Na, dar yra nuo seno įsitvirtinęs estų Arvo Pärtas... Kita vertus, dabartinė jaunoji mūsų kompozitorių karta – Justė Janulytė, Žibuoklė Martinaitytė, Lina Lapelytė, Egidija Medekšaitė ir kt. – laimi įvairius konkursus ir skinasi kelią pasaulyje dažnai be priskyrimo tautai ar šaliai.
Dirigentais turbūt irgi lenkiame kaimynus – pasaulinei „žvaigždei“ Mariui Jansonui galime priešpriešinti kylančias savo „žvaigždes“ Mirgą Gražinytę, Modestą Pitrėną, Giedrę Šlekytę. Pasaulinių operos balsų turime panašiai – jų Elina Garanča, Kristine Opolais, Aleksandras Antonenko ir mūsų Violeta Urmana, Asmik Grigorian, Edgaras Montvidas, Kristian Benedikt... Chorų varžybose turbūt nugalėtų Latvijos radijo choras, Dainų šventės ten irgi senesnės... Galima rikiuoti orkestrus, muzikantus, su visų jų pelnytais titulais, bet šįsyk ne apie tai, o apie muzikos „veiksmą“, kurio didesnė dalis yra skirta savos publikos atgaivai, tačiau gastrolių maršrutai, turistų srautai padaro jį žinomą daug plačiau. O čia didžiausią proveržį gali lemti garsūs vardai, ambicingi projektai, daugiausia festivaliai.
Lietuvoje dabar jie vyksta kone ištisus metus, artimesnį savo lūkesčiams gali rasti beveik kiekvienas, ypač nepatingėjęs nuvykti į kitus miestus, nes žanrų diapazonas siekia nuo prestižinės klasikos, šiuolaikinės akademinės muzikos iki džiazo, roko, popso, dainuojamosios poezijos su įvairiais jų „miksais“... Viskas išsisluoksniuoja, organizatoriams vis sunkiau rasti (ir įpirkti) ką nors išskirtinio. Didiesiems kultūros centrams dabar jau labai smarkiai tenka dėl rėmimo rungtyniauti su regionais, ir ne visuomet čia lemia kokybės kriterijus.
Festivalių gausa ir įvairove Lietuva lenkia Latviją jau vien tuo atžvilgiu, kad pas mus daug regioninių renginių, o ir pačių regionų turime daugiau. Be to, galime didžiuotis, kad mūsiškė Gaida vienintelė iš Baltijos šalių pateko tarp 24 geriausių Europe for Festivals, Festivals for Europe (EFFE). Ši asociacija vertino net 715 festivalių iš senojo žemyno. Tačiau ir Latvija šiemet turėjo nemažai muzikinių proveržių, dėl kurių šiek tiek pavydu.
Mūsų kaimynė akivaizdžiai suintensyvino savo strategiją kultūros faktus pasitelkti intensyviai šalies reklamai. Ventspilyje liepos 25 d. atidaryta koncertų salė Latvija su dviem neeiliniais muzikos instrumentais – tai Vokietijos vargonų dirbtuvių Johannes Klais Orgelbau pagaminti vamzdiniai vargonai ir latvių kilmės klavyrų meistro Davido Kliavinio įspūdingi 4,7 m aukščio klavyrai 470i. Rekordinių matmenų fortepijonas, pretenduojantis į Guinesso rekordų knygą. Šis beveik šešių metrų rėmo, laipteliais pasiekiamos klaviatūros instrumentas yra su atviromis stygomis – taigi išryškinamas vizualinis aspektas, šiandien daug kam svarbesnis už garsinį. Nors ir klausa patiria malonumą – atviros stygos neprislopina net menkiausių garso niuansų, tai ypač tinka ekspresyviems kūriniams atlikti. Šiuo instrumentu jau pareiškė norą groti garsūs atlikėjai, o tai savo ruožtu trauks ir publiką.
Latvijos muzikams, ypač aukštojo meno mėgėjams, ši vasara ypatinga dar ir naujos pakraipos renginiu – liepos 19–21 d. ir tris rugpjūčio savaitgalius vyko ambicingas Rygos–Jūrmalos festivalis. Tai renginys, išsiskiriantis tiek masto, tiek kokybės ambicijomis, išsikėlęs tikslą prilygti Šveicarijos Verbjė festivaliui, vienam geriausių europinių pavyzdžių. Ateityje planuojama išplėsti jį iki penkių-šešių savaitgalių, kad prilygtų Zalcburgui, kuris, The daily Telegraf nuomone, yra vasaros festivalis nr. 1.
Skeptikui klausiant, ar užteks publikos, reikėtų turėti omenyje, kad Ryga – milijoninis miestas, jai dvigubai lengviau negu Vilniui sutelkti melomanų būrį. Juo labiau kad gerų simfoninių orkestrų gastrolių pertekliaus tikrai nėra. Per pirmąjį festivalį griežė Bavarijos, Rusijos, Izraelio ir Londono orkestrai, o 2021 m. planuojama atsivežti Bostono simfoninį orkestrą. Kai pasiteiravau, ar šis festivalis skiriamas saviems klausytojams, ar turistų auditorijai, viena iš organizatorių Inga Vasiljeva atsakė, kad planuojama pritraukti apie 80 proc. vietinių melomanų ir 20 proc. turistų. Jau pirmąjį savaitgalį lankėsi klausytojų iš Australijos, Korėjos, Skandinavijos, Vokietijos, Italijos ir kt. Bilietų parduota net į 50 šalių. Rygos–Jūrmalos tandemas vasarą ypač patrauklus dėl kurortinių pramogų, dėl sostinės ir pajūrio artumo. Pas mus panašus galėtų būti Klaipėdoje–Palangoje vykstantis Muzikinis rugpjūtis pajūryje, skirtas operai ir simfoninei muzikai, tačiau Klaipėda – ne sostinė, o Palangos ir Jūrmalos tarptautiniai masteliai smarkiai skiriasi. Jei lygintume su Vilniaus festivaliu, tai pastaruoju metu čia pavykdavo išgirsti po vieną orkestrą, atvykusį gastrolių. Kartais tokių dovanų pateikdavo ir Nacionalinis operos ir baleto teatras.
Rygos–Jūrmalos kartelę aukštai iškėlė švedas Martinas Engstroemas, sutikęs būti festivalio vadovu, beje, jis rengė ir garsųjį Verbjė festivalį Šveicarijoje. Jo moto: „Su nedidele rečitalių serija pastebėtas nebūsi, reikia tikro klyksmo.“ Festivalio programėlėse prisimenamas ir garsiausias latvių kultūros vadybininkas Andrejis Žagaras, šiemet iškeliavęs Anapilin. Jis daug nuveikė latvių operos, jaunųjų talentų labui, beje, padėjo kurti ir šio festivalio modelį.
Labiausiai neįtikėtina yra tai, kad šis festivalis rengiamas už privačias lėšas, nors jo sąmata siekia du milijonus eurų. Daugiausia rėmėjų yra tarp išeivių iš Latvijos. Pradėtas rengti prieš nepilnus metus, jis jau įvykdė išsikeltą tikslą kiekvieną savaitgalį pristatyti puikų simfoninį užsienio orkestrą (ir net po dvi skirtingas jo programas). Orkestrų dalyvavimas, kaip žinome, labai brangus malonumas, bet užtikrina festivalio prestižą.
Pastaruoju metu ir Lietuvoje vis daugiau kalbama apie mecenatystę (čia ledus gerokai pralaužė Mo muziejaus pavyzdys). Šiaip jau šiuolaikinė vizualioji kultūra yra išsikovojusi aukštesnį statusą tarp meno mecenatų, labiau priartėjusi prie šių dienų. Vis dėlto vis pasigirstantys pažadai įžiebti mecenavimo įstatymui gyvybės teikia vilčių, kad ir šioje srityje „įšaldyta“ energija pagaliau bus išlaisvinta. Rėmėjų labai tikisi visų renginių organizatoriai, kad prasisiekusieji tėvynėje suremtų pečius su versliais gentainiais užsienyje ir bandytų pristatyti valstybę jau ne kaip vargšę iš Rytų, o kaip šalį, turinčią ambicingų kultūrinių užmojų.
Dar vienas patrauklus latvių festivalio bruožas – tai dermė tarp elitiškumo ir demokratiškumo. Apie ją galima kalbėti tiek meninės programos, tiek kainų politikos atžvilgiu. Išgalintieji pirko bilietus net po 175 eurus, bet buvo pagalvota ir apie senjorus, ir apie moksleivius, kurie mokėjo 10–15 eurų. Beje, Latvija turi panašaus modelio kaip ir Lietuvoje muzikinio lavinimo tinklą, bet čia muzikos mokyklą lanko kas dvyliktas vaikas...
Kalbant apie mecenatus, neišvengiamas komercinis aspektas. Latviai prie muzikos derino ir šampano skonį (buvo atvykęs specialus someljė), ir garsųjį Rygos balzamą, ir SPA procedūras. Tendencija prie festivalio prikabinti vieną kitą jauką turistams (ir ne tik jiems) ateityje, matyt, stiprės, kad muzika pritrauktų ir verslo bendruomenių investicijas. Tikrai ne visa festivalio publika nusimanė tiek apie muziką, tiek apie šampaną, bet šventę pavyko sukurti visiems. Kadangi rengėjai leido privačius pinigus, su orkestrais tardavosi tiesiogiai, be tarpininkų, siūlydami muzikantams galimybę suderinti darbą su poilsiu, todėl šie nusprendė atvykti net savo atostogų sąskaita.
Vienas iš didesnių stabdžių Lietuvoje, neįveiktas per visą Nepriklausomybės trisdešimtmetį, yra koncertinių salių stoka. Tiek didelių, tinkamų orkestrams, tiek ir kamerinių su gera akustika. Teikia vilties projektas ant Tauro kalno, bet kol kas jis utopinis.
Kuria linkme judės Rygos–Jūrmalos festivalis? Prognozuočiau, kad gausės pačios Latvijos muzikos pristatymų. Juk visada įdomu išgirsti, kokia yra muzikinė tautos savastis, o latviai turi galingą muzikos, ypač chorinės, kultūrą. Kita vertus, gal dalis muzikos programų labiau priartės prie šių dienų, neapsiribodamos patogiu klasikiniu romantiniu repertuaru. Tokia prognozė yra netiesioginė nuoroda į įtakingos melomanų dalies mentalinį lygmenį (jis būdingas ne vien Latvijai), viliantis ir tam tikrų „vartojimo“ pokyčių. Beje, smagu, kad per pirmąjį Rygos–Jūrmalos savaitgalį girdėjome ir mūsiškio Luko Geniušo rečitalį.
Festivalis suorganizuotas, apgalvojant kiekvieną smulkmeną – nuo vizualinio apiforminimo iki pagarbos klausytojams ir kviestiniams žurnalistams. Jau dabar aišku – jis įsiveržė į muzikinį šalies gyvenimą taip galingai, kad su juo bus sunku varžytis.
Lietuva su šiaurės kaimynais turi bendrą tarptautinį folkloro festivalį Baltica, gal pavyktų dalytis ne tik Kremeratos koncertais, šiam orkestrui „skolinant“ savus muzikantus... Gal kartu būtų lengviau ir pigiau pasikviesti garsų orkestrą. Varžytuvės tarp šalių visada gerai, jos kelia tonusą, bet kartais veikdami drauge galėtume nuraškyti dar įspūdingesnių vaisių.