Sugrįžimas
Tik prasidėjus spektaklio repeticijoms vienas iš dažniausiai režisieriui Jonui Jurašui užduodamų klausimų, skambėjo: „Kas paskatino atgaivinti legendinį spektaklį?“. Žinoma, omenyje turėta 1972 m. Kauno dramos teatro spektaklį „Barbora Radvilaitė“, kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė aktorė Rūta Staliliūnaitė. Tas pats, kurio repeticijas stebėjo dramaturgas Juozas Grušas ir kurio premjeros režisierius neišvydo, – nesutikęs su tuometinės cenzūros reikalavimais nerodyti „Aušros vartų“ paveikslo kopijos ir atsisakyti žodžio „Lietuva“, buvo priverstas palikti teatrą ir gimtinę. Kas paskatino atsukti scenos laikrodį daugiau nei keturiasdešimt metų atgal? Režisierius neslėpė – legendų geriau nejudinti ir palikti tokias, kokios yra žmonių atmintyje. „Ilgai svarsčiau, ar verta eiti tuo keliu – kalbėjo režisierius, kuro kūrybinį kelia ženklina ne viena dešimtis iškilių spektaklių,– Šiame spektaklyje balansuojama tarp psichologinio tikrumo, grotesko, nes pagrindinė herojė veikia įsivaizduojamame pasaulyje.“ Naujam spektakliui pasirinkta dramaturgės A. M. Sluckaitės adaptuota J. Grušo drama. Barboros Radvilaitės istorija pasakojama sergančios Barboros/Aktorės lūpomis.
Barbora – aktorė – moteris
Spektaklio pavadinimas – „Barbora“ apeliuoja į asmeninę dramą – nesiekiama atkurti romantiškos XVI a. valdovės legendos, į ją žiūrimą kaip į žmogų, moterį, kuri mylėjo, kentėjo, jautė didžiulį aplinkos spaudimą ir pateko į politikos spąstus. Barboros Radvilaitės asmenybė iki šiol jaudina. Intriguoja dar jai gyvai esant paskleistas Juodosios Barboros mitas, neva, ji burtais užkerėjo Žygimantą Augustą. Ši neeilinio likimo moteris kaltinta ištvirkavimu, išlaidavimu, keltos versijos, kad ji laukėsi ir neteko kūdikio. Sąmokslų teorijų šalininkus vis dar domina kontraversiškai vertintos Lietuvos ir Lenkijos karalienės ankstyva mirtis, – gražiausia laikyta to meto Lietuvos moteris mirė eidama dvidešimt devintuosius metus, kaip manoma nuo onkologinės ligos. Karalienės pageidavimu, jos palaikus gedintis vyras iš Vavelio pargabeno į Vilnių.
Barboros vaidmeniui sukurti režisierius pasikvietė aktorę Eglę Mikulionytę, su kuria prieš tai bendradarbiavo penkiuose spektakliuose. Režisierius pasirinko asmenybę, kuri didele jėga ir įtaiga kurtų kitokią Barborą remdamasi savo žmogiška ir aktorine patirtimi, kurios neveiktų R.Staliliūnaitės legenda. Ypatingos vidinės jėgos reikalaujantį vaidmenį sukūrusi aktorė Eglė Mikulionytė neslepia, kad jai šis vaidmuo – didžiulis iššūkis, galbūt net svarbiausias karjeroje.
Scenoje vyksta sudėtingos vaidmens transformacijos: aktorė, siekdama susitapatinti su Barboros likimu, susitinka didžiajame likimo žaidime su įsivaizduojamais personažais: Žygimantu Augustu, karalienė Bona, Elžbieta, broliu ir pusbroliu Radvilomis. Jie it šachmatų figūros, hipnotizuojančios muzikos fone žaidžia tarp gyvenimo ir mirties, teatro ir istorijos.
Be jokios abejonės šiame spektaklyje svarbus vaidmuo tenka scenografijai ir kostiumams. Scenovaizdžio kūrėjas Mindaugas Navakas politikos ir meilės intrigas perkėlė į šachmatų lauką primenantį scenovaizdį. Moderniu renesanso dvelksmu alsuojančius kostiumų autorė – Vilniaus dailės akademijos kostiumo dizaino katedros vedėja, profesorė Jolanta Vazalinskienė. Muzikos autorius kompozitorius Linas Rimša, judesio ir choreografijos – Mantas Stabačinskas bei Marius Pinigis.
Pagrindinius vaidmenis kuria aktoriai Eglė Milkulionytė ir Dainius Svobonas. Taip pat spektaklyje vaidina Nacionalinio Kauno dramos teatro aktoriai: Saulius Čiučelis, Ugnė Žirgulė, Inga Mikutavičiūtė, Gintaras Adomaitis, Tomas Erbrėderis, Egidijus Stancikas, Gintautas Bejeris, Henrikas Savickis, Artūras Sužiedėlis, Vaidas Maršalka, Edgaras Žemaitis, Eglė Grigaliūnaitė, Martyna Gedvilaitė.