Pradinė kūrinio idėja, gimusi vienai iš operos autorių Rugilei Barzdžiukaitei prieš kone dešimtmetį lankantis Gugenheimo muziejuje, šįkart į JAV sugrįžo kaip įgyvendinta ir apdovanojimų pelniusi performatyvi instaliacija. „Venecijos bienalėje pagrindinį prizą laimėjusi „Saulė ir jūra“ tapo klimato kaitos eros šedevru“, – savo rašinį „The New York Times“ pradeda Joshas Barone’as, apibūdindamas kūrinį kaip klastingai malonaus vartojimo, globalizacijos ir ekologinės krizės mozaiką.
„Tai, kaip opera pateikia šias idėjas – stebina. Tai nuginkluoja ir užburia. Nesame pratę būtent taip susidurti su kūriniu, kuris kalba apie šiandienos klausimus, apie tai, ką padarėme šiai planetai“, – kalbinamas „The New York Times“ prasitaria Bruklino muzikos akademijos (BAM) meno direktorius Davidas Binderis. Būtent šioje institucijoje, kur savo kūrybą yra pristatę tokie kūrėjai kaip Philipas Glassas, Trisha Brown, Steve’as Reich’as, Laurie Anderson, Merce’as Cunninghamas, Pina Bausch ir kt., rugsėjo 15 – 26 dienomis rodoma ir „Saulė ir jūra“.
Vienoje naujausių, balkonu apjuostoje akademijos „Fisher“ teatro salėje įrengtas dirbtinis 21 tonos smėlio paplūdimys. Pasak J. Barone’o, saujoje smėlio R. Barzdžiukaitė, V. Grainytė ir L. Lapelytė parodo gilesnes potekstes.
„Saulė ir jūra“ yra subtili, intymi ir bauginanti“, – rašo „The New York Times“ performatyvių menų skilties asistuojantis redaktorius. V. Grainytės libretas čia apibūdinamas kaip poetiškas ir parašytas paprasta kalba, o jo veikėjai – persidirbę, per daug keliaujantys ir besipriešinantys technologijų įsiskverbimui į jų gyvenimus. Jų pasakojamus monologus ir vinjetes pertraukia grėsmingai ramios choro partijos. L. Lapelytės sukurta elektroninė partitūra čia aprašoma kaip neįtikėtinai įsimenanti (angl. earworm), minimaliai akomponuojanti ir parašyta taip, kad atspindėtų poilsio lengvumą.
Dieną po premjeros Bruklino muzikos akademijoje, kur bilietai į pasirodymus jau išpirkti, „The New York Times“ skiltyje „Kritiko pasirinkimas“ Jasonas Farago „Saulę ir jūrą“ apibūdina kaip vieną didžiausių performanso pasiekimų per pastaruosius dešimt metų. „Nerimastingas, viliojantis ir klastingas, atsiskleidžiantis po kelių dienų ar metų. Tai performansas, dėl kurio rūšių išnykimas juntamas kaip tobula ir nepamirštama pop daina,“ – rašo J. Farago. Periodiškai kas valandą rodomas kūrinys, pasak jo, yra pagrindinė „Saulės ir jūros“ jėga, parodanti tai, kaip su tokiu pačiu nerūpestingumu į klimato kaitą žiūri ne tik daugelis turistų, bet ir įstatymų leidėjų.
„Barzdžiukaitė, Grainytė ir Lapelytė yra vienos iš nedaugelio menininkų, pasiryžusios pažvelgti į klimato kaitos pokyčius tokiu mastu ir su tokiu rimtumu: ne kaip į artėjančią nelaimę, bet į visą epochą, kurioje malonumai ir nelaimės nuolatos susidurs ir tam nebus pabaigos,“ – teigia meno kritikas.
Kartu su operos atlikėjais iš Lietuvos ir Italijos menininkės operą-performansą taip pat pristatys Filadelfijoje, parodų erdvėje „Arcadia Exhibitions“, kur rugsėjo 30 – spalio 3 dienomis kūrinys bus rodomas „Fringe“ festivalyje. Nuo 1997-ųjų organizuojamas keturių savaičių renginys pristato progresyviausius meno projektus. Vėliau, spalio 6 – 9 dienomis „Saulė ir jūra“ skambės Arkanzaso valstijos Bentonvilio mieste, kur įsikūręs kūrinio rodymą Venecijoje parėmęs meno centras „The Momentary“.
Turas po JAV baigsis pasirodymu Los Andžele, kur bendradarbiaujant su „Hammer“ muziejumi ir performanso meno centru „CAP UCLA“ spalio 14 – 16 dienomis kūrinys bus rodomas šiuolaikinio meno muziejaus MOCA „The Geffen Contemporary“ erdvėje. Specialiai šiam pasirodymui prie „Saulės ir jūros“ atlikėjų prisijungs „Tonality“ choro nariai, žinomi dėl koncertų socialinio teisingumo temomis.