Samanomis nuklotas Cvirka Vilniaus centre neišstovėjo nė dienos, bet pamirštas neliko: įamžino instaliacijoje, parodoje ir filme

Kaip vieną didesnių atgarsių visuomenėje sulaukusių projektų, ko gero, drąsiai būtų galima įvardinti menininkių Eglės Grėbliauskaitės ir Agnės Gintalaitės Petro Cvirkos skvere Vilniuje inicijuotą socialinį kasdienybės spektaklį „Nepamirškime nebeprisiminti“. Dirbtinėmis samanomis padengusios P. Cvirkai skirtą paminklą, menininkės miesto savivaldybės atstovų buvo paprašytos renginį nutraukti, nepaisant anksčiau joms išduoto leidimo. Šį ginčą su miesto valdžia autorės anuomet pavadino „beprecedentiniu cenzūros aktu“. Po šios istorijos praėjo kone dveji metai, tačiau atmintyje įvykių seka tarsi atgimsta iš naujo, nes ją pakursto Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje vykstanti paroda ,,Žalia“, kurioje pristatoma minėto kūrinio dokumentacija bei specialiai šiai ekspozicijai sukurta instaliacija.

Instaliacija „nereaguoja“ į savivaldybės sprendimą

Beje, atmintį „atšviežina“ ir neseniai paskelbta žinia, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba pritarė P. Cvirkos paminklo iškėlimui į Grūto parką Druskininkuose, nors praėjusiais metais tarybos sprendimu buvo patvirtinta, kad nukeltos Žaliojo tilto skulptūros ir P. Cvirkos paminklas būtų perduodami Nacionaliniam muziejui. Bet šiemet nutarta visai kitaip, nei buvo kalbėta, nes muziejus šio sumanymo esą atsisakė.

Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje rodoma paroda „Žalia“ gražiai susisieja su šiandieninėmis aktualijomis, spektaklis tarsi vyksta toliau. Paklausta, ar tai tėra tik sutapimas, ar specialiai apgalvota detalė, viena kūrinio autorių E. Grėbliauskaitė sakė, kad šitame spektaklyje, stebint jį nuo pradžių – neįtikėtini atsitiktinumai, kurie, regisi, net geriau surežisuoti, nei būtų galima sugalvoti.

„Žinoma, tai sutapimas, nes mes gi nežinome, kokius sprendimus ruošiasi priimti savivaldybė, ji nediskutuoja apie tuos dalykus, – negali nuspėti. Instaliaciją jau ruošėme kurį laiką, paroda didelė, vyks iki gruodžio pabaigos. Instaliacija „nereaguoja“ į savivaldybės sprendimą, tiesiog tokia informacinė aplinka“, – kalbėjo E. Grėbliauskaitė.

Savivaldybės veiksmai, kaip pastebėjo pašnekovė, atrodytų, kartais prieštarauja logikai ir viešam naratyvui, netgi deklaruojamoms vertybėms.

„<...> Dėl sakymo viena, o darymo kita – labai gaila, bet tai nebėra nuostabu. Prisiminkime, kaip buvo nukeltos Žaliojo tilto skulptūros, čia nediskutuojant, ar nukelti, ar ne, P. Cvirką, nukelti ar ne – tiesiog izoliuotai stebiu bendrai demokratinę savivaldos praktiką. Su Žaliojo tilto skulptūromis – buvo pasakyta, kad išvežamos renovuoti / restauruoti, bet jau tuo metu žinojome, kad tai yra tiesiog pretekstas. Panašiai atsitiko ir su P. Cvirka“, – tęsė ji.

Apie nukėlimą ar tikslias datas – nebuvo kalbama

E. Grėbliauskaitės pastebėjimu, įdomu tai, kad kai su A. Gintalaite jos ėmėsi instaliacijos „Nepamirškime nebeprisiminti“ įgyvendinimo Cvirkos skvere – skulptūra tuo metu buvo ką tik išbraukta iš Kultūros paveldo sąrašo, bet apie nukėlimą ar tikslias datas – nebuvo kalbama.

„Savivaldybė kalbėjo, kad pirma reikia nuspręsti, kas bus toje aikštėje, ir tada imtis veiksmų. Buvo net paskelbta, kad vyks vieša diskusija dėl sprendimų, kaip elgtis su šita aikšte, bet kažkaip ėmė ir staiga padarė kitaip“, – susiklosčiusia nekokia praktika stebėjosi E. Grėbliauskaitė.

Ji tai vertino kaip drąsos trūkumą ar savo pozicijos deklaravimo baimę. „Tam ir yra demokratinė santvarka, kad skirtingos nuomonės būtų viešai išsakomos, diskutuojama, priimami tam tikri sprendimai. Taip, jie niekada nepatenkins visų, bet atsisakyti paties proceso... šita praktika primena sovietmetį, tikrai ne demokratinę Europos Sąjungos valstybę“, – pažymėjo menininkė.

Ir tai, anot E. Grėbliauskaitės, apima ne tik baimę sakyti, kas planuojama – čia ji įžvelgė tam tikros manipuliacijos ir gudravimo, taip pat ir nepasitikėjimo visuomene.

„Vis dėlto, turėtume siekti autonomiškos visuomenės, ji gali būti atspari tik tada, kai pati supranta įvairių situacijų privalumus, trūkumus, kai yra išplečiamas laukas, kontekstas, kai visuomenė yra šviečiama, kai leidžiama jai pasisakyti, – vyksta gijimo procesai, mokomės susitarimo. Taip gimsta brandžios, atsparios visuomenės – toms pačioms propagandos sistemoms, kurių dabar bijome. <...> Manyčiau, kad sovietmetį pirmiausia reikėtų išsivalyti iš savo veiksmų, mąstymo, – demokratinėje visuomenėje neturėtų vykti šovinistiniai metodai“, – kalbėjo E. Grėbliauskaitė.

Kūrybinis sumanymas virto moksliniu tyrimu

Grįžtant prie parodos „Žalia“. Įdomu stebėti, kaip meno kūrinys palaipsniui išvirsta į didelį mokslinį tyrimą, o surinkta medžiaga įgyja mokslinės svarbos. Ar šis tyrimas vis dar vyksta / tęsis?

„Iš tikrųjų, taip ir yra – šiemet pradėjau savo podoktorantūros studiją, kuri tyrinėja meno autonomijos institucinę priežiūrą, tai yra susiję su laisva meno, kultūros raiška, – kaip institucijos į tai reaguoja. Yra daug ką patyrinėti, atsitraukiant nuo paties Cvirkos, stebint procesus, kaip mes šiandien elgiamės, kokie metodai veikia. Kasdienybės spektaklis pasuko neplanuota linkme, atskleidė daug dalykų apie mūsų visuomenę“, – sakė E. Grėbliauskaitė ir pridūrė, kad šiuo metu kaip tik yra montuojamas filmas, būtent apie tą dieną, kai vyko P. Cvirkos paminklo demontavimo procesas, kai buvo uždrausta rodyti minėtą autorių sukurtą meninį kūrinį. Ten, anot kūrėjos, yra labai daug medžiagos tyrėjams, kurie panorės stebėti, kaip funkcionuoja savivalda. Bus įdomu pasižiūrėti.

„Nepamirškime nebeprisiminti“ – pats pavadinimas tarsi apeliuoja į visuomenę, kuri, išties, yra linkusi daug ką pamiršti. Kažkuriuo momentu buvę svarbūs dalykai ilgainiui nugęsta. Nors reakcijos ir aktyvios, bet atmintis – trumpa?

„Čia matyčiau keletą aspektų. Pirmiausia, koks mūsų santykis į istorinę atmintį, kaip mes negalime jos priimti kaip fakto, ją stebėti, ir iš jos mokintis. Siekis maksimaliai išvalyti visus randus, lyg pas chirurgą nuėjus – lyg nieko nebuvo... Skausminga patirtis, be abejo, tokia ir yra, apie ją būtina kalbėti. <...> Jeigu mes ją visą išvalysime lyg jos nebuvo, kitaip tariant, pamiršime – tada mums gali tekti ją prisiminti... Pavadinimas, atrodytų, toks lyg ir kalambūras, bet jei pamiršime – neliksime atsparūs, neliksime išmokę istorijos pamokų“, – atkreipė dėmesį pašnekovė.

Dabar, kaip pažymėjo E. Grėbliauskaitė, stebime panašius metodus: „Vyksta karas Ukrainoje, šitie klausimai dar aktualesni. Turime <...> kaip įmanoma geriau suvokti mūsų istoriją: kodėl kolaboravome, suvokti mechanizmus, kurie veikė. Tik tai gali mus praturtinti, užauginti stipriais, o jei mes viską panaikinsime – tada šitas procesas nevyks. Net nekalbu apie kultūros vertybes, o apie tai, kaip mes kaunamės, kaip tvarkomės su esama geopolitine situacija. Žinoma, galima diskutuoti: ar autoritariniu režimu „jungti“ visas apsaugas, drausti, ar vis dėlto, – diskutuoti, aiškintis, atverti? Manyčiau, kad antrasis sprendimas būtų tvaresnis“, – konstatavo E. Grėbliauskaitė.

Įsupant į užmaršties rūbus

Nuo P. Cvirkos paminklo nuplėštas žalias samanas menininkės parodos anotacijoje prilygino odai, „kuri tampa neatpažįstama, nes joje slypinti tuštuma nebeišlaiko reprezentacinės įtampos, – monumento forma subliuškusi.“ Ši nuo meno kūrinio numesta „oda“ galbūt taps ne užsimiršimo simboliu, bet atgimimo?

„Nacionaliniame Čiurlionio dailės muziejuje yra eksponuojama originalus „samanų paltas“, kuriame, žinoma, Cvirkos jau nėra, bet tai yra specialiai šiai parodai sukurta instaliacija, eksponuojama ant postamento, irgi apaugusio samanomis. Galima netgi užduoti sau klausimą: ką naujo savo istorijoje mes įsupsime į tuos užmaršties rūbus? Ką pamiršime, ką prisiminsime? Norėtųsi, kad tai priklausytų nuo pačios visuomenės brandos, būtų gaila, jeigu kas nors kitas už mus tai nuspręstų“, – pažymėjo menininkė.

Atrodytų, parodoje rodomas tik kūrinio fragmentas, bet jis pakursto atmintį – vakarykštis įvykis atmintyje iškyla naujai. Menininkams tai paranku, jie gali tuo gebėjimu spekuliuoti, naudotis?

„Toks ir yra meno darbas – po modernizmo. Vis dėlto, mėgstame sakyti, kad meno suvokimas iš akių persikelia į smegenis. Vėlgi, pats kūrinys, fizinė jo forma egzistuoja, net jeigu nėra vieno ar kito paminklo – tai primena, kad taip buvo – tai yra artefaktų ir meno kūrinių plati paskirtis. Jie ne tik užima mintis, padeda gyventi, svajoti, iškęsti dalykus, bet taip pat veda mūsų mąstymą į priekį. <...> Instaliacija pati primena – nepamiršti tų dalykų, kurių nebenorime prisiminti. Jų negalima pamiršti“, – neabejoja E. Grėbliauskaitė.