Salvadoras Dali gimė 1904 metų gegužę Figerese, Katalonijoje. Tėvai pavadino kūdikį prieš devynis mėnesius nuo gastroenterito mirusio vyresniojo sūnaus vardu. Kai Salvadoras buvo penkerių, jie berniukui įteigė, esą jis – savo vyresniojo brolio reinkarnacija. Šią idėją būsimasis dailininkas priėmė ir ja įtikėjo.
Per vasaros atostogas šeima važiuodavo į savo vasarnamį Kadakeso miestelyje, ten Dali su draugais žaisdavo futbolą. Vietinio dailininko Ramono Pitxoto ir jo šeimos, kuri reguliariai lankydavosi Paryžiuje, dėka Dali susipažino su modernistine tapyba. 1917-aisiais tėvas surengė namuose berniuko piešinių anglimi parodą, o netrukus Kadakese gimdytojai įrengė Salvadorui pirmąją dailės studiją.
Užaugęs Dali vedė Eleną Ivanovną Diakonovą – Galą. Prieš santuoką su Salvadoru ji buvo ištekėjusi už prancūzų poeto Paulio Eluard’o, vėliau tapo Dali mūza, be to, įkvėpė daugybę kitų menininkų bei rašytojų. Dėl šios santuokos, kuri truko iki pat Galos mirties, Dali tėvas atėmė iš Salvadoro paveldėjimo teisę. Žmona yra Dali kūrybos leitmotyvas ir dažnai vaizduojama kaip religinių scenų personažas.
1930 metais Dali nusipirko mažą žvejo namelį Port Ligate, kuriame kartu su Gala gyveno daugiau nei keturiasdešimt metų. Pora po truputį plėtė savo valdas: pristatė antrą namelio aukštą ir įsigijo šešis gretimus pastatus. Iš jų sukurtą unikalų teritorijoje išsibarsčiusių statinių kompleksą galima pamatyti ir šiandien. 1969 metais Salvadoras nupirko Galai pilį Pubolyje.
Šioje gausiai iliustruotoje knygoje pateikiami paveikslai, archyvinės iliustracijos ir dailininką supusio kraštovaizdžio nuotraukos, padedančios suprasti, kaip vieną ryškiausių visų laikų menininkų formavo žmonės bei vietos, kaip namai ir aplinka susiję su jo kūryba.
Knygą iš anglų kalbos vertė Lina Kulišauskaitė
Kviečiame skaityti knygos ištrauką
„Vis dėlto iškalbingiausi Dalí ypatumai yra jo šaknys ir antenos. Giliai į žemę prasiskverbiančios šaknys, siekiančios užčiuopti visus tuos „sultingus“ dalykus.“ Gilles Néretas
Šaknys ir aplinka
Salvadoras Dali, antras šeimoje, gimė 1904 metų gegužės 11 dieną įspūdingame Aukštutinės Empordos regione – vietovėje, kuriai jis be išlygų priklausė ir kurioje jo giminės šaknys siekė kelias kartas. Šį vaizdingą, ryškaus kraštovaizdžio pasaulio kampelį nugludino tramontanos vėjas, paprastai pučiantis aštuoniasdešimties mylių per valandą stiprumu. Nuo stačių uolų, kuriomis nusėta ši Viduržemio jūros pakrantėje esanti Katalonijos dalis, žemyn žvelgia pavojingai aukštai užsiropštusios pušys. Grubi ir šiurkšti tramontanos gamtos jėga suformavo tiek šį kraštą, tiek joje gyvenančius žmones. Jos meniškumo apraiškos nugulė snieguotose Pirėnų kalnų viršukalnėse ir šimtmečius veikė regiono gyventojus, kai kuriuos net atvesdamos iki liūdnos lemties – savižudybės. Sakoma, kad dėl jos Empordos regiono gyventojai – empordaniečiai – garsėja nepalenkiamumu – juk jie turi nuolat atsispirti siautėjančiam vėjui. Šio asmenybės bruožo neišvengė ir Salvadoras Dali, paveldėjęs jį iš tėvo pusės protėvių. Tai šis bruožas pastūmėjo dailininko senelį persikelti į Barseloną, kad išvengtų galimai pražūtingų pasekmių. Tačiau paradoksalu, kad ši –viena iš tų nedaugelio vėjo rūšių, kuriose slypi neįtikėtina romantika. Kai kurios šio vėjo sukurtos formos yra tokios pat siurrealistiškos, kaip ir daugelis Dali paveikslų.
Suvienijusi jėgas su tramontanos vėju, jūros erozija sukūrė įspūdingą pakrantę, sudarančią atšiaurų gamtos stebuklą – Kreuso kyšulio gamtos parką. Būtent šiame labiausiai į rytus nutolusiame Katalonijos pakraštyje Salvadoras Dali, dar būdamas vaikis, praleido nesuskaičiuojamą daugybę valandų klaidžiodamas, tyrinėdamas ir taip susiliejo su šia išraiškinga vietove, kurią drąsiai būtų galima vadinti geologo svajone. Ypatingą aurą šiai vietai suteikia šviesa, dar labiau sustiprinanti jos dramatiškumą, žaismingai mainydama spalvų paletę prieš stebėtojo akis. Šis gamtos rojaus kampelis, o ypač įstabios uolų figūros, kuriose atgyja gyvūnai, paukščiai ir siurrealistinės formos, gali įkvėpti net ypatinga vaizduote neapdovanotą žmogų. Tai vieta, kuri dar vaikystėje neabejotinai sužadino Dali meilę daugiaveidiškumui ir iliuzijai. Būnant čia nesunku suprasti, kaip ši vietovė galėjo paveikti tokią lakios vaizduotės ir vizualiajai įtaigai imlią asmenybę.
2017 metų liepą, kai pirmą kartą buvo rodoma dokumentinė juosta La vida secreta de Portlligat. La casa de Salvador Dali („Slaptasis Port Ligato gyvenimas. Salvadoro Dali namai“), Montse Aguer Teixidor, Galos- Salvadoro Dali fondo direktorė, pasakė: „Namas kartu su studija buvo dailininko ir Galos oazė pačioje Port Ligato, Kadakeso ir Kreuso kyšulio gamtovaizdžio širdyje – neatsiejama jo dalis. Dalis gamtovaizdžio, kuris tapytoją veikė ir įkvėpė. Netgi drįsčiau teigti, kad suteikė jam tapatybę. Dali visiškai su juo susitapatino.“ Ir visgi, jei ne įdomi įvykių seka, Dali nebūtų gimęs Aukštutinės Empordos sostinėje Figerese ir nebūtų leidęs svajingų vasaros atostogų Kadakese, kvapą gniaužiančiame pajūrio miestelyje, kur Port Ligato įlankoje vėliau bus jo namai ir dirbtuvės.
Empordos regionas buvo ne vienos Dali protėvių iš tėvo pusės kartos namai. Lerso, miestelio, garsėjusio raganomis, archyvai rodo, kad Dali protėvių čia gyventa dar XVII amžiaus pabaigoje. Senesni įrašai buvo sunaikinti Ispanijos pilietinio karo metu, todėl sužinoti, ar menininko protėvių ten gyventa ir anksčiau, neįmanoma. Žinoma tik tai, kad vis labiau gryninantis dailininko asmenybei, jis jautė savyje glūdint savotišką magiją. Carlosui Lozano, su kuriuo susidraugavo ir kuris jam pozavo kaip modelis nuo 1969 metų, Dali pasakė: „Mano magija visada tave saugos.“ Kiek vėliau jis sukūrė savitą Taro kortų interpretaciją, kurioje vaizdavo save kaip Magą.
Tikėtina, jog Dali pavardė gali būti arabiškos kilmės, ir tą mintį dailininkas neabejotinai priėmė kaip tiesą. Dali vyriškosios linijos protėviai daugiausia buvo darbininkai, išskyrus kelis kalvius, tarp kurių buvo ir dailininko proprosenelis Pere’as Dali Ragueris. XIX ir XX amžių sandūroje vyresnysis Pere’o brolis Silvestras Dali Ragueris persikėlė iš Lerso į atokų žvejų kaimelį Kadakesą, esantį už šešiasdešimt penkių kilometrų, o 1817 metais, netekęs pirmosios žmonos, Pere’as išvyko paskui jį ir vedė antrą kartą – vietinę merginą Marią Cruanyes. Pora susilaukė trijų vaikų: Pere’o, Cayetano ir Salvadoro. Salvadoras gimė 1822 metais, o 1843-iaisiais vedė Franciscą Vinas. Nors ši santuoka nebuvo darni ir rami, moteris 1846 metais pagimdė Anicetą Ramundą Salvadorą, o 1849 metų liepos 1 dieną – Galą Josepą Salvadorą, Dali senelį.
1869 metais, sulaukęs dvidešimties, Galas apsigyveno su Teresa Cusi Marco, ištekėjusia moterimi iš Roseso, kuri buvo penkeriais metais už jį vyresnė ir gyveno kartu su savo dukra Catalina Berta Cusi. Po šešiasdešimties metų panašiai pasielgs ir garsusis jo anūkas: 1929-aisiais jis sutiks savo gyvenimo meilę Galą, taip pat ištekėjusią, dešimčia metų už jį vyresnę moterį. 1870 metais Galas paveldėjo apšiurusį savo motinos namą Kadakese, del Kalo (del Call) gatvės 321 name, ir pradėjo transporto verslą: važinėjo tarp Kadakeso ir Figereso, dviejų didžiausią įtaką būsimojo dailininko gyvenime padarysiančių miestų. Kadakeso ekonomika XIX amžiuje iš esmės priklausė nuo sūdytų žuvų ir vyno prekybos; itin didelę paklausą turėjo šių vietų ančiuviai, ypač Romoje. Tačiau 1873 metais kilusi filokseros epidemija nuniokojo Empordos regiono vynuogynus. Atokioje vietovėje įsikūręs Kadakesas kartu su gausybe Kosta Bravoje esančių puikių slėptuvių – urvų bei įlankėlių – ir pirmiau natūraliai sudarė palankias sąlygas kontrabandai, o po epidemijos jos mastai dar labiau išaugo. Netolimame pajūrio miestelyje Porte de la Selvoje apie miestą konkurentą Kadakesą sklido tokios kalbos: „Kadakeso gyventojai – vien tabako prekeiviai, kontrabandininkai, geri jūreiviai ir vagys“ Gerokai vėliau į rimtą klastočių skandalą įsivėlė ir pats menininkas. Savo „potraukį viskam, kas paauksuota ir gausiai puošta, aistrą prabangai ir meilę rytietiškiems drabužiams“9 jis priskyrė arabiškai kilmei, nes tikėjo, kad yra kilęs iš maurų.
1871 metų liepos 25 dieną Kadakese Galui ir Teresai gimė pirmas vaikas – mergaitė, kurią pavadino Aniceta Francisca Ana; deja, 1872 metais ji mirė. 1872 metų spalio 25 dieną Teresa susilaukė berniuko Salvadoro Rafaelio Aniceto, būsimojo dailininko tėvo. Paskutinis poros vaikas, Rafaelis Narcisas Jacintas, gimė 1874 metų sausio 23 dieną. 1881 metais Galas su šeima nusprendė persikelti į Barseloną. Pasak šeimos legendos, svarbiausia tokio sprendimo priežastis buvo noras pabėgti nuo nuožmaus tramontanos vėjo, kuris, šeimos tėvo manymu, kėlė didžiulę grėsmę jo psichikos sveikatai. Be to, tokiam ambicingam žmogui kaip Galas Barselona teikė daugiau perspektyvų. Persikraustymas taip pat reiškė, kad 1882 metų rugsėjį Barselonoje jo sūnus Salvadoras galėjo pradėti bakalaureato mokslus vienoje geriausių miesto mokyklų. 1883 metais jo podukra Catalina Berta ištekėjo už labai gerų ryšių turinčio Serraclarų, teisininkų šeimos, palikuonio. Galas įsitraukė į veiklą Barselonos vertybinių popierių biržoje, tačiau XIX amžiaus devintojo dešimtmečio viduryje, situacijai pakrypus į bloga, prarado visą turtą. Ženklūs finansiniai nuostoliai kartu su išsivysčiusia persekiojimo manija jam buvo per didelis smūgis, ir 1886 metų balandžio 10 dieną jis bandė iššokti iš balkono, bet buvo sustabdytas policijos. Visgi po šešių dienų jam pavyko nusižudyti iššokus į vidinį kiemą, kur iš karto mirė. Deja, Galas neišvengė likimo, nuo kurio tikėjosi pabėgti palikdamas Kadakesą. Ši savižudybė tapo šeimos paslaptimi.
