Šiuolaikinio miesto mitas, kurį „Kaunas 2022“ komanda kuria jau trejus metus, Europos kultūros sostinės metais materializavosi įspūdinga programa. Koncertai, festivaliai, parodos, pasaulinio garso žvaigždžių pasirodymai ir paskaitos – kultūros šventės raibuliai sklis dar ne vienerius metus. Vis dėlto, pagrindiniai programos akcentai – tai masiniai mito trilogijos renginiai, kurių metu kauniečiai ir miesto svečiai susitinka kartu atšvęsti miesto transformacijos į šiuolaikinę kultūros sostinę.
„Mitas man pirmiausia yra egzistencinius klausimus paaiškinantis pasakojimas, be to, jis – universalus. Sizifas savo akmenį ridena mums visiems. Edipo tragedijos atšvaitai yra mumyse kiekviename, norime to ar ne. Tad Kauno mitas kalba apie miesto egzistavimo prasmę. Bet kokio miesto, ne tik Kauno“, – teigia trilogijos idėjos autorius R. Zemkauskas.
Pagrindinis Kauno mito personažas – Žvėris – pasak R. Zemkausko tapo toks realus, jog kauniečiai jį išgirsta variklių gausme, pamato architektūros ar savo aplinkos detalėse. Autoriaus manymu, mito kūrimas kauniečiams tapo savotiška pasakojimo terapija, kuri ilgainiui išmokys ir džiaugtis savo miestu.
„Man regis, Kaunui reikia atsipalaiduoti ir nustoti dairytis į šalis: ar mus mėgsta, ar gerbia, ar pastebi? Tai nėra taip svarbu. Klauskime kitaip: ar mums čia gerai gyventi? Ir darykime, kad būtų gerai“ – sako R. Zemkauskas.
Paskutinė šiuolaikinio miesto trilogijos dalis – „Sutartis“ – jau lapkričio pabaigoje. Šiuo renginiu bus uždaromi Kauno – Europos kultūros sostinės metai. Tačiau Kauno mitas, jo sumanytojo įsitikinimu, gyvuos ilgai. Apie tai ir kitus dalykus – pokalbis su R. Zemkausku žemiau.
– Šiuolaikinio miesto trilogijos, kurią sudaro trys svarbūs kultūros sostinės metų renginiai, idėjos autorius esate jūs. Vis dėlto, ji įgyvendinama didelės kitų kūrėjų komandos. Kaip dėl to jaučiatės?
– Jaučiuosi puikiai, nes tokiu būdu mes pabrėžiame svarbiausias „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ vertybes: bendrakūrystę, demokratijos ir bendruomeniškumo principus. Tai, mano požiūriu – labai europietiškas kelias, nes Europa gyvybinga per dialogą, ginčą, kurie nuolat vyksta, tačiau niekas juose iki galo nelaimi.
– Panašu, kad dialogas – su istorikais, miesto gyventojais, kūrybine komanda – buvo ir šiuolaikinio Kauno miesto mito kūrybinio proceso pagrindas. Gal galite papasakoti plačiau?
– Beveik visas mito turinys sudarytas iš istorikų surinktos medžiagos. Vadovavausi legendų nuotrupomis apie paslaptingus Kauno požeminius tunelius po Pilimi, nuo Nemuno iki Neries, iki Rumšiškių, net ligi pačių Trakų, legenda apie po Pilimi požemiuose miegančią kariuomenę su jai vadovaujančia užkeikta Karalaite. Netgi Kauno herbe dėl man nesuprantamų priežasčių atsidūręs tauras iš esmės rado sau vietą kaip Žvėries personažo sudėtinė dalis.
Mitą kūrė ir miestiečiai – rašytoja Sandra Bernotaitė kelerius metus vedė mito kūrimo dirbtuves ir jose dalyvavo dešimtys norinčiųjų.
– Kaip jums kilo mintis, kad Kaunui reikia mito? Kiek tos idėjos įgyvendinimas atitinka jūsų pradinį sumanymą?
– Mito reikėjo, nes jo nebuvo. Nebuvo net nieko panašaus į mitą. Vis dėlto, pradinė idėja iš tiesų liko svajone. Norėjau, kad pasakojimas būtų intensyviai kuriamas kolektyviniu būdu – tam suprojektavome visą interneto portalą, parengėme labai daug medžiagos, pasitelkėme istorikus, kūrybinio rašymo trenerius.
Bet paaiškėjo, kad tokiam darbui reikia daug daugiau pajėgų ir finansų, negu mums atrodė iš pradžių. Kita vertus, kėlėme sau sunkiausią įmanomą tikslą – sukurti vienu ypu ir produktą, ir auditoriją, ir aktyvų fanų klubą tam produktui. Net „Hario Poterio“ franšizė tokio uždavinio gal neįveiktų. Bet kaip tik dėl to, kad kėlėme sau tokius beprotiškus tikslus, pavyko, sakyčiau, gana daug. Mito istorija pradėjo savo kelionę po miestą, dabar jis jau gyvena savo gyvenimą, ir mane tai džiugina.
O kad nuo pradinės idėjos viskas pasikeis mums nežinomu būdu – toks ir buvo vienas iš tikslų.
– Kauno mitą kūrė ir miestiečiai – skamba kaip unikali ir labai įdomi patirtis.
– Be to, kad buvo kartu kuriamas šiuolaikinio miesto mitas, kūrybinio rašymo dirbtuvių prasmė dar gilesnė: paskatinti žmones pasakoti. Nebūtinai mito tema. Mūsų programoje yra Istorijų festivalis, siūlantis miestiečiams pasakoti apie praeitį, atgaivinti užmirštas, kartais skaudžias, pavojingas temas.
Pasakojimas yra ir didžiulė terapija. Mitas tokias galias taip pat turi, čia vienas jo tikslų: paaiškinti egzistencinius klausimus ir taip suteikti komforto jausmą. Kita vertus, tai juk ir labai smagus užsiėmimas: kurti savo pasaulį, apskritai – kurti. Tad jeigu žmogus, mūsų paskatintas, parašys knygą ar apsakymą, tai bus puikus rezultatas.
Kaip sakiau, mitas yra įrankis. Nebūtina kartoti ar plėtoti jo turinį, daug svarbiau žinoti, kad kiekvienas turi teisę būti mito ar kito pasakojimo autoriumi!
– Vienas iš Kauno mito tekstų – jūsų parašyta „Kauno Žvėries pasakų knyga“. Joje pasakojama apie antžeminį ir požeminį miestą, karalaitę, žibintą, kuris transformuoja tamsą į šviesą – kokias reikšmes šiuose vaizdiniuose užkodavote?
– Čia gal verta pasakyti, kas mitą daro mitu. Mitas man pirmiausia yra egzistencinius klausimus paaiškinantis pasakojimas. Paprastai sakant, jeigu padavimai ir legendos dažniausiai kalba apie kažko konkretaus kilmę, tai mitas kalba apie kažko prasmę. Legenda visada bus lokali, mitas – universalus. Sizifas savo akmenį ridena mums visiems. Edipo tragedijos atšvaitai yra mumyse kiekviename, norime to ar ne. Tad Kauno mitas kalba apie miesto egzistavimo prasmę. Bet kokio miesto, ne tik Kauno.
Mano mylimas Gabrielis Garcia Marquezas „Šimte metų vienatvės“ – o tai, iš esmės, yra pasakojimas apie pasaulio sutvėrimą – sako, kad prie konkrečios vietos prisirišame tik tada, kai ten koks nors mūsiškis yra palaidojamas. Taip bendruomenė įsižemina. Ir akimirksniu susikuria požeminis pasaulis, nuo kurio mus skiria transcendentinė riba. Ima formuotis prielaidos mitui: pasakojimui apie tai, kodėl čia esame, kokia mūsų buvimo čia prasmė. Stebuklingąjį žibintą pavyko sugalvoti kaip tokios transcendencijos įrankį. Tokios yra teorinės prielaidos, o knygoje pasakojamos istorijos yra labai žmogiškos.
– Be to, jūsų sukurta pasakų knyga juk turi ir kitą misiją.
– Taip, „Kauno Žvėries pasakų knyga“ yra Europos kultūros sostinės programa ir vertybės perteiktos per pasakas. Ją rašant buvo nuolat konsultuojamasi su mūsų kuratoriais. Kiekvienas tekstas neša jų programų turinį. Tad ši knyga – toks pat kultūrinis įrankis kaip mūsų sukurti festivaliai, forumai, dirbtuvės, iniciatyvos.
– Kaip į pagrindinį Kauno mito personažą – Žvėrį – reaguoja žmonės? Ką įdomiausia esate girdėjęs?
– Man atrodo, žmonės reaguoja labai teisingai: linksmai. Žvėriukas yra miesto, kaip organizmo, metafora, jis gali būti pagalbininkas, gali būti gynėjas, gali būti žaidimų partneris, ant jo gali ir kaltę suversti, jei kas nepasiseka... Jis praplečia mūsų supratimą apie miestą. Beje, labai svarbu, kad jis nebūtų painiojamas su aliuzijomis į biblijinį blogio kūrėją. Kauno Žvėris myli miestiečius ir jis visada gėrio pusėje.
Man patinka, kad, kai miesto gatvėmis triukšmaudami lekia motociklai, tai žmonės sako: va čia Kauno Žvėris riaumoja. Žmonės man kartais siunčia nuotraukas, kur įžiūrėjo Žvėriuko kontūrus – tiltuose, gyvatvorėse...
– Kai kada rašytojai sako: nekontroliuoju savo personažų – jie daro, ką užsimanę. Kiek tai galioja mitiniam Kauno Žvėriui? Kuo jis jus nustebino?
– Tai tikrai galioja šiam personažui, nes tokiam tikslui jis ir kurtas. Ir gal tiksliau net ne kurtas, o surinktas, sudėliotas iš visokių pasakojimų. Visai kaip miestas. Kai skrendi virš miesto, matai koks jis mozaikiškas, kaip nederantys dalykai dera tarpusavyje. Norėjosi tokią keistą, miestišką dermę atspindėti.
Tiesa, Žvėris manęs kol kas labai nenustebino, bet labai to laukiu. Be to, Žvėris nėra niekieno nuosavybė. Kiekvienas gali kurti pasakojimus apie jo nuotykius. Mes su dailininku Dariumi Petreikiu gal dar irgi kažką sukursime, nes tikrai mėgstame tą personažą.
– Šiuolaikinio miesto mitas – ar teko susidurti su tokiu atveju kitur pasaulyje?
– Nežinau, ar yra būtent mitų. Daugiausiai rasime legendų apie kilmę. Žvėris, kaip miesto būtybė, yra artimesnis pasakojimams apie Slendermeną ar vandenius, vadinamiems „urban myths“ (angl. – miesto legendoms). Žodžiu, Betmenas ar Spaidermenas yra jam artimesni už visokius kaukus, laumes ar kitus iki modernybės buvusius pavidalus.
– Ką jums pačiam, kaip rašytojui, kūrėjui davė Kauno miesto mito kūrybos procesas?
– Gal pagaliau prisiversiu pabaigti keletą romanų, kurie vis laukia savo eilės... Juokauju. Rašytojas mokosi iš pasaulio, tad gauti skaitytojų reakcijas, jų įsitraukimą yra labai vertinga.
– Ką naujo išgirdote, sužinojote apie Kauną per šiuos kelerius metus?
– Viena mano protinga draugė taip susumavo: „kiti žmonės tiesiog turi savo miestą, o štai kauniečiai turi neurozę“. Man regis, Kaunui reikia atsipalaiduoti ir nustoti dairytis į šalis: ar mus mėgsta, ar gerbia, ar pastebi? Tai nėra taip svarbu. Klauskime kitaip: ar mums čia gerai gyventi? Ir darykime, kad būtų gerai. Žvėris, kaip pozityvi miesto energija, yra su mumis, jis mums padės.
– Norisi tikėti. Kaip manote, kokia bus jūsų sukurto mito ateitis?
– Nežinau. Būtų įdomu, žinoma, kada nors sužinoti, tačiau vargu, ar to sulauksiu. Dar vienas svarbus mito aspektas yra toks, kad jį visada sukuria konkretus autorius, tačiau tas autorius būtinai turi pasimiršti. Tad Kauno mitas bus tikrai veiksmingas po dviejų ar trijų šimtų metų. Ir tikiu, kad jis truputį padės ateities miestiečiams atsipalaiduoti ir gyventi geriau.
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos uždarymo renginiai vyks lapkričio 24-27 d. Kaune ir Kauno rajone. Įsigyti bilietus į trečiąjį Šiuolaikinio mito trilogijos veiksmą „Sutartis“ galima čia.
Interviu originaliai publikuotas žurnale „370“.