– Grupinėse grafikos parodose jau seniai nematau tavo kūrinių. Ką reiškia ši tyla?
– Ši tyla keičia kitą tylą. Noriu išbandyti save dizaino srityje, grįžau prie fotografijos, vėl mokytojauju...
– Tai puiki proga suvesti sąskaitas su praeitimi ir pasikalbėti apie dabartį... Nedaug turime puikių portretų, sukurtų estampo technika. Tavo diptikas (1987) „Romantiškas: dailėtyrininko Alfonso Andriuškevičiaus portretas“, „Dailininkas ir dirbtuvė: menininko Valentino Antanavičiaus portetas“ – Lietuvos portreto klasika. Kaip jie buvo kuriami?
– Man svarbu susigyventi su objektu, ar pieščiau natiurmortą, ar peizažą, ar interjerą, ar portretą... Valentinas Antanavičius Kauno meno mokykloje mokėsi vienoje klasėje su mano tėvu. Jie gerai pažinojo vienas kitą. Būdamas mažametis, parodžiau savo piešinius Antanavičiui, jo padrąsintas nuėjau laikyti egzaminų į Čiurlionio meno mokyklą. Mokiausi su Alfonso Andriuškevičiaus podukra Egle, metus net vienam suole sėdėjome. Po pamokų važiuodavome į Lazdynų mikrorajoną, palydėdavau Eglę iki namų. Netrukus susipažinau ir su Andriuškevičiumi, su jo žmona Giedre, sūnumi Linu – mudu daug metų draugavome. Žodžiu, būdamas dailininkas, visada kaupi medžiagą, ieškai struktūros ir šviesokaitos, pieši iš natūros, fotografuoji, adata raižai metalo plokštelę, ėsdini klišę, spausdini... Kol atsiranda kūrinys.
– M. K. Čiurlionio vidurinę meno mokyklą baigei 1979 m. Tais laikais ji garsėjo savo pedagogais.
– Čiurlionio meno mokykla anų laikų kontekste nebuvo komunistinė. Leido nešioti ilgus plaukus. Tik vienuoliktoje klasėje prigriebė ir liepė stoti į komjaunimą, nes kitaip nepriims į Dailės institutą. Nemažai mokytojų buvo tremtiniai, patriotai, pasišventę pedagogai, menininkai. Mokykloje jau nuo penktos klasės prasidėjo konkurencija – kas toliau tęs mokslus, o kas bus išmestas. Beveik pusė klasės taip ir nebaigė mokyklos, neapgynė diplominių darbų.
Mokydamasis susipažinau su daugeliu meno rūšių. Teko centneriais piešti gipsinių skulptūrų galvas. Piešimą dėstė Gobis, kuris rėmėsi tarpukario, t. y. Kauno meno mokyklos, tradicija – vertino „stambią“ formą, monumentalų šešėliavimą, raiškų siluetiškumą, liniją. Liepdavo iš natūros piešti viską, ką turėdavau kišenėse. Litografijos mokiausi pas Birutę Žilytę, kompozicijoje „Bulvių valgytojai“ nupiešiau jos vyrą Algirdą Steponavičių. Vėliau patekau pas Petrą Ilgūną („Kamštį“) – taip mane į savo kompaniją priėmė grafikai. Diplominį darbą recenzavo Irena Žemaitytė-Geniušienė. Vienuoliktoje klasėje reikėjo dideliais tapiniais dekoruoti Aktų salę. Ilgūnas, pamatęs mano darbus, pripažino, kad jie padarė klaidą, paskyrę mane į grafikos skyrių. Bet grupės buvo jau sudarytos – per vėlu ką nors keisti. Tada pagalvojau, kad mokytojai galėjo ir daugiau klaidų padaryti...
– Lietuvos dailės institute, Grafikos katedroje, tavo kursas 1979–1986 m. buvo kaip reta talentingas. Studijavai su Audriumi Puipa, Rimvydu Bartkumi (Ray Bartkus), Jurga Ivanauskaite ir daugeliu kitų...
– Taip, studijavau su asmenybėmis. Buvome draugai, konkurentai. Mokėmės vienas iš kito ir, kiek atsimenu, smagiai leidome laiką... Darėme autorines ir grupines parodas, vienoje išstačiau pirmą savo objektą – nutrintą žirgo balną. Vienas įsimintiniausių projektų – viso mūsų kurso asmeninių fotografijų paroda.
Grafikos katedroje nebuvo dėstomas nei siurrealizmas, nei abstrakcionizmas, nei konceptualusis menas. Tad pasirinkimas buvo apibrėžtas. Algimantas Švėgžda pas mus atėjo su savosiomis meno doktrinomis, jam reikėjo geros komandos, pats mokytojas man atrodė panašus į demokratą. Realistinis menas reikalauja tam tikros pajautos. Ji paveldima, bet jos neišmokstama. Tai fiziologinis erdvės ir objekto, realaus jų santykio perteikimas. Dailės institute gebančių taip piešti studentų tuomet buvo nedaug. Paminėčiau Saulių Pelakauską, Šarūną Sauką, Artūrą Aliuką, Rimgaudą Žebenką, dar vieną kitą. Mano kurso bendražygiai – Jurga Ivanauskaitė, Daiva Jakaitytė, Audrius Puipa ir kiti – piešė kaip liaudmeistriai. Kad piešimą mums dėstė Švėgžda, buvo laimingai iškritęs burtas, dovana, išsigelbėjimas. Visada rasdavo ką gero pasakyti apie mūsų darbus, nors jie ir neatitikdavo jo lūkesčių. Jurgai įskiepijo tikėjimą piešimu, suteikė viltį.
– Audrius Puipa yra užsiminęs, kad pokalbis su Švėgžda Berlyne jam prilygo pusei studijų Dailės institute. Tau mokytis pas Švėgždą teko neilgai...
– Mokiausi iš daugelio Lietuvos ir pasaulio menininkų, bet įsimintiniausi tie, kurie buvo netoliese. Įsivaizduokite to meto Grafikos katedrą. Yra tekę kartu su visais kursais vienoje auditorijoje piešti pozuojančio Justo Paleckio portretą. Arba grįžus iš gegužinės demonstracijos kurti figūrinę kompoziciją darbo žmonių parado tema... Švėgžda, pasistažavęs Londono karališkojoje dailės akademijoje ir sugrįžęs į Lietuvą, visą savo patirtį perteikė studentams – mano kursui dėstyti piešimo jis atėjo 1979 m. Dabar sunku tuo patikėti, bet mes neturėjome normalių piešimo priemonių. Švėgžda atveždavo įvairaus kietumo čekiškų pieštukų iš Vokietijos.
Be absorbuotų žinių, jis turėjo įgimtų savybių, reikalingų tikram pedagogui, – buvo racionalus, metodiškas, paprastas ir suprantamas. Dėstydamas ilgai išlaikydavo intrigą, paslaptį, sukeldavo susidomėjimą. Žinojo, kad gerų užsienio parodų sovietmečiu nebus, todėl visada nešiodavosi kuprinę su daugybe puikių katalogų, meno albumų. Iš jo pirmąkart išgirdau apie kylančias pasaulines meno žvaigždes – vokietį Gerhardą Richterį, britą Davidą Hockney, amerikiečius Edwardą Hopperį, Andrew White’ą... Laisvajame pasaulyje tuo metu klestėjo fotorealizmas, hiperrealizmas. Vokietis Richteris plėtojo fotografinį stilių, amerikietis Chakas Close’as tapė fotorealistinius didelio formato autoportretus...
Sukurta išties puikių paveikslų. Švėgžda tame kontekste priminė tikrą barbizonietį – aklas gamtos stebėjimas, organiškas susiliejimas su ja šiandienos akimis atrodo gana dinozauriškas. Senieji meistrai jam buvo viskas. Vertino meną, dar nemačiusį fotoaparato, stiklo linzės, popieriaus emulsijos ir subjektyvaus tikrovės perteikimo. Bet Švėgždai pavyko ištrinti ribas tarp skirtingų disciplinų – piešimo ir kompozicijos. Prisimenu konceptualų jo pastatymą – pirmame plane ant virvutės pakabintos fotografijos su pozuotojo atvaizdais, antrame plane pozuoja vadinamoji Kačių motina, o ant sienos krinta šešėliai.
Švėgžda stengėsi visokeriopai palaikyti studentų motyvaciją, liepdavo, kad patys susigalvotume sau uždavinį. Anatominiam, figūriniam pastatymui kviesdavo piešimo korifėjų Antaną Kmieliauską. Didelę paskaitos dalį skirdavo senųjų meistrų, žinomų to meto menininkų ir studentų darbams aptarti. Išmokė gauti naudos iš fotografijos, nors vėliau dėl to užsitraukė Piešimo katedros nemalonę. Kartais peikdavo mus, kad stokojame fanatizmo, esame pernelyg praktiški, buitiški, nors visaip stengėmės būti ir kai kuo buvome panašūs į jį. Mokėjome skoningai rengtis, norėjome avėti gerais batais, važinėti geru automobiliu, turėti gerą dirbtuvę... Visa tai, suprantama, matuojant sovietmečio masteliais... Kartą Švėgžda, pasidžiaugęs mano perteiktu švytėjimu, pagyrė, pripažindamas, kad jis taip nepadarytų. Mokytojo ir mokinio santykius jis paversdavo ne tik studijiniais, bet ir profesiniais.
Švėgždos užduotis dažnai tekdavo atlikti namuose. Lazdynuose naktį, kai visi sumigdavo, pasinerdavau į meditatyvųjį pasaulį. Mama nerimaudavo, kad piešiu iki paryčių, bijojo, ar nepavažiuos stogas. Į Švėgždos patarimus žiūrėdavau rimtai. Jis atstojo man tėvą, kuris mus paliko, kai buvau dar vaikas. Dėstytoju tikėjau, jaučiau vidinę jo sielos švarą, dorą. Niekada nepasakojo savo tėvo istorijos, anais laikais tai buvo neįmanoma. Neseniai sužinojau, kad mano kurse buvo du „stukačiai“, kurie vienas apie kitą nežinojo.
Švėgžda man atrodė panašus į pusdievį. Žinia apie jo ligą labai sukrėtė, slapčiomis net verkiau. Grafikos spaustuvėje ant litografinio akmens, padengto asfaltu, kaip koks mažvaikis išskutau geometrinę abstrakciją, vaizduojančią stilizuotą inkstą. Priėjęs Rimtautas Gibavičius ironiškai paklausė, koks inkstas čia nupieštas. Atsikirtau, kad mano. Po 25 metų, kai gyvenau Atėnuose, susirašinėjau su Algimantu Kuru, nors jau buvo kompiuteriai, vienas kitam siuntėme tikrus laiškus, iliustruotus piešiniais. Viename laiške įdėjau inksto atspaudą, o Kuras atsakė laišku, kuriame nupiešė panašų inkstą. Vėliau tuos laiškus eksponavau VDA galerijoje „Akademija“, kur surengiau personalinę parodą. Nors Švėgžda piešdavo iš natūros, jau tada ryškėjo polinkis į konceptualumą. Prisimenu jo parodą su bendražygiais – Petru Repšiu ir Mindaugu Navaku. Teorinę jos dalį sudarė nuoroda į René Magritte’o paveikslą, kuriame nutapyta pypkė, bet užrašyta „Tai ne pypkė“. Mane ir Rimvydą Bartkų pakvietė pilstyti vyno per atidarymą. Mums tai buvo didelė garbė, tada ir susipažinau su Kuru, Navaku, Repšiu, Algirdu Šeškumi. Švėgžda ten eksponavo drobes su patisonais, batais ir piešinius.
– Ką reiškia menininkui natūros studijos, kurių dabar dauguma privengia? Ir kaip nuo natūros studijų judėti meninio vaizdo link? Tavo „Kukurūzas“ (2005), sakyčiau, labai portretiškas, metafiziškas...
– Kartą iš Vokietijos Švėgžda atsiuntė man dovanų savo ofortą su kukurbezdaliu. Tik po daugelio metų kaip savotišką atsaką mokytojui padariau ofortą su kukurūzu. Štai toks impulsas tam kūriniui atsirasti. Daug išmokau iš Švėgždos, daug ką perėmiau ir panaudojau, kai buvau pakviestas dėstyti į Vilniaus dailės akademiją. Jonas Gasiūnas kartą pasakė: „Tavo mirtini pastatymai, turi pajautą tonui, komponavimui. Palik grafikus, Tapybos katedroje gausi visą krūvį.“ Katedros vedėjas Povilas Ričardas Vaitiekūnas neprieštaravo, taip atsidūriau žinomų tapytojų, iš kurių keliolika metų mokiausi, apsuptyje.
Nuvykęs aplankyti Švėgždos, maliausi po Berlyno, Drezdeno muziejus. Tuomet ir supratau, kad tapyba yra „tiesioginio kontakto“ menas. Tuo ji išsiskiria iš kitų menų. Pavyzdžiui, Rothko tapybos darbų ekspozicija Londone, Tate galerijoje, pateikta pritemdytoje salėje – šaltoje prieblandoje.
Kiekvienas menininkas susigalvoja savo būdą, kaip kurs paveikslą. Nemanau, kad įprotis kaupti medžiagą išnyktų, jei būtų piešiama iš natūros. Kaip ir pati tapyba. Į tapybą ir į piešimą, kad ir koks jis būtų, investuota milijardai. Dabar madoje žirklės, trafaretai, tamponai, pleistras, purškimas ir t. t. Manosios vaizdo paieškos gana tradiciškos, nenaudoju specialių preparatų vizijoms, idėjoms sužadinti. Mėgstu stebėti slampinėdamas, kol dar kojos neša, galiu pėsčiomis nueiti dešimtis kilometrų. Kartą mane sudominusį motyvą užtikau, vaikštinėdamas po Marijampolės kapines. Tai buvo didelis nupjauto topolio kelmas, kažkokiu būdu „įrijęs“ antkapio dalį. Viskas apžėlę dilgynėmis.
Turėjau fotoaparatą, bet buvo per tamsu, vaizdas išėjo muilinas. Išsitraukęs parkerį pasibraižiau struktūrą, objektų išsidėstymą, užsirašiau spalvų pavadinimus. Galvoje ėmė šmėžuoti meno istorijos fragmentai, pavyzdžiui, Magritte’o bronzinė skulptūra – kelmas, priglaudęs kirvį. Čia buvo panašu, bet vis dėlto gerokai kitaip. Kai praskleidžiau piktžoles, antkapis atrodė panašus į suskeldėjusio ūkinio muilo gabalą.
Taigi kažkokia simbiozė... Žinoma, visko nenusipieši, neužfiksuosi, bet vis tiek renku medžiagą ir fotografuoju tarsi koks impresionistas. Kartais fotografija būna meniškesnė už tapinį. Rudenį slampinėdamas po graikų turgų, išvydau keistai įpjautas daržoves ir vaisius, turbūt kokybei patikrinti. Kilo mintis nutapyti preparuotą svogūną iš natūros. Paveikslo struktūrą tikrindavau iš tolo dirbtuvėje, palaipsniui temstant. Kol visiškai sutemus pamatydavau tvirtai suręstą abstrakciją. Kartais nejaučiu, kur pradžia, o kur pabaiga, tada viską palieku savieigai.
– Ar galima būti geru tapytoju, grafiku, nebūnant geru piešėju? Kokia piešimo vieta kūrybos procese? Ar kasdien miklini ranką? Beje, regis, nesi slaptos piešėjų draugijos LDS narys...
– Dabar pasikeitusi pati „piešimo“ prasmė. Tai jau kone mokslinė sąvoka, nusakanti istorinį reiškinį. Neolito laikais, kai piešė gabūs medžiotojai, burtininkai, šamanai, ši veikla buvo, manau, nuoširdžiausia. Vėliau, Leonardui da Vinci’ui išradus guolį, piešimo reikšmė labai išsiplėtė – nuo Madonos iki karo inžinerijos piešinių. Šiandien piešimas naudojamas ir medicinos moksle, bet jo paskirtis jau visai kitokia. Pavyzdžiui, mano buvęs studentas Juozas Laivys kartą prasitarė, kad visiškai nemoka piešti iš natūros. Bet va, koks menininkas pasidarė. Mano buvusi studentė Dalia Andziulytė kurdavo labai jautrius piešinius iš natūros impresionistiniu stiliumi. Vėliau ji tapo Vilniaus universiteto dėstytoja, skaito graikų kultūros istorijos kursą... Tačiau pasaulio menininkų, ypač genijų, kūryba rodo, kad jie visi be išimties buvo gerai įvaldę įvairias piešimo technikas.
– Kokius savo kolegas ypač vertini? Kieno parodas norisi apžiūrėti, kūrinius patyrinėti?
– Patiko Pauliaus Staniko piešiniai koliažai – jau nebe renesanso imitacijos. Ne kartą buvau nuėjęs į Mindaugo Navako parodą pasižiūrėti skulptūrų ir objektų. Atidžiai tyrinėjau Vlado Eidukevičiaus tapybos palikimą, Algimanto Kunčiaus fotografijas...
– O ką darai per atostogas? Ar nuo kūrybinio darbo tau reikia pailsėti?
– Visas mano gyvenimas yra atostogos. Bet smegenims pravėdinti darau pertraukėles. Važiuoju pas savo upėtakius, bebrus, stirnas, paukščius, marmančias upes. Kadaise atokvėpio valandėlėmis žaisdavau krepšinį, bet dabar užtenka pamėtyti į krepšį. Neturiu sveikatos lakstyti.
– Ar tavo šeimoje buvo menininkų? Kaip reagavo artimieji, kai pasirinkai dailininko kelią? Apskritai kaip ir kodėl sugalvojai studijuoti dailę?
– Mano šeimoje menininkų nebuvo. Tėvas gražiai piešdavo Kauno meno mokykloje, bet vėliau pasuko į komercinę fotografiją. Mama Panevėžio mergaičių gimnazijoje rašė gražius tekstus, norėjo stoti į filologiją. Iš tėvo pusės turiu seserį – poetę Indrę Valantinaitę. Polinkis į dailę greičiausiai atsirado iš vienatvės. Vėliau virto mokslais, studijomis. Pirmą savo parodą surengiau Bazilijonų gatvėje nr. 8, buvusiame bendrabutyje. Būdamas šešerių, iškabinau ant užuolaidų spalvotus gaidžius, nupieštus iš natūros senelio vienkiemyje.
– Kokius savo kūrinius išskirtum? Galbūt jie turi kokią sukūrimo istoriją?
– Vieno kūrinio atsiradimas susijęs su mano bendražygiu šviesaus atminimo Audrium Naujokaičiu. Kartą vieno Vilniaus gatvės namo palėpėje ieškojome patalpų, kur galėtume įsirengti dirbtuvę. Kuriam laikui išsiskyrėme, pasukome priešingomis kryptimis, po pusvalandžio susitikome. Rankoje laikiau išmestą medinę dėžutę. Audrius pajuokavo: „Na, va, tu bent skrynelę radai. Tu liksi, o aš nieko neradau, man bus kitaip.“ Vėliau jis išvyko į Ameriką... Aš toje dėžutėje laikiau visokius niekniekius, kolegų menininkų laiškus, gaidžių skalpus, laikraščio iškarpas, žirkles, savo veido kaukę iš gipso ir kt. Kai „Arkos“ galerijoje buvo rengiama grupinė autoportreto paroda, nusprendžiau tuos daiktus pristatyti kaip savo autoportretą. Nepatiko blizgus dėžutės lakas, todėl jį nuskutau.
Rašydamas objekto pavadinimą, sąmoningai atsiribojau nuo daiktų paskirties, nes man ji buvo tapusi archyvarinė. Parašiau tik žodį „Skrynelė“, o skliausteliuose išvardijau medžiagas, iš kurių tie daiktai padaryti: gipsas, popierius, plunksnos, geležis, medis, auksas... Bet parodos organizatoriai pavadinimą pakeitė ir nuo to laiko internete sklando neteisingas autoportreto vardas...
– Ar galėtum apibūdinti, kuo tau imponuoja koks nors Lietuvos ar užsienio dailininkas?
– Imponavimas niekada nebūna amžinas. Juk žmogus nuolatos, sakoma, kas ketveri metai, keičiasi. Suprantama, bendražmogiškos vertybės išlieka. Kadaise ieškojau, kaip apibrėžti meno fenomeną. Išrinkau apie trisdešimt teiginių, visi jie turėjo didesnę ar mažesnę tiesos dalį. Bet menas tuo ir įdomus, kad neapibrėžiamas. Neseniai atsiverčiau Petronėlės Gerlikienės paveikslų knygą, pasidomėjau šiuolaikinių mėgėjų menu, dirbtuvėje klausiausi Billo Evanso kūrinių...
– Dėl šeimyninių aplinkybių keletą metų gyvenai įvairiose šalyse. Ką nuveikei Briuselyje?
– Lietuvos nuolatinė atstovybė prie Europos Sąjungos (kuratorius Laimonas Ubavičius) 2013 m. lapkričio mėnesį rengė parodą „Vienu tapybos darbu daugiau“. Didelio formato tapinių pasirinkimą lėmė galerijos „Menų pasažas“ erdvė – neoklasicistinės interjero detalės ir labai aukštos lubos. Paroda veikė kaip reta ilgai ir tai suteikė progą palaipsniui keisti paveikslų prasmines ir vizualines tarpusavio jungtis, atnaujinant ekspoziciją, atskleidžiant meno kūrinių slinktį laike. Tačiau organizaciniai dalykai kaip visada sujaukė meninius.
Parodos struktūrinį ir idėjinį sumanymą teko keisti, nes negavome budinčių apsaugos kariškių leidimo išnaudoti itin aukštas galerijos lubas. Didelio formato tapybos darbus norėjome pakabinti palubėje tarsi plaukiančius debesis, bet paveikslai būtų uždengę vaizdo kameras, todėl teko kabinti paprastai, tradiciškai. Paroda, pažymėdama mūsų įsiliejimą į Vakarų Europą, dar veikė, kai sulaukėme Lietuvai svarbios datos – euro įvedimo. Tais metais Lietuvos kultūra Briuselyje buvo pristatyta ir Bozar menėje – rodyti Jurgio Mačiūno ir Jono Meko darbai. Lankėsi žinomi žmonės – amerikiečiai Joe Bidenas, Johnas Kerry’as, vėliau ir Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, Lenkijos prezidentas Bronisławas Komorowskis.
Aš asmeniškai sulaukiau dėmesio iš budinčio kariškio Ivaškevičiaus. Pareigūnas pasidžiaugė, kad visą parą daug smagiau žiūrėti į ramią iš gabaliukų sudurstytą abstrakciją negu į tuščią baltą sieną. Tada pagalvojau, gal čia ir yra tas vienintelis žiūrovas, dėl kurio stengiamės kažką sukurti.
Kodėl išvykome? Žmona čia viską užkūrė. Nusprendžiau važiuoti paskui ją į Graikiją. Vaikai buvo dar maži. Norėjau būti su šeima. Palikau Lietuvoje mėgstamą dėstytojo darbą, docentūrą, bet nesigailiu, nes tai buvo naujų išbandymų laikas, kažkas panašaus tarp rojaus ir pragaro. Graikija – kontrastų šalis. Tie žemės drebėjimai, škvalinis vėjas, smėlio audros, vasaros karštis dieną ir naktį. Patirtis prilygo ketverių metų stažuotei. Antikinės kultūros paveldas, muziejai, parodos, kelionės, sutikti žmonės įkvėpė, todėl „užsivedžiau“, pradėjau tapyti. Buvau užsibrėžęs tikslą – žūtbūt surengti lietuvių tapybos parodą Eladoje, bet Lietuvos ambasada Atėnuose neturėjo kultūros atašė. Kad deramai pristatyčiau Lietuvą, labai trūko ryšių, skambučių, rekomendacijų, pažinčių...
Vis dėlto pavyko surasti ir ilgam laikui nemokamai gauti dideles patalpas Pirėjuje ant jūros kranto, sename prabangiame miesto pašte. Su direktoriumi S. Ruso ir Lietuvos ambasada sutarėme, kad nemažas lietuvių būrys pristatys po kelis kūrinius. Bet Vilnius kažkodėl tylėjo, delsė tol, kol parodos sumanymas užgeso, nes netilpome į terminus. Nenorėjau pasiduoti, todėl kreipiausi į tapytoją Liną Katiną, o jis pažadėjo, kad duosime graikams „lietuviškų bulvių“. Jau buvau suradęs kitą erdvę Atėnų centre, Gunaropoulus muziejuje. Jis nedidukas, autoriai galėjo pristatyti tik po vieną kūrinį.
Parodą pavadinome „Iš lietaus šalies“. Konstantinas Bogdanas su vairuotoju menininku abrozdėlius iš Lietuvos vežė autobusiuku per visą Europą. Atidarymo dieną po dailėtyrininko Viktoro Liutkaus pranešimo tapytojas Arvydas Šaltenis sakė kalbą lietuviškai, ilgomis rankomis kažką lyg šamanas piešdamas ore. Atėnuose jau keletą mėnesių nebuvo lietaus, o tą atmintiną vakarą staiga ėmė lyti... Paroda „Iš lietaus šalies“ buvo tikras atsitiktinumas su gera pabaiga.
– Esi dėstęs Vilniaus dailės akademijoje, dabar dėstai privačiose dailės mokyklose... Ar pedagogas esi dėl duonos kąsnio, ar tas darbas turi ir kitokių privalumų?
– Menininkui pedagoginis darbas yra geriausia, ką gali pasiūlyti gyvenimas, tačiau tam reikia turėti polinkį, o ypač mylėti žmones. Dėstymas neatsiejamas nuo kūrybos, nes parengęs užduotis studentui ar mokiniui, turi jį palydėti iki rezultato, mintyse piešdamas ar tapydamas kartu. Teisingai sakoma, kad geras mokytojas dalį savasties palieka tuose meno bastionuose, kuriuose darbuojasi...
Socialiniu atžvilgiu tai prilygtų ubago lazdai, kuria gali pasiremti, kol sulauksi pensijos. Manau, menininkas privalo kur nors dirbti, bent jau puse etato. Jis turi socializuotis, būti tarp žmonių. Pavyzdžiui, tapytojas Algis Skačkauskas ant pečių tampydavo šaldytą skerdeną, o poilsio pertraukėlėmis deklamuodavo savo eilėraščius Maximos sandėlių krovikams. Kokia patirtis! Aš ne toks radikalus... Dirbdamas visada klausausi geros muzikos. Dažniausiai tai būna džiazas. Kūrybinį procesą keičiu į techninį – visada yra ką skusti, trinti, dažyti, pjauti, blizginti, poliruoti... Arba imu į rankas muselinę ir žemyn palei upę pėsčiomis einu kokius dvidešimt kilometrų...
– Pernai Lietuvos bankas išleido kolekcinę 20 eurų sidabro monetą, skirtą Vydūno 150-osioms gimimo metinėms. Nors turėjome 200 litų banknotą su Vydūnu-Vilhelmu Storosta, bet čia pirmoji euromoneta, skirta Mažajai Lietuvai ir svarbiam tiek šio krašto, tiek visos Lietuvos kultūros veikėjui Vydūnui, kurio atvaizdas įdėtas reverse (autorius Lukas Šiupšinskas), o averse – Luizės tiltas, vedantis į Tilžę, kur gyveno, mokėsi Vydūnas (autoriai Rytis Valantinas ir Alvydas Ladyga). Matyt, čia pravertė tavo kaip peizažisto gebėjimai. Vis dėlto ką darė Valantinas, o ką Ladyga? Ar užsakymas teko tau, kaip 200 litų banknoto su Vydūno portretu autoriui, ar lėmė kokios nors kitos priežastys?
– Nesu nuolatinis proginių monetų konkursų dalyvis. Kartą ėmiausi šito darbo, nes reikėjo prasimanyti pinigų, juk paveikslų niekas neperka. O su Ladyga senokai bendradarbiaujame – aš daugiau piešiu, o jis dirba kompiuteriu. Idėjas ir dizainą generuojame kartu. Komponuojant aversą, tilto metaforika man tiko, nes tiltų esu nutapęs ne vieną.
Moneta priskiriama skulptūrinei plastikai, bareljefui, todėl projektams galioja tam tikros taisyklės. Medalio pjūvį reikėtų įsivaizduoti kaip viršukalnes, kalnus ir gilius tarpeklius. Aukščiausią tašką – kalną – pieši baltai, šlaitus – pilkai, tamsiai pilkai, o tarpeklių dugną – juoda spalva. Yra daugybė ir šiuolaikinių naujovių, bet daugiau nesiplėsiu. Į aversą įdėjau savo adaptuotą Vytį. Mums pasisekė – laimėjome Vydūno sidabrinės monetos konkursą.
– Papasakok plačiau apie savo kūrybinio darbo „psichofiziologiją“...
– Man ypač patinka menas ten, kur niekas jo nedaro specialiai. Pavyzdžiui, buvo sumanyta rengti Davido Coperfieldo pasirodymą Atėnuose. Jis sugalvojo keliasdešimčiai minučių pradanginti Partenoną. Bet vietos valdžia Akropolio pradanginimui, kad ir laikinam, nedavė leidimo. Tai buvo viso labo Coperfieldo iliuzija, o man – meno projektas.
Kūrybinę būseną sukelia ilgesys. Tai gana sudėtinga, nes turi daug upelių subėgti į vieną ežerą tuo pat metu. Yra ir kitas kelias, nuolat naudojant „dirbtinį drėkinimą“, kai kūrybinis darbas atliekamas kasdien iki automatizmo. Tačiau vis tiek neapsisaugosi nuo klaidų. Šiaip kūryba yra saldus dalykas, jeigu... ji įvyksta.