Sakalas Uždavinys: žmogus, man atrodo, yra vienintelis gyvis žemėje, kuris suvokia savo laikinumą

Savo šešiasdešimtąjį gimtadienį birželio 21-ąją minintis aktorius Sakalas Uždavinys, paklaustas, kuo šiandien gyvenąs, kas jam dabar svarbiausia, sakė, kad bandąs save treniruoti susitelkti į einamąjį momentą, kas esą ne visada pavyksta. „Ilgainiui supranti – svarbiausia susikoncentruoti į tai, kuo užsiimi, konkrečią akimirką, konkretų etapą – ne į praeitį ar ateitį, ne į perspektyvas. Bet, kaip ir minėjau, tai man sunkiai pavyksta... Žinoma, svarbiausia – tobulėti, kaip ir kiekvienam žmogui, nesvarbu, kokiame etape. Vaikystėje vienaip, brandžiame amžiuje – kitaip. Tai yra nuoseklus, kartais ir nuobodus, ilgas procesas, kuris negali sustoti. Kai jis sustoja, žmogus apskritai netenka savo prasmės gamtoje – kas nereikalinga yra panaikinama. Tu nebūtinai miršti ar dingsti – išsitrini iš aktyvios žmonijos zonos, tampi bereikšmiu organizmu“, – kalbėjo S. Uždavinys.

Skrydis visada kitoks

S. Uždavinys pasidžiaugė, kad ligi šiolei jam pavyksta dirbti kaip aktoriui, kūrėjui. „Dabar dirbu su dviem serialais. Į „Moterys meluoja geriau“ sugrąžinamas mano personažas, sakyčiau, šis serialas tampa beveik kultūros reiškiniu – penkioliktas sezonas vadinasi „Visa karta“. Neanalizuoju – geras / blogas, kad ir koks būtų, jis formuoja“, – pažymėjo jis.

Vienas smagiausių dalykų, S. Uždavinys kalbėjo, kai pats savo nustebimui susiduria su tais, kurie prisimena jo vaidintus personažus: „Filmas „Strazdanota vasara“ sukurtas prieš daugybę metų, dar sovietyno laikais. Buvau ką tik baigęs akademiją. Nieko ypatingo tame filme vaikams nebuvo, bet daugybei žmonių, dabar jau solidaus amžiaus, jis užstrigo kaip vienas ryškių vaikystės elementų. Man atrodo, tai pats nuostabiausias dalykas, kuris gali atsitikti bet kuriam menininkui, bet kuriam žmogui. Kažkas, kas tavo daryta, kažkokiu keistu būdu, kažkokiame visai kitame laike, atliepia – tokie dalykai mane labai smagina.“

Tarp aktoriui svarbių užsiėmimų – skraidymas. „Likimas man buvo maloningas ir leido įvaldyti šitą stichiją. Skraidymas nėra kažkas stebuklingo, bet turi išmokti visai kitokių dalykų, visai kitaip koordinuoti savo pojūčius ir mąstymą. Ne visada gali pasikliauti tais instinktais, kurie yra ant žemės, yra tam tikri elementai, kuriuos turi kitaip pajausti, pasikliauti prietaisais, žinoti teoriškai, kaip turėtumei pasielgti vienu ar kitu atveju. Žmogaus sensoriai nėra sukurti tai erdvei, jis negali pajusti aukštėjimo ar žemėjimo, panašiai kaip įlipus į liftą – jauti pirmą pajudėjimo momentą – neturime supratimo, ar kylame, ar leidžiamės“, – aiškino S. Uždavinys.

Įdomi metafora išeitų, juk išties, taip žmogiška nesuprasti, kada kyli, o kada – leidiesi, – pasamprotauju. „Taip, tam tikra prasme – viskas yra metafora. Man atrodo, kad tikros metaforos būna labai paprastos, o tos, kurios sudėtingos, išraitytos – truputį apgaulė... Šitoje stadijoje man taip viskas atrodo“, – darė išvadą aktorius.

Tam tikra prasme, ir teatre vykstančios premjeros, anot S. Uždavinio, irgi yra kažkuo panašios į skrydį. „Pasileidi į nežinią, nes bet kuri premjera, jei tvarkingai padaryta, jinai niekada nebūna „sukalta“ iki galo, visada yra tam tikras paslankumo dėmuo. Išeidamas prieš žiūrovą, ne visada viską žinai. Kartais būna sąmoningai paliktos neaiškios vietos, kartais jos tiesiog atsiranda, formuojasi priklausomai nuo žiūrovo reakcijų. Ypač tai svarbu komedijos teatre, kuris tiesiogiai surištas su publika“, – kalbėjo jis.

Sakalas Uždavinys

„Visą laiką kvestionuojame savo laikinumą, bandome atrasti priežastį, ginčytis, protestuoti, pratęsti... Ne, nesakau, kad nereikia rūpintis savimi, sveikata – tai būtina, bet yra tam tikri klausimai, į kuriuos atsakymo niekada negausime. Yra taip, kaip yra“

Ruošimasis skrydžiui, pabrėžė S. Uždavinys, – iššūkis. „Skrydis visada kitoks... tu pakyli, niekada nežinai, kas šiandien bus, kokias kortas turi tavo „partneris“. Kaip esu anksčiau minėjęs, sklandymas man – toks pokerio miksas su šachmatais. Yra tam tikros strategijos, kurias išmąstai, bet yra krupjė, kuris numeta vienokią ar kitokią kortą. Dažnai nesupranti tos kortos priežastingumo, bet tame yra žavesys, turi nežinomumo dėmenį. Pavojingo nežinomumo... Visai neseniai turėjome skaudžią netektį... Netekome vieno mūsų klubo nario, mano artimo draugo Domo Žostauto, gitaristo, bosisto, labai įdomaus žmogaus... Dar nėra pateikta oficiali šito įvykio analizė, bet panašu, kaip mūsų klubo direktorė pasakė, kad toje situacijoje įvyko taip, kaip važiuojant automobiliu, kai kitas iššoka iš priešingos kelio juostos. Tai nieko bendro neturi su tavo meistryste. Išvada aiški, kad bus avarija, o kuo ji pasibaigs... tiesiog atsitiktinumo klausimas. Skaudžiai išgyvename šitą netektį. Įamžinsime jo atminimą, netgi skraidymai vadinosi Vilniaus taurė, dabar D. Žostauto taurė, – liūdnai kalbėjo S. Uždavinys, pažymėjęs, kad kiekviename žingsnyje yra tam tikra rizika. – Niekada nežinai, kada Dievulis pasakys: pabuvai, patiko, užtenka. Niekas nežinome, kada šitas skambutis bus, nuo pat gimimo.“

Galbūt to nė nereikia žinoti, tokia yra viena būties paslapčių? „Žmogus, man atrodo, yra vienintelis gyvis žemėje, kuris suvokia savo laikinumą. Galbūt tai padaro mus tuo egzistenciniu paradoksu. Kai norime atsako, žinome, kad niekada jo negausime. Visą laiką kvestionuojame savo laikinumą, bandome atrasti priežastį, ginčytis, protestuoti, pratęsti... Ne, nesakau, kad nereikia rūpintis savimi, sveikata – tai būtina, bet yra tam tikri klausimai, į kuriuos atsakymo niekada negausime. Yra taip, kaip yra“, – sakė S. Uždavinys.

Tobulėjimas vyksta tada, kai tau įdomu

Kiekviena mūsų nesąmonė, kiekviena klaida, pasak S. Uždavinio, yra tobulėjimo dalis.

Tačiau tobulėjimą visi suprantame skirtingai. Vieni galvoja, kad tai elementarus ėjimas mokytis kažko naujo, kiti – žvelgia giliau, turi omenyje dvasinius ieškojimus. Kada įvyksta tas tikrasis tobulėjimas?

„Sunku būtų įvardinti, sakyčiau, kad tobulėjimas vyksta tada, kai tau įdomu. Nesvarbu, ką darytumei! Tau gali būti įdomu sukti varžtą, dažyti sieną, kalti vinį, obliuoti lentą, skrajoti sklandytuvu, vaidinti pramoginiame spektaklyje, dainuoti grupėje, filharmonijoje, filosofuoti: aplinkybės antrinės, pagrindinis elementas – jeigu tau tai įdomu, vadinasi, tu tobulėji. Taip yra surėdytas žmogus“, – įsitikinęs pašnekovas.

Kaip vieną savo tobulėjimo kelių, S. Uždavinys įvardino dėstytojavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. „Tokia viena iš savotiškų patirčių... Nors po kiekvieno semestro keiki tą minutę, kai tu sutikai tai daryti, po kurio laiko suvoki to darbo atlygį (turiu mintyje ne piniginį, anas – juokingas). Didelė mūsų valstybinio masto bėda, kad tiek mažai investuojame į švietimą, o švietime turėtų būti patys geriausi, jie turėtų būti motyvuojami“, – į aktualią problemą atkreipė dėmesį jis.

Dėstytojavimo rezultatai, anot aktoriaus, nebūtinai turi būti labai akivaizdūs, jie pajuntami ilgainiui.

„Pamatęs savo studentą, kuriam buvai dėstęs, tam tikrus elementus, kuriuos atpažįsti – jis juos išmoko būtent iš tavęs. Nebūtinai išoriniai elementai – mąstymo, požiūrio. Mokyti meno disciplinos – visai kas kita, nei techninės, vėlgi, su išlyga. Jeigu nuosekliai žvelgti į bet kurią discipliną, jos turi daug sąlyčio taškų, kaip matematikoje, astrofizikoje. Mokyti meninės disciplinos, dažnu atveju, yra mokyti mąstyti“, – kalbėjo S. Uždavinys.

Joks menas, aktoriaus požiūriu, negali būti vertingas be priežasties: „Man įdomiausias kūrinys / menininkas, kai jo kūryba yra pasekmė, o ne priežastis. Pasekmė jo mąstymo, požiūrio į pasaulį, bandymo susivokti, klausimų, kuriuos jis užduoda sau pačiam ir aplinkai... Mano supratimu, tai pati tobuliausia išraiška. Tikiuosi, kad tai truputį atsispindi ir tame, ką aš darau, nors kartais tie personažai gali atrodyti juokingi, bet aš manau, kad juokas apskritai yra Dievo dovana. Dramaturgas Bertoldas Brechtas yra sakęs, kad menas mums duotas tam, kad neišprotėtume nuo tiesos. Tą patį būtų galima peradresuoti humorui. <...> Turi būti įdomu.“

S. Uždavinio manymu, menininko virtuoziškumas ir yra tame, kad kuo platesnei auditorijai esi įdomus.

„Jei įdomus – vadinasi, jie atranda kažką savo tavyje. Žmogus iš esmės egoistas, – taip turi būti... Mes, menininkai, tuo šeriame savo egoizmą. Tačiau būti įdomiu nereiškia visiems įsiteikti. Gali būti, kad dalis auditorijos ne visiškai tave priima, gali ginčytis. Tai gan produktyvus elementas. <...>Džiaugiuosi, kad man pavyksta kurti personažus, kurie keisti, ryškūs, šizovi, patinka tokie „nučiuožę“ žmogeliukai“, – sakė aktorius.

Sakalas Uždavinys

„Man įdomiausias kūrinys / menininkas, kai jo kūryba yra pasekmė, o ne priežastis. Pasekmė, jo mąstymo, požiūrio į pasaulį, bandymo susivokti, klausimų, kuriuos jis užduoda sau pačiam ir aplinkai... Mano supratimu, tai pati tobuliausia išraiška“

Įmanoma suvaidinti telefonų knygą

S. Uždavinys atviravo tikrai daug laiko sugaišęs įsivaizduodamas, kad turėtų vaidinti vienokius ar kitokius personažus. „Akivaizdu, kad mano faktūra ir mąstymas skirti visiškai kitokiems personažams, gerai, kad tas laikas atėjo, kai tai supratau. Aktoriaus uždavinys – papasakoti istoriją, nieko daugiau. Atsimenu, kaip jaunystėje mums sakydavo, kad geras aktorius gali suvaidinti telefonų knygą, tai atrodė visišku kalambūru, bet dabar atsakingai galiu pasakyti – taip, tai galima padaryti. Įmanoma atrasti įdomias temas ten, kur, buitine logika mąstant, to padaryti neišeitų. Telefonų knyga – no name'as – kiekvienas nori būti kažkuo ypatingu, reikšmingu, svarbiu: tėvu, motina... Turi atrasti tai, kas egzistencialiai svarbu kiekvienam, telefonų knygoje atrasti užslėptą kodą, dėl ko žmonės neranda sau ramybės, atsakymų į didesnius ar mažesnius klausimus“, – su kūrybinio proceso subtilumais pažindino pašnekovas.

Paklaustas, ar teatre jam artimiausiu metu nusimato vaidmenų, S. Uždavinys sakė, kad tai priklauso ne nuo aktorių. „Džiaugiuosi vienu iš paskutinių darbų Sauliaus Varno spektaklyje „Paskutinė Krepo juosta“ pagal Samuelį Beckettą. Tai personažas, kuris yra savotiškas Hamletas vyresnio / brandesnio amžiaus aktoriui. Aritmetiškai, tam tikra prasme, netgi esu per jaunas tam vaidmeniui, kad ir kaip būtų keista. Buvo miela įsikūnyti į šį personažą, deja, šis spektaklis retai rodomas – vadybos trūkumas... Neužtenka sukurti meno kūrinį, jį turi įvadybinti, viešinti, nes pasirinkimų įvairovė plati, net akivaizdžiai tobulą kūrinį turi piarinti... Tai atskiras menas. Niekada nemokėjau nei savęs, nei kito reklamuoti, viešinti – tikrai ne mano sritis, o kiekvienas turi daryti tai, ką sugebame“, – konstatavo jis.

Ateičiai S. Uždavinys tikino turintis visokių minčių ir planų. „Kiek jų materializuosis? Iš mano patirties – iš kokių dvidešimties projektų, dažniausiai pavyksta vienas. Sėkmingas procentas. Jeigu iš tiek idėjų, kurias pradėjai nuo užuomazgos vystyti, bent viena išsirutulioja į išbaigtą dalyką – jau produktyvus veiksmas“, – sakė jis.

Šis procentas, S. Uždavinys pastebėjo, didėja sulig metais, meistryste. Visgi, anot jo, „tam tikra dalis makulatūros turi būti, be jos neįmanoma.“

„Viskas negali būti genialu, ką tu padarai. Yra darbų, kuriuos prisiminęs pagalvoju, neduok Dieve, kaip aš galėjau šitaip padaryti, atsirasti tame projekte. Be abejonės, nieko keisto, kad emociškai išgyveni klaidą, bet turi save priversti suvokti, kad tai dalis proceso. Nenoriu būti motyvatoriumi, aiškinti, kad kiekviena klaida – nauja galimybė, reikėtų tai palikti just do it motyvatoriams, bet tiesos tame yra. Jeigu esi sąlyginai teisingame kelyje, klaida yra Dievo dovana“, – nebijoti klaidų drąsino S. Uždavinys.

Sakalas Uždavinys

„Aktoriaus uždavinys – papasakoti istoriją, nieko daugiau. Atsimenu, kaip jaunystėje mums sakydavo, kad geras aktorius gali suvaidinti telefonų knygą, tai atrodė visišku kalambūru, bet dabar atsakingai galiu pasakyti – taip, tai galima padaryti. Įmanoma atrasti įdomias temas ten, kur buitine logika mąstant, to padaryti neišeitų“

Didelį dėmenį vaidina sėkmė

Aktorius save įsivardino „be proto laimingu žmogumi“, nors ir dažnai tenka patirti depresyvių nuotaikų. „ Džiaugiuosi, kad kažkas vyksta, kad turiu jėgų kažką padaryti scenoje. Būtų įdomu ir rimtame spektaklyje sudalyvauti, bet vėlgi... tai ne mano pasirinkimai. Aktorius toks keistas padaras, kurį renkasi, o ne tu renkiesi. Dažnai niekas nesupranta, kam esi tinkamas, bet aktorystėje didelį dėmenį vaidina sėkmė, atsiradimas teisingoje vietoje teisingu laiku. Reikia būti labai atidiems, stebėti ženklus ir pasinaudoti galimybe. Aišku, „nesirauti“ ant kiekvienos galimybės... Bet be guzų, be užlipimo ant grėblio – teisingo kelio suradimas yra neįmanomas“, – neabejojo aktorius.

Tačiau neretai tai, kad esi vienokiame kelyje, o kitas – kitokiame, pasak S. Uždavinio, galbūt ne visada yra tavo nuopelnas, o aplinkybių / kaladėlių derinys: „Galbūt yra tavo tam tikras indėlis, atpažįstant, kuri kaladėlė turi perspektyvą, o kuri – ne. Tai yra labai sudėtinga! Iš savo patirties galiu pasakyti – daugiausiai gavau iš tų projektų, kurie atrodė visiška nesąmonė, kvailystė... Galbūt čia paradoksas – kai mažiausiai tikiesi, gauni daugiausiai... Atrodo, stebuklinga fantasmagorija, dėsningumas, bet iš tiesų tai proceso dalis, norime to ar ne. Tiesiog turime džiaugtis, kad Dievulis davė galimybę tai suvokti... Tokia begalybė, toks dzen'as – suvokti mažumą toje didybėje, kuri egzistuoja aplink. Manau, kad tam reikia nemažai drąsos. Be gyvenimo prasmės supratimo neįmanoma kurti jokia forma. Klausimai, kas aš esu, kur einu, kur atsiradau – sąlygoja bet kokį produktyvų mūsų veiksmą.“