilsiesi? Kas padeda atsipalaiduoti?
Mokausi (nuoširdžiai nusikvatoja).
Vakarienė su draugais, vyno taurė prie televizoriaus? Ar laikaisi šių paprastų receptų?
Labiausiai atsijungiu nuvažiavusi pas draugus į Šveicariją arba tiesiog su draugais kokiame paryžietiškame restorane po parodos. Stengiuosi suderinti savo kelionę su reikalų tvarkymu – juk kartais reikia kokį darbą nuvežti ir pačiai. Kartais nuvažiuoju į Bretanę ar Pietų Prancūziją. Kadangi gyvenu Paryžiuje, gan dažnai išeinu parodų pažiūrėti, kolegų kūrybos arba į muziejus. Juk viskas čia ranka pasiekiama.
Ar pavyksta nieko nedaryti?
Taip, kai jau pajaučiu, kad nieko nebegaliu. Tada išjungiu visą darymą. Visą veiksmą.
Koks tas fizinis būvis, kai nieko nedarai?
Žiūriu filmus. Svajoju. Kalbuosi po kelias valandas su draugais telefonu.
Iš tikrųjų esi toks pat žmogus kaip mes visi. Ir jokia vidine drama nė nekvepia.
Nėra čia jokios dramos. Yra stipri vidinė energija, kontrastų, nes gyvenimas nėra plokščias.
Nemėgstu kalbėti daug apie negatyvius dalykus, nes ir jūs, ir aš apie tai žinome. Norisi lygsvaros tarp vieno ir kito. Vadovaujuosi kredo, kad žmogus iš esmės nėra blogas – jį padaro blogu.
Mes esame ragavę visko. Bet kiek mes pasiekėme šiandien! Aš nenoriu puoselėti tuščių vilčių, bet ir išlieku optimistė. Dėl to gyvenu šia diena. „Carpe diem“ – gyvenk šiandien. Apie tai rašo ir senieji graikai, ir Camiu, ir Nietche, ir Derida. Aš kuriu nauja ir šiandien. Tame yra ir kontrastų, ir aistros, ir gėrio, ir švelnumo, ir nerimo. Toks yra mūsų gyvenimas.
Kodėl namuose žmonės turėtų turėti meno kūrinių?
Faktas, kad žmonėms reikia meno. Taip pat, kaip reikia muzikos ir teatro. Tai yra kūrybinis maistas. Meno reikia tiek pat, kaip nusipirkti butą ir į jį įkvėpti sielos. Pasistatyti namą ir sukurti jame aurą. Tai yra neatsiejama nuo gyvenimo ir būties jausmo.
Ar galime meną pavadinti sielos higiena?
Mano darbus perkantys matematikai, verslininkai, medikai, profesoriai sako, kad yra sąsajų tarp jų pačių darbo ir meno. Jie sako, kad jiems reikia periodiškai išeiti iš savo darbo erdvės. Jiems svarbu meno kūrinį turėti namuose ir jį jausti, pildyti namus ne daiktais, o kūryba.
Jei meno nebūtų mūsų buityje, būtų tuščia. Be meno būtų tik gyvenimo vartojimas. Jis duoda greitą pasitenkinimą, greitai atneša sotumą. O tada vėl reikia vartoti.
Meno kūrinys yra amžinas, neišsenkantis šaltinis. Jis tarsi knyga „Mažasis Princas“ – ją galima skaityti būnant vaiku ir užaugus. Kiekviename amžiaus tarpsnyje šią knygą vis kitaip supranti, pasisemi naujų minčių ir emocijų.
Rūtos Jusionytės personalinė paroda Vilniaus Užupio galerijoje „Menų tiltas“ veiks iki gruodžio 20 dienos.