– Žinau, kad prieš spektaklį su režisieriumi Kirilu Glušajevu daug diskutavote apie užgniaužtus, sulaikytus, neišreikštus kinų jausmus. O apie ką kalbėjai savo monospektaklyje „Dvasiniai reikalai“, kurį ką tik pristatei Šanchajaus publikai?
– Spektaklio dieną mačiau vieną vaizdą. Važiuodami metro mes išgirdome muziką. Dainavo vyras, jo balsas artėjo link mūsų. Mes pamatėme moterį, einančią su geležiniu puodeliu ir prašančią išmaldos, dėkojančią ir paskui save už virvutės vedančią aklą sūnų. Jis ėjo ir dainavo. O aš pagalvojau: mama veda sūnų per gyvenimą – nesvarbu, kad jis yra aklas. Ji veda, o jis, savo jėgomis, savo sugebėjimais uždirba. Ji jam padeda. Todėl aš žinojau, apie ką aš noriu kalbėti Kinijos publikai.
– Ir apie ką gi?
– Apie nerealizuotą motinystę. Arba apie negautą motinišką meilę ir supratimą, apie kurį kalba mano personažas Viktorija. Aš baiminausi, kad žiūrovai Kinijoje nesupras šio spektaklio, kuriame labai daug teksto. Labai sunku skaityt titrus – žiūrėt, žiūrėt – skaityt. Bet kai aš įėjau į sceną ir išgirdau absoliučią tylą, buvo labai gera. Jutau kaip jie seka kiekvieną mano judesį, jie viską spėja: ir skaityt, ir žiūrėt. Jie kvėpuoja kartu.
– Kaip Tave priėmė Kinų publika?
– Vieną sceną vaidinau nusileidusi į žiūrovų salę. Ir tą akimirką vienai, pirmoje eilėje sėdėjusiai žiūrovei, iš rankų iškrito telefonas. Aš pamačiau, kaip nejaukiai ji pasijuto. Priėjau ir ramiai padaviau jai telefoną. Žiūrovai atgijo. Švelnus juokas nuvilnijo per salę. Jis buvo toks trapus, mielas. Atrodė, tarsi jie atsiduso, kad aktorius yra tikras, gyvas, viską matantis žmogus. O kai išgirdau verkiančias moteris, tai supratau, kad spektaklis kalba visomis kalbomis.
Byrančio moters gyvenimo tema, visose pasaulio šalyse yra aktuali ir mes visos ir visi, jei būna labai sunku, išgyvename taip pat. Tokiomis akimirkomis jauti prasmę vaidinti, jauti prasmę gyventi, prasmę toliau kurti, eiti, matyti, žiūrėti, nes jauti, kad čia esi ne veltui. Nes teatras, pasirodo, tai apie tave, mane, apie mus. O tai labai svarbu. Teatras ir turi toks būti, kad žmogus čia atėjęs, galėtų susitapatinti.
– Su kuo gi jis galėjo susitapatinti žiūrėdamas tavo monospektaklį?
– Spektaklio tema yra moters krizė, jos reakcija į byrantį jos pasaulį. Čia kalbame apie moterį – žmoną, dukrą, nerealizavusią savęs profesiniam gyvenime, netapusia mama. Šiomis temomis kalbu spektaklyje, ieškau šių temų atspindžių realiame gyvenime, kad į spektaklį neateičiau tuščiomis.
– Tavo spektaklis vadinasi „Dvasiniai reikalai“. Kokias dvasingumo apraiškas atradai Kinijoje?
– Jų atradau tikrai nemažai: gėrėm arbatą, mėgavomės nuostabiais kinų masažais, klausėmės puikios jų muzikos. Ta miesto atmosfera, ta įvairovė, kurią matėme kiekvieną dieną ir ta lengva žmonių masė, leido jaustis lengvai ir nepaisant to, kad ne kiekvienas galėjo ištverti tokį karštį, visi tie potyriai sukūrė ypatingą lengvumo jausmą.
– O koks jausmas būti šių metų „Modernios dramos slėnis“ festivalio veidu: matyti save daugybėje Šanchajaus lauko reklamų, festivalio ekranuose, stambiu planu ant teatro fasado ir kitur, kur nepaliaujamu srautu juda 24 milijonų gyventojų minia?
– Labai nustebino. Bandžiau analizuoti „kodėl?“ Bet čia tik organizatoriai žino – kodėl jie pasirinko mūsų spektaklio nuotrauką. O aš labiausiai džiaugiuosi, kad susirinko pilna salė ir kad išgirdau, jog po spektaklio pasipylė nuostabūs atsiliepimai. Žmonės dalinasi patirtais įspūdžiais. Vadinasi, mes atlikom savo misiją. Mes reikalingi. Lietuva lyginant su Kinija tokia maža, bet kaip yra gera, kad mes turime kuo pasidalinti. Kad galim juos nustebinti. Gera.
Atsiliepimai apie spektaklį „Dvasiniai reikalai“, rodytą „Modernios dramos slėnio“ festivalyje Šanchajuje:
„Lietuviai moka paprastai ir diplomatiškai pateikti gilius dalykus be jokių primestų nusistatymų. Lietuvoj (muziejuje ar teatre) temos užčiuopiamos daug labiau negu Kinijoj, kur daug cenzūros ir paviršutiniškumo. Tai, ką šiandien jiems parodėte buvo labai įdomu. Matėt, susirinko pilna salė. Publika reaguoja. Labai noriai eina į kontaktą, todėl manau, kad kinams labai suprantamas lietuvių teatras. O šis spektaklis ypač tinkamas ir suprantamas Kinijoje, nes čia visi nešioja kaukes. Pagrindinė veikėja kalba apie kaukes, kurias jai tenka nešioti, apie suvaržymus būnant moterimi, kas šiandien Kinijoje labai opi tema, nes moterys nebežino, kaip būti moterimis, vyrai nebežino, kaip būti vyrais, kinai nebežino kaip būti kinais, nes ateina amerikietiška kultūra, lyginimasis, konkuravimas ir t.t.“ (Lina Bartusevičiūtė, LITAO direktorė, Impact Hub Shanghai steigėjų grupės narė).
„Man patinka monospektakliai. Jeigu vienas žmogus sugeba viską išreikšti ir gali visą pasakojimą, visą emociją perteikti vienas pats, tai yra absoliučiai neįtikėtina. Teatras man yra ta vieta, kur galiu mąstyti apie gyvenimą, kūrybą, žmogų“.
„Man labiausiai patiko epizodai, kai Viktorija ieškojo mamos. Kai pasakojo apie mergaitę ir raudoną akmenėlį. Kas tas raudonas akmenėlis? Galbūt tai kažkokia svajonė? O gal laimė, kurią reikia saugoti?“
„Buvo labai lengva suprasti, apie ką kalbėjo aktorė. Tikrai mes kiekvienas su tokiais dalykais susiduriame ir man labai suprantama, kaip gražiai, koncentruotai moteris papasakojo apie tai, ką mes kiekvienas išgyvename, kaip kartais norime pabėgti nuo savęs, nuo kasdienio gyvenimo. Bet kai tu pabėgi, ar esi laimingas?“
„Prieš ateidama nebuvau mačiusi monospektaklių ir nebūčiau net pagalvojusi, kad vienas žmogus gali atlaikyti tokį krūvį. Kad tokią stiprią emociją išsineščiau iš spektaklio, seniai taip nebuvau pasijutusi. Jaučiuosi paliesta. Tokie maži dalykai kartais gali taip stipriai paveikti. Aktorės veide taip gerai užkoduotos emocijos, kad atrodo nelieka atstumo tarp jos ir gyvenimo“.
„Mano vyras labai man pavydi, kad aš galėjau pamatyti šią aktorę savo akim...“
„Pagrindinei herojei labai daug rolių reikėjo atlikti gyvenime. Man taip pat labai patinka vaidinti, dažnai jaučiuosi, kad vaidinu ir gyvenime, todėl spektaklio tema man buvo labai suprantama“.
„Esu vyras, bet jaučiuosi taip pat, kaip šio spektaklio herojė. Čia buvo rodomos ir mano kančios. Supratau, kiek savyje esu užgniaužęs to moteriškumo. Man atrodė, kad aš sėdėjau scenoj. Pas mus šis spektaklis dar aktualesnis, nes jūs turite religiją, o pas mus nėra tiek daug religijos, dėl to viskas dar stipriau gula ant moters pečių“.
„Jau penkeri metai gyvenu Šveicarijoje, tačiau dažnai lankausi Azijoje ir dėl šio spektaklio net užsilaikiau Šanchajuje, atidėdamas skrydį į Tailandą. Spektaklis buvo puiki galimybė pamatyti lietuvišką teatrą. Atėjau nieko nesitikėdamas, nieko nežinodamas, be jokio pirminio nusistatymo, o tai leido priimti spektaklį daug atviriau, natūraliau. Man labai patiko. Pakankamai daug bendrų temų, kurias galima atpažinti. Aktorės emocionalumas buvo tikrai įspūdingas“ (Šveicarijos lietuvis Evaldas Balkys).