Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad istorikai žengė į ne tokios ir senos istorijos teritoriją, kurioje lyg ir nieko neturėjo rasti – juk iki šiol vyrauja įsitikinimas, kad seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje tarsi neegzistavo. Tačiau savo tyrimu skaitytojams ir skaitytojoms jie prieš akis atveria netikėtai įvairią ir dinamišką seksualumo kultūrą sovietmečio Lietuvoje ir taip bent išklibina mitą apie begalinį tuometinės visuomenės konservatyvumą ir dorybingumą.
Įvairovė didesnė, nei įsivaizduojame
„Vienas pirminių klausimų buvo, ar sovietmečiu Lietuvoje vyko seksualinės revoliucijos ar panašus lūžis. Iš pradžių atrodė akivaizdu, kad realybė gerokai skirsis nuo to, ką buvo galima matyti sovietinėje viešojoje erdvėje, tačiau pasirodė, kad ir tuometinė viešuma gerokai įvairesnė, nei atrodė iš pradžių“, – apie tyrimo motyvus pasakoja Valdemaras Klumbys.
Tyrimas atskleidžia – ir iliustruotoje knygoje skaitytojai bei skaitytojos turės progą tuo įsitikinti, – kad tuometė spauda mėgaujasi publikuodama seksualizuotus moterų atvaizdus ir tik valdžiai susizgribus tai nevirsta kultūros revoliucija; atsiradus vaizdo grotuvams, piliečiai grupelėmis renkasi žiūrėti pornografijos; gydytojai auklėja vyrus, nesugebančius seksualiai patenkinti savo žmonų; apklausose trečdalis studentų prisipažįsta turėję seksualinių santykių tik iš smalsumo.
„Ėmę tirti seksualumo kultūrą istoriškai, pamatėme, kad daug svarbiau už koncepcijas yra parodyti, kiek dinamikos ir santykinės įvairovės (žinoma, tik santykinės, tik palyginus su tuo, kaip mes prisimename) šioje srityje anuomet būta. Jeigu mums pavyko, gal bus galima visiems laikams išmesti į šiukšliadėžę tą kvailą ir nuvalkiotą posakį, esą „Sovietų Sąjungoje sekso nebuvo“, ir truputį pakrapštyti pačių tais laikais gyvenusių žmonių palaikomą mitą, kaip viskas neva buvo konservatyvu ir dorovinga“, – sako Tomas Vaiseta.
Kas tas „mažasis o“?
Remdamiesi spauda, dienoraščiais, atsiminimais, archyvais ir interviu, knygoje mokslininkai seksualumo kultūrą sovietų Lietuvoje nagrinėja trimis pjūviais: per viešai publikuotus vaizdus, lytinio švietimo ir seksualinės tematikos tekstus ir visuomenės elgseną. Jie teigia, kad sovietmečiu valdė meilės diktatūra, kuriai pavyko nuslopinti prasidėjusią seksualinę kultūros revoliuciją, bet tuomet ši virto seksualiniu pilietiniu karu.
Taigi, skirtingai nei Vakarų visuomenėse, to, kas vyko, seksualine revoliucija pavadinti, regis, neišeina, tad ir ten prigijęs „didžiojo O“ naratyvas čia ne visai tinka.
„Vakaruose „seksualinės revoliucijos“ šaukliai kalbėjo apie išlaisvinančią orgazmo, „didžiojo O“, jėgą. Diskusijos apie moterų orgazmą ir aštri vyrų kritika tapo mūšio lauku. Sovietų Lietuvoje gydytojai taip pat gana vieningai kartojo, kad labai didelė dalis moterų nepatiria orgazmo, o vyrai turėtų įdėti gerokai daugiau pastangų. Tačiau tos diskusijos, nors taip pat panėšėjo į mūšio lauką, vyko gerokai santūriau ir nuosaikiau nei Vakaruose, į seksualinį malonumą vis tiek žiūrėta labai atsargiai, o moterų nepasitenkinimo problemą spręsti sekėsi sunkiai, todėl galima sakyti, kad visa seksualumo kultūra kūrėsi aplink prislopintą, taigi mažąjį o“, – knygos pavadinimo kilmę aiškina T. Vaiseta.
Jam antrina ir V. Klumbys: „Vakarų kultūrose vyko seksualinė revoliucija, o sovietmečio Lietuvoje – radikalūs, bet ne iš karto pamatomi pokyčiai seksualumo srityje. Vakaruose buvo sprogimas, o Lietuvoje kaita lėtesnė, ji ne tokia radikali ir kartais sunkiai įžvelgiama viešumoje. Toks gėdingai pridengtas ranka ir prislopintas didysis O ir tapo mažuoju.“
Mokslinė knyga su S ženklu
Absoliučios daugumos šios knygos egzempliorių šiaip sau pavartyti skaitytojai ir skaitytojos negali: ir prekybos vietose parduodamos, ir internetu užsakomos knygos – apvilktos celofanu ir su dideliu S raidės lipduku. Daugeliui kyla klausimas – kodėl?
Pasak V. Klumbio, rašant apie seksualinę kultūrą buvo neįmanoma neaptarti pornografijos, o tai
darant – nepateikti jos pavyzdžių. Taigi tarp šios knygos iliustracijų yra ganėtinai atvirų pornografinių vaizdų, plitusių sovietmečiu.
„Knygą apvilkti ir uždėti S raidę reikėjo po leidyklos konsultacijų su teisininkais ir institucijomis. Tai iš principo simbolizuoja šių dienų pasaulį apraizgiusias absurdiškas taisykles, kurioms žodžiai „moksliniais tikslais“ jau nieko nereiškia. Tą tendenciją jau mačiau ir rašydamas apie sovietinę psichiatriją. Apsimestiniai moralės saugotojai įsivaizduoja, kad nepilnamečiai, kuriems internetu pasiekiama visa įmanoma pornografija, lyg kokiame praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje eis į knygynus ir slapta vartys ne jiems skirtą knygą. Beje, dalies iliustracijų, kad jos neišvarytų iš proto moralės kamertonų, apskritai atsisakėme“, – tokio knygos apipavidalinimo būtinybę komentuoja T. Vaiseta.