Ko reikia geram klasikiniam romanui
C. McCullough kūrybos sėkmę lemia tai, kad knygose rašytoja sugeba sutalpinti gero klasikinio romano komponentus – išmonę, kultūrinį ir istorinį vietos sluoksnį, dėmesį detalėms ir žmogaus psichologijos išmanymą bei empatiją. Karščiu ir ekonominės krizės nuotaikomis alsuojanti XX amžiaus pradžios Australija, kai nebylųjį kiną keičia garsinis, o drąsios moterys trokšdamos laisvės ir nepriklausomybės bando išsivaduoti iš vyrų pančių. Būtent tai tampa keturių moterų brandos, ieškojimų ir meilės veiksmo scena romane „Saldžiai kartu“.
„Saldžiai kartu“ pasakoja apie dvi dvynių poras, pastoriaus Latimerio dukras. Jos labai artimos, panašios viena į kitą ir sykiu – nepaprastai skirtingos. Jų ateities vizijos skiriasi, bet jas vienija noras ištrūkti iš motinos valdžios. Todėl merginos ryžtasi negirdėtam dalykui – visos keturios seserys tampa slaugytojomis nedidelio Australijos miestuko Korundo ligoninėje. Kiekvienai jų darbas ir santykiai su ligoniais bei kolegomis atneša pasirinkimo galimybę ir būtinybę. Tiesa, tie pasirinkimai teikia ne tik džiugesį, bet ir kartėlį. Kaip dažniausiai nutinka gyvenime.
Kiekviena moteris – iš rašytojos charakterio
C. McCullough romane „Saldžiai kartu“ pasakodama keturių seserų likimus meistriškai kuria skirtingus keturių moterų charakterius. Rašytoja yra prisipažinusi, kad kiekvienoje iš Latimerių seserų yra dalelė jos pačios.
„Edai paskolinau savo tvirtybę. Buvau bjauri, bet kadangi turėjau itin bjauraus charakterio motiną, galima sakyti, kad tai nesiskaito. Kitė gavo mano aštrų liežuvį ir knygoje dažnai svaidosi klasikinėmis frazėmis iš mano arsenalo. Hedera kryptingai siekia tikslo, yra tokia pat užsispyrusi kaip ir aš, o Greisė paveldėjo mano linksmą būdą. Turiu pripažinti, Kitė man mažiausiai patiko, nors nesu tikra kodėl. Rašytojo požiūris visada skiriasi nuo skaitytojų vertinimo“, – apie vieną paskutiniųjų romanų „Saldžiai kartu“ yra pasakojusi C. McCullough.
Peržengti laiko ribas
XX a. Australija – patriarchalinis kraštas, o keturios seserys ryžtasi laužyti dominuojančia vyriška ranka sukaltus išankstinių nuostatų ir draudimų rėmus. Vietoj patogaus bei jaukaus šeimyninio gyvenimo jos renkasi rizikingą profesinę karjerą. Kitos merginos galbūt ir džiaugtųsi nerūpestingu ir sočiu gyvenimu auksiniame narve, bet tik ne seserys. Jų svajonės ir siekiai yra žymiai aukštesni ir kilnesni, nei pavargusių namų šeimininkių kasdienis noras įtikti vyrui.
Romane „Saldžiai kartu“ matome meilę visais pjūviais – čia rasite ir draugystę, ir tarnystę, ir pareigos jausmą. Pasak C. McCullough, romantinė meilė plyksteli ryškiai it degtukas, bet greitai užgęsta. Ji pati ištekėjo sulaukusi 46-erių, kai sutiko Ricą Robinsoną, o jų santuoka truko daugiau nei tris dešimtmečius. „Atskleisiu paslaptį, Ricas yra Ričardas Morganas iš „Morgano kelio“, kitaip tariant – gyvenimo užgrūdintas stoikas. Jei pragyveni santuokoje 30 metų ir jauti, kad myli jį labiau nei vedybinio gyvenimo pradžioje, vadinasi, tai tikra meilė“, – sako K. McCullough.
Žeminanti profesija
Greta stiprių moterų paveikslų ir dėmesio santykiams romane „Saldžiai kartu“ C. McCullough kruopščiai ir intriguojančiai pasakoja apie to meto Australiją, jos gyvenimą, ekonomiką, iš JAV atsiritantį ekonominį nuosmukį, mediciną ir slaugos namus, kur dirba seserys. Autorė atskleidžia, kad ilgus šimtmečius slaugymas buvo laikomas žeminančia, nusikaltėlių ir prostitučių veiklos sritimi, nes Henrikui VIII panaikinus vienuolių ordinus, jau ne vienuolės slaugė ligonius, o prostitutės.
To meto ligoninės labiau priminė morgus nei gydymo įstaigas nes pacientai būdavo paguldomi tik numirti. Tačiau ne vien žinios lemia pacientų gydymo kokybę, bet ir žmonės, dalyvaujantys gydymo procese. Romane „Saldžiai kartu“ kaip priešprieša senosios kartos medicinos darbuotojams iškyla empatiški nauji medicinos darbuotojai. Būtent didžiulė empatija, žmogiški ryšiai padeda romaną „Saldžiai kartu“ į laikui nepavaldžių kūrinių lentyną.
Vienas garsiausių visų laikų romanų
Vienas paskutinių C. McCullough romanų „Saldžiai kartu“ atskleidžia rašytojos literatūrinę brandą, o kultiniai „Erškėčių paukščiai“ – vienas pirmųjų jos romanų, nuo kurio viskas rašytojos gyvenime pasikeitė. Į literatūrinį olimpą C. McCullough įkopė labai anksti ir sugebėjo jame išbūti parašydama daugiau nei 20 knygų.
„Erškėčių paukščius“ autorė rašė dar dirbdama Jeilio medicinos mokykloje. O pavadinimą šiai knygai davė keltų legenda apie paukštį, besiblaškantį erškėčių krūme ir giedantį nuostabią mirties agonijos persmelktą giesmę. Rašytoja yra pasakojusi, kad įpusėjusi rankraštį staiga suvokė, kad tą patį, ką ir tas paukštis, daro ir jos veikėjai – yra žmonių, kurie patys pasirenka tragišką likimą, užsikrauna šią naštą ir didvyriškai ją neša. „Erškėčių paukščiuose“ meistriškai sutelpa beveik visa XX a. Australijos istorija, gyvenimo sankloda ir trijų vienos šeimos kartų likimas, kurį nulemia uždrausta, neįmanoma jaunos merginos ir katalikų kunigo meilė. Tiesa, būtent „Erškėčių paukščiai“ sugriovė ligtolinę C. McCullough mokslininkės karjerą.
Gyvenimas, vertas romano
C. McCullough gyvenimas ne ką mažiau vertas romano, o jos darbštumas ir atsidavimas rašymui stebina. Būtent rašymas garsiai australei padėjo įveikti asmeninius sunkumus, o jos knygų nebūtų, jei ne alergija muilui. Rašytojos vaikystė buvo sunki – tėvas dažnai kartodavo, kad ji privalo susirasti skalbėjos darbą ir dingti iš namų, nes ji tik tam tinkama. Tačiau C. McCullough viską ištvėrė ir įstojo į mediciną. Deja, greitai paaiškėjo, kad ji netoleruoja antiseptinio skysčio, kuriuo plaunamos rankos, tad teko atsisakyti svajonės tapti gydytoja. Ji pakeitė studijų kryptį ir pasirinko neuromokslus.
Būtent susidomėjimas neurofiziologija C. McCullough septintajame dešimtmetyje atvedė į Jeilio universitetą. Dešimt metų moteris sėkmingai dirbo Jeilio medicinos mokykloje neuromokslininke ir dėstytoja. Tuo metu jos alga buvo mažesnė nei kolegų vyrų ir, norėdama pajamomis prilygti jiems, atkaklioji australė nusprendė laisvalaikiu rašyti romanus. Ji padarė apklausą – paklausė Jeilio studentų, ko šie tikisi iš geros istorijos, ir atsižvelgdama į atsakymus (įtraukiančios meilės istorijos, įdomių personažų, siužeto vingių) parašė vieną garsiausių visų laikų knygų. Būtent po „Erškėčių paukščių“ atneštos sėkmės C. McCullough turėjo palikti mokslininkės darbą, nes užklupęs dėmesys nebeleido deramai susikoncentruoti į darbą laboratorijoje. Taigi po antros knygos pasirodymo visą laiką rašytoja nusprendė skirti rašymui. Kadaise ji prisipažino, kad per dieną parašo apie 20 tūkstančių žodžių, o darbo diena kartais trukdavo net 18 valandų.
Nepaklūstantys likimui
Ieškantiems daugiau jautrių, giliausiais santykių niuansais ir Australijos istorija bei kasdienybe persunktų C. McCullough romanų – lietuviškai perleistas „Prisilietimas“, nukeliantis į atšiaurią, karštą ir rūsčią XIX a. Australiją. Čia vyrauja savi įstatymai, vyrai bando laimę ieškodami aukso, o moterys paklūsta likimui. Škotijoje gyvenančiai Elizabetė Dramond tenka vykti į svetimą kraštą – Australiją, nes tolimas giminaitis Aleksandras Kinrosas ieško nuotakos, o Australijoje, pasak jo, nėra padorios vedyboms tinkamos merginos. Apipilta turtais, išmokslinta ir parengta pagal sutuoktinio norą, ji ima suprasti, kad nuo šiol gyvens visai kitaip. Tačiau jausmai jaunai moteriai paruošia kitokį gyvenimo scenarijų, nes laimė ateina per skausmą ir yra nuo jo neatsiejama.